1985 m. prie Sovietų Sąjungos vairo stojusio M. Gorbačiovo epocha atnešė daug permainų. Prasidėjus vadinamajai perestrojkai, susilpnėjo spaudos cenzūra, visuomenė gavo daugiau laisvių, atsirado kooperatyvai – rimtas žingsnis kapitalizmo link. Tačiau valdžios kuluaruose nuolat vyko kova tarp liberalios demokratijos šalininkų ir tvirtos rankos išsiilgusių konservatorių – sovietofilų. Ji nenutrūko ir po SSRS subyrėjimo, Rusijai tapus nepriklausoma valstybe.
Pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino epocha vertinama nevienareikšmiškai. Viena vertus, jis buvo demokratas ir žodžio laisvės šalininkas, bet, antra vertus, leido šalyje įsitvirtinti oligarchams, jo valdymo laikais pradėtas kruvinas karas Čečėnijoje, didelė dalis visuomenės pasijuto nuskurdusi, nusivylusi dažnai iki galo nepasvertomis reformomis. Pagaliau vis labiau ligotas Jelcinas savo dėmesį atkreipė į iki tol mažai kam žinomą buvusį KGB karininką V. Putiną, faktiškai perduodamas jam visas valdžios Rusijoje vadžias.
Šioje A. Ostrovskio knygoje bandoma atsakyti į klausimą, kodėl Rusijoje taip ir nesugebėjo atitrūkti nuo slogios praeities, galutinai išsivaduoti iš „tvirtos rankos“ ilgesio. Čia aprašoma, kaip „naujasis caras“ V. Putinas įsitvirtino valdžioje, nuosekliai smaugdamas žiniasklaidą, pasitelkęs ištisą propagandininkų korpusą, kaitindamas rusų neapykantą Vakarams, viešai apgailestaudamas dėl „prarastos didybės“ – SSRS griūties. Susidorojimas su neįtikusiais žurnalistais, politikais ir verslininkais, teroro aktai, antrasis Čečėnijos karas, įsiveržimas į Gruziją tapo įžanga į įvykius Ukrainai priklausančiose teritorijose – Kryme ir Donbase.
Arkadijus Ostrovskis gimė 1971 m. Sovietų Sąjungoje. Studijavo teatrologiją ir anglų kalbą, įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Pasukęs į žurnalistiką ir politologiją, tapo įtakingų britų leidinių „The Economist“, „Financial Times“ bendradarbiu. Dabar su šeima gyvena Didžiojoje Britanijoje.
Viename savo leidinių A. Ostrovskis teigė, kad Rusijos žiniasklaida yra tapusi valdžios tarnaite. Ji ne tiek nušviečia tikrovę, kiek konstruoja ją pagal valdančiųjų užgaidas. Rusijoje nuo seno remiamasi principu: kas kontroliuoja žiniasklaidą, tas kontroliuoja ir valstybę. Būtent todėl čia propagandininkams teikiamas ypatingas vaidmuo.
Šioje knygoje autorius siekia atsakyti į klausimą, kaip Rusija atsidūrė ten, kur yra dabar, atskleisti jos istoriją, naratyvus ir dominuojančias idėjas per pastarąjį ketvirtį amžiaus ir tikisi išryškinti istorinio posūkio momentus. Knyga „Pramanyta Rusija“ (išleido „Briedis“) 2016 m. apdovanota Orwello premija. Pateikiame jos skyrių „Kova tarp šviesos ir tamsos“.
* * *
„Nakties sargybą“ Rusijoje pradėjo rodyti 2004 m. liepos pradžioje. Nepraėjus dviem mėnesiams, rugsėjo 1 d. šalį sukaustė tikras siaubas – Šiaurės Osetijoje, Beslano miesto mokykloje čečėnų teroristai įkaitais paėmė 1000 vaikų. Tai buvo baisiausias teroristinis išpuolis Rusijos istorijoje, žiauresnis ir mirtinesnis už bet kurį ankstesnį.
