Daugiaserijinio filmo (žodžio „serialas“ tuo metu dar nebuvo), per Centrinę televiziją parodyto 1979 metų lapkritį, sėkmė prilygo sprogusios bombos efektui. Nėra ko stebėtis: pagrindinius vaidmenis atliko aktoriai Vladimiras Vysockis (1938–1980) ir Vladimiras Konkinas (68 m.).
O ir apskritai filmas subūrė vos ne visas sovietinio kino žvaigždes: Armeną Džigarchanianą, Nataliją Fatejevą, Jevgenijų Jevstignejevą, Aleksandrą Abdulovą, Aleksandrą Beliavskį, Sergejų Jurskį, Larisą Udovičenko.
Režisavo Stanislavas Govoruchinas (1936–2018). Galbūt kaip tik dėl tokios žvaigždžių koncentracijos filmavimo darbai vyko gana sunkiai.
Pokarinė Maskva, mieste siautėja gauja „Juodoji katė“. Ją sulaikyti bando Maskvos kriminalinės paieškos kovos su banditizmu skyrius, vadovaujamas kapitono Žeglovo (akt. V.Vysockis).
Mini serialas pagrįstas brolių Arkadijaus ir Georgijaus Vainerių romanu „Gailestingumo era“.
O jie aprašė tikrą Krasnogorsko (Pamaskvio sritis) gaujos, vadovaujamos Ivano Mitino ir šeštojo dešimtmečio pradžioje siautėjusios Rusijos sostinėje bei jos apylinkėse, istoriją.
Kaip sakė S.Govoruchinas, filmo sėkmę lėmė gera dramaturgija: „Mums pavyko – turėjome puikų brolių Vainerių romaną. Mano požiūriu, tai klasikinis kūrinys.“
„Daugiausia filmuota Odesos kino studijoje, – pasakojo Maskvos kraštotyrininkė Tatjana Voroncova. – Filmuoti Petrovkoje (Petrovkos gatvės 38-ajame pastate įsikūrusi Maskvos kriminalinės paieškos būstinė. – Red.), savaime suprantama, kinematografininkams niekas neleido.
Tačiau S.Govoruchinui pavyko gauti leidimą filmuoti iš išorės, o kai kurias scenas – net legendinės Petrovkos 38 kieme. Kaip tik iš ten kriminalinės paieškos darbuotojai išvyksta į talką kasti bulvių.
Visiems pažįstami sostinės kampeliai filmui, be abejo, suteikė svorio ir patikimumo.
Bet juostoje yra ir klaidų. Pavyzdžiui, pradžioje Vladimiras Šarapovas (akt. V.Konkinas) eina Karlo Markso prospektu (dabar – Teatro skersgatvis) ir staiga šalia pasirodo naujutėlis automobilis „Žiguli“. S.Govoruchinui buvo nelengva: filmuota 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, o ekrane turėjo matytis senoji Maskva.“
Filmavimo aikštelėje ypač įtempti santykiai susiklostė tarp pagrindinių vaidmenų atlikėjų V.Konkino ir V.Vysockio. Pasak Šarapovo vaidmens atlikėjo, su juo niekas taip bjauriai nesielgė kaip V.Vysockis-Žeglovas.
„Štai jis – geras, malonus, nuostabus, o po trijų sekundžių veidas pasikeičia: rėkimas, klyksmai, keiksmai, ko ten tik nebuvo! Iki tol niekada nebuvau patekęs į tokias situacijas“, – vėliau guodėsi V.Konkinas.
Problemiškas buvo ir romano autorių brolių Vainerių požiūris į V.Konkiną: „Man šypsodavosi, o S.Govoruchiną glumino: „Tai ne Šarapovas“, – prisiminė aktorius.
Mažai kas žino, kad vienu metu filmavimas vos nežlugo. V.Vysockio ir V.Konkino konfliktas taip įsisiūbavo, kad Šarapovo vaidmens atlikėjas pirmą kartą gyvenime nutarė pabėgti: „Filmavimo aikštelė ir galingus, storaodžius artistus kartais išmuša iš vėžių. Ką jau kalbėti apie mane, plonaodį.“
Artistas susikrovė lagaminus ir jau rengėsi vykti namo, kai atsitiktinai pas V.Konkiną užsuko kolega Viktoras Pavlovas. Iškart supratęs, kas vyksta, aktorius nutarė sušvelninti situaciją su jam būdingu humoro jausmu.
Aktoriai išėjo iš viešbučio ir V.Pavlovas ėmė skaityti „Susitikimo vietos“ scenarijų tokia intonacija, tarsi tai būtų komedija.
„Dievas mato, vos nenumiriau iš juoko, – prisiminė V.Konkinas. – Jis taip tarė kiekvieną repliką, kad negalėjau paeiti, kojos linko – taip kvatojausi.
Šis genijus replėmis raute išrovė tą surūdijusią mano abejonių ir nuoskaudos vinelę.“
Vėliau V.Konkinas suprato teisingai pasielgęs – pirma, neapvylė niekuo nekaltų draugų, juk konfliktavo tik jis su V.Vysockiu, antra, vis tiek būtų privertę baigti filmuotis, juk ketvirtadalis filmo jau buvo sukurta.
„Tik kokie būtų buvę padariniai, koks traumuotas aš būčiau grįžęs“, – samprotavo aktorius.
Dar labiau V.Konkiną įskaudino tai, kad G.Vaineris, prieš mirtį duodamas interviu Niujorke, pareiškė, jog jųdviejų su broliu ekranizacijoms tik kartą nepavyko rasti tinkamo aktoriaus: „Blogiausias Šarapovo vaidmens atlikėjas – V.Konkinas.“
„O juk šis filmas padėjo jiems išleisti savo kūrybos penkiatomį. Niekus apie mane tauškė, o patys nebūtų tiek pinigų uždirbę, jeigu ne toks Šarapovas“, – apmaudo neslėpė aktorius. S.Govoruchinas, klausiamas apie „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ filmavimą ir sunkumus, visada atsakydavo: „Kino istorijoje daug filmų, kurie būdavo kuriami sklandžiai ir lengvai, bet išeidavo tušti.
Ir, atvirkščiai, kai filmas buvo kuriamas labai sudėtingai, išeidavo tikras, žiūrimas vienu prisėdimu.“
Parengė Milda Augulytė