Per visą krizę Rusijos žiniasklaida pranešinėjo oficialius Kremliaus jiems teikiamus skaičius – paimti 354 įkaitai. Labai tikėtina, kad šis skaičius buvo sąmoninga klastotė, ir teroristus tai labai supykdė, jie nebedavė vaikams vandens, neleido naudotis tualetu, vertė gerti savo pačių šlapimą. Pasak vieno išgyvenusio įkaito, teroristai klausėsi žinių per radiją. Išgirdęs įkaitų skaičių, vienas jų tarė: „Rusija skelbia, kad jūsų čia yra tik 300. Galbūt reikėtų dalį jūsų nužudyti, kad skaičiai sutaptų.“
Po dviejų su puse paros derybų ir po to, kai nepriklausomiems Rusijos žurnalistams ir aktyvistams, tarp jų ir drąsiajai Annai Politkovskajai, kurią čečėnų kovotojai gerbė, buvo sutrukdyta tarpininkauti derybose, saugumo tarnybos pradėjo pastato šturmą.
Rugsėjo 3 d., 13.03 val., mokyklos sporto salėje, kur teroristai laikė daugumą įkaitų, nugriaudėjo du sprogimai. Vėliau paaiškėjo, kad juos sukėlė termobarinė granata, kurią paleido Rusijos specialiosios pajėgos. Teroristai pradėjo šaudyti į vaikus, kilo sąmyšis, užvirė mūšis. Užsienio televizijos (CNN ir BBC) transliavo iš vietos gyvai. Rusijoje per du valstybinius TV kanalus buvo rodoma įprastinė programa. Po valandos, kai jau viskas buvo virtę masinėmis skerdynėmis, jie šį tą parodė, bet reportažas buvo neaiškus ir trumpas. Pirmasis kanalas Beslanui skyrė dešimt minučių ir vėl grįžo prie braziliškos muilo operos „Įsimylėjusios moterys“. Miesto liberalioji radijo stotis „Echo Moskvy“ pranešinėjo klausytojams naujausias žinias iš Beslano, remdamasi tuo, ką matė per CNN.
Visą dieną abu valstybiniai kanalai kas valandą rodė žinių suvestines, kartodami oficialiąją liniją: valdžia neplanavo šturmuoti mokyklos, pirmieji šaudyti pradėjo teroristai; mokyklos apgultis – tai tarptautinės teroristinės organizacijos darbas, jai priklauso ir etniniai arabai, ir net vienas afrikietis (vėliau paaiškėjo, kad jis čečėnas).
Susišaudymui tęsiantis jau kelintą valandą, Rusijos Pirmasis kanalas sudarė įspūdį, kad kautynės baigtos, ir dauguma įkaitų jau yra saugūs. Žiūrovai matė savo vaikus nešančius tėvus ir balsas už kameros su palengvėjimu kartojo: „Jie gyvi, viskas gerai, jie gyvi, gyvi.“ Daliai tėvų glėbesčiuojant savo vaikus, komentatorius sakė: „Štai ir vėl ašaros, bet šį kartą džiaugsmo ašaros.“ Jis pasakė, kiek vaikų nuvežta į ligoninę, bet apdairiai nepaminėjo visų žuvusiųjų skaičiaus. „Pagal paskutinę turimą informaciją, kautynės mokykloje baigėsi. Žuvusių ar sužeistųjų čia nėra... Negalime pasakyti tikslesnio sužeistųjų skaičiaus... kiek tiksliai išlaisvinta įkaitų.“
Apie devintą vakaro, kai jau buvo žuvę daugiau nei 300 vaikų, mokytojų ir tėvų, o susišaudymas tarp teroristų ir specialiųjų pajėgų vis tęsėsi, žiūrovus televizija vaišino išskirtiniais reportažais. Rusijos kanalas rodė bebaimius rusų karius, besigrumiančius su barzdotais čečėnų banditais, kurie slepiasi urvuose ir šaukia „Allahu Akbar!“ Šios scenos buvo paimtos iš karinės dramos „V moju čest“ („Prisiekiu savo garbe“). Pirmasis kanalas rodė filmą „Kietas riešutėlis“ (Die Hard), kuriame Bruce’as Willisas gelbėja įkaitus Niujorko dangoraižyje. Atrodė, kad aktoriai ekrane fiktyviai keršija už tebežūstančius Beslane.
Dobrodejevas ir Ernstas buvo mitus kūrę ir tikrovę aiškinę demiurgai. Vėliau Ernstas sakė: „Informuoti šalį apie tai, kas vyksta, yra mūsų antroji užduotis. O svarbiausia užduotis šiandien yra mobilizuoti šalį. Rusiją reikia suvienyti.“ Kitaip nei sovietinėje televizijoje, kurią akylai prižiūrėjo cenzoriai, Ernstas sprendimus priimdavo pats: „Niekas man neskambina ir nesako, ką turiu daryti“, – atkakliai tvirtino jis. Veikiausiai tai buvo tiesa. Bet jei ir nebūtų tiesa, Kremliaus nurodymams jis niekada nepakluso kaip vergas, savo talentą ir vaizduotę Kremliaus tarnystei jis noriai atidavė pats.
„Esu valstybininkas, liberalus valstybininkas“, – sakė Ernstas po dešimtmečio. Vadovaudamas Pirmajam kanalui, jis savo energiją nukreipė į tautos sutelkimą aplink įspūdingus televizinius projektus ir taip kūrė bendras patirtis, paremtas valstybės naratyvu, eliminuodamas bet kokį abejonės, refleksijos ar atgailos poreikį. Dobrodejevas tiesiog tapo politiniu aparatčiku ir Kremliaus propagandos maestro, o Ernstas laiko save menininku, kūrėju arba, televizijos kalba, šalies prodiuseriu.
Kaip kiekvienas geras prodiuseris jis neklystamai jautė, ko nori publika, ir per pirmąjį XXI a. dešimtmetį ji troško matyti atgimstančią šalį. Žmonės, kurių pajamos nuolat augo dėl didėjančių naftos kainų, o ne dėl to, kad jie daugiau ar geriau dirbo, turėjo marias laiko pramogoms ir reikalavo parodyti Rusijos didybę, nes tai ir paaiškintų jų pajamų augimą, ir būtų malonus priedas prie gerėjančio gyvenimo. Minimo dešimtmečio viduryje ši paklausa iš esmės buvo užganėdinta per sportą, pramogas ir paradus.
2008 m. birželį Europos čempionate Rusijos futbolo komanda laimėjo ketvirtfinalį prieš Olandiją. Rungtynes žiūrėjo beveik 80 proc. šalies gyventojų – tai rekordinis reitingas Rusijos televizijos istorijoje. Tą vakarą Maskvą apėmė masinis patriotinis siautulys – pypsėjo automobiliai, sklaidėsi vėliavos, į gatves plūstelėjo baikeriai – tie patys, kurie po kelerių metų mojuos rusiškomis vėliavomis Kryme. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad čia vyksta tas pats, kas ir kitur Europoje po futbulo rungtynių. Europoje sportas iš tiesų seniai pakeitė karą, bet Rusijoje tai buvo tik karo preliudija.
Rusijos televizijoje ši pergalė tapo pirmąja žinia. Populiarios pokalbių laidos stačiai negalėjo pasisotinti sportu. „Rusija – pirmyn!“ tapo nacionaliniu šūkiu. Pergalės šventimas sutapo su intensyvėjančia propaganda prieš Gruziją – ši buvo vadinama Amerikos statytine. Dar po kelių savaičių Rusijos tankai ir lėktuvai įsiveržė į Gruziją. Tai buvo pirmas nuo pradžios iki galo televizijos nušviestas Rusijos karas, kuriame Rusija atkartojo NATO veiksmų Kosove scenarijų. Publika šį karą sutiko panašiai kaip ir futbolo pergalę.
Tai buvo tobulas Rusijos atgimimo demonstravimas. Televizijos kanalai veikė kaip karinės operacijos dalis, jie vykdė svarbią propagandinę kampaniją, skleisdami dezinformaciją ir demonizuodami šalį, kurią Rusija rengėsi pulti. Karas prasidėjo 2008 m. rugpjūčio 7-ąją, dieną prieš Pekino vasaros olimpinių žaidynių atidarymą. Gruzijos pajėgos atsakė į sunkiosios artilerijos ugnį, paleistą iš Rusijos remiamo atskilusio Pietų Osetijos regiono.
Pasak Rusijos propagandos, Gruzija buvo beatodairiška ir pavojinga agresorė, o taikdarė Rusija buvo įsipareigojusi ginti aukas. Rusijos televizija pasakojo apie genocidą, 2 tūkst. civilių aukų, dešimtis tūkstančių pabėgėlių. (Tikrasis konflikte žuvusių pietų osetinų skaičius buvo 133.)
Lengva sportine striuke vilkintis Putinas, bendraujantis su Pietų Osetijos moterimis, atliko superherojaus vaidmenį specialiųjų efektų dramoje, režisuotoje Ernsto ir Dobrodejevo. Į Rusijos Kaukazo kalnyno pusę Putinas atskrido tiesiai iš Pekino, ir štai dabar pabėgėliai jam pasakojo tokias istorijas, nuo kurių plaukai ant galvos šiaušėsi.
Pirma moteris: Gyvas sudegino mūsų mergaites.
Putinas (nustebęs): Gyvas?
Pirma moteris: Taip, visiškai jaunutes! Suvarė jas kaip gyvulius į namą ir sudegino...
Antra moteris: Papjovė kūdikį. Jam buvo tik pusantrų. Perrėžė peiliu rūsyje.
Putinas: Negaliu net klausyti.
Antra moteris: Ir senolę su dviem mažyliais – jie bėgo, o tankas juos pervažiavo...
Putinas: Jie bepročiai. Tai tikras genocidas...
Rusijos televizija skleidė gandus, kad Gruzijos pajėgos nusitaikė į moteris ir vaikus ir vykdo genocidą – visa tai vėliau buvo paneigta, bet tai išprovokavo Pietų Osetijos nereguliariosios armijos būrius imtis etninių valymų gruzinų kaimuose. Tačiau Rusijos televizijos puolimo tikslinė auditorija buvo ne Gruzija – akivaizdus priešas, o pačios Rusijos žmonės, kuriuos televizija bombardavo antiamerikietiška propaganda.
Sprendžiant iš visko, Rusija kovojo ne su mažute, skurdžia, kadaise jos vasale buvusia šalimi, bet su pavojinga ir galinga imperialistinių Vakarų remiama agresore. Tokį požiūrį atspindi vieno Rusijos Dūmos deputato žodžiai per televiziją: „Šiandien visiškai akivaizdu, kas yra šio konflikto šalys. Tai JAV ir Jungtinė Karalystė, rengiant Gruzijos kariuomenę dalyvavęs Izraelis ir ginklus jai tiekusi Ukraina. Susidūrėme su prieš mus nukreipta NATO agresija.“
Per kelerius kitus metus, Amerikai pasiūlius vadinamąjį santykių „perkrovimą“ (arba įtampos mažinimo politiką) ir Rusijos prezidento pareigas einančiam Dmitrijui Medvedevui prakalbus apie modernizaciją su šūkiu „Rusija – pirmyn!“, patriotinį alkį teko malšinti kariniais paradais ir dainų konkursais.
2009 m. gegužės 9 d., tik grįžęs iš stebėto kasmetinio pergalės Antrajame pasauliniame kare parado, Putinas nuvyko įvertinti, kaip pasirengta „Eurovizijos“ dainų konkursui, kurį režisavo Ernstas ir kuris turėjo prasidėti po trijų dienų. Abu įvykiai užėmė vienodai reikšmingą vietą Putino darbotvarkėje ir Kremliaus valstybės atgimimo naratyve. Svarbiausia čia yra „išorinis politinis poveikis“, tada sakė Ernstas. Tačiau pagrindinis Ernsto televizinės karjeros „geopolitinis šou“ dar bus vėliau.
Ernstui buvo patikėta organizuoti vieną įspūdingiausių Vladimiro Putino valdymo eros renginių – vieną iš deimantų jo karūnoje – 2014 m. Sočio žiemos olimpines žaidynes. Putinas labai rūpinosi šiuo projektu, nes jis turėjo pateisinti jo grįžimą į prezidento postą 2012-aisiais. Olimpiadai nepagailėta pinigų: projekto įgyvendinimui mesta 50 milijardų dolerių. Atidarymo ir uždarymo ceremonijoms pastatyta speciali arena, geriausi pasaulio technikai, dizaineriai, architektai, inžinieriai ir muzikantai dirbo ištisomis paromis. Rezultatas buvo grandioziškiausia fiesta, kokią Rusija yra mačiusi, stulbinamas Rusijos atgimimo reginys, ir viskas buvo padaryta elegantiškai, stilingai ir išradingai.
Ernstas projektą pavadino „Svajonėmis apie Rusiją“. Šios „svajonės“ skleidėsi paneigdamos gravitacijos jėgas, nes reginys vyko ir scenoje, ir ore – sunkios dekoracijos kabojo ant prie stadiono stogo pritvirtintų bėgių. Išmonei nebuvo ribų. Septynios salos, kiekviena vaizduojanti šalies gyvenimo etapą, kaip debesys plaukė ore, skambant dainai iš operos „Princas Igoris“ apie pažadėtąją laisvų žmonių žemę, kur „ryškiai šviečia saulė“, „skaisčiai žydi rožės“, „žaliuose miškuose suokia lakštingalos ir noksta saldžios vynuogės“. Tai buvo kvapą gniaužianti grandiozinė utopija.
Reginys pasakojo imperijos ir valstybės istoriją, bet ne jos žmonių. Užuot šlovinęs šalies tautų įvairovę, kaip reikalauja Olimpiados taisyklės, jis šlovino vienybę po valstybės vėliava. Dangumi sklendė iš baltos šviesos suformuota arklių troika, viduramžių mugėje kartu su juokdariais ir akrobatais džiaugsmingai šokčiojo spalvingi Šv. Vasilijaus soboro kupolai (karšto oro balionai); subtilios Petro Didžiojo Sankt Peterburgo statybų graviūros transformavosi į Rusijos imperinės kariuomenės choreografinį pasirodymą; žavingą baliaus sceną iš „Karo ir taikos“ keitė konstruktyvistinis bolševikų revoliucijos paveikslas, nutviekstas raudonos liepsnos. Ore pakibęs garvežys paskui save traukė Stalino industrializacijos ratus ir sraigtus, griaudint melodijai „Laikas, pirmyn!“, jau seniai tapusiai TV laidos Vremia muzikine užsklanda. Laiko juosta nenutrūkstamai judėjo link optimistinio ir humaniško septintojo dešimtmečio, persmelkto humoro ir nostalgijos, lyg šį epizodą būtų įkvėpęs Ernsto ir Parfionovo projektas „Senos dainos apie svarbius dalykus“.
Ernstas pranoko pats save. Jokia šalis iki tol nebuvo sukūrusi tokio techniškai sudėtingo reginio ore. Atidarymą jis stebėjo reginio valdymo centre. Iššovus paskutiniam fejerverkui, Ernstas pašoko nuo kėdės ir angliškai sušuko: „Mes tai padarėme!“ Scenoje Ernstas sukūrė ne matrioškų ir kazokų šalį, bet avangardo menininkų, puikaus baleto, Tolstojaus, Nabokovo ir Gogolio šalį, rafinuotą europietišką šalį, kuri didžiuojasi savo istorija ir kultūra: „šalį, kurioje aš noriu gyventi“, – tviteryje rašė žurnalistė Ksenija Sobčiak, aukštuomenės ir pramogų pasaulio liūtė. Tik viena problema – tokios šalies nebuvo.
„Norėjau sukurti matricą, kuri netiesiogiai paveiks visą šalį“, – aiškino Ernstas. Tai buvo išgalvota Rusija. Šios vizijos funkcija buvo tokia pati kaip Stalino 1938 m. Visasąjunginė liaudies ūkio pasiekimų paroda (VDNCH), ji pasitarnavo kaip sovietinio gyvenimo matrica. Sovietinių pasiekimų paroda tapo nuolatine ekspozicija, vaizdavusia gausybės rago ir derlingumo paveikslą šalyje, kurioje ūkininkus išnaikino kaip klasę. Čia buvo rodomi gyvi jaučiai, matyt, kad apsėklintų šalies ūkio augimą. Neatsitiktinai praėjus metams po olimpiados atidarymo ceremonijos, visa jos butaforija buvo perkelta į VDNCH.
2014 m. gavęs „Metų žmogaus“ apdovanojimą iš rusiškojo GQ leidimo, vyrų madų ir stiliaus žurnalo, Ernstas sakė, kad olimpiados atidarymas buvo laimingiausia ir baisiausia jo gyvenimo valanda. „Turėjau progą išpažinti savo meilę šaliai stebint trims milijardams pasaulio žmonių, ir dar svarbiau, dviem valandoms savo tėvynainius susiejau viena emocija, nors daugelis jų negalėtų susijungti vienoje emocijoje...“ Tik kyla klausimas, kokia tai emocija.
Nepaisant technologinio modernumo ir avangardo scenų, Rusijos dabartis buvo jos praeitis. Perestroikos, dešimto dešimtmečio, ir laikotarpio po 2000-ųjų nebuvo nė ženklo. Lyg Sovietų Sąjunga niekada nebūtų žlugusi. Šalies istoriją Ernstas sustabdė septintajame dešimtmetyje, Chruščiovo atšilimo laiku, kai Ernstas gimė. „Laikotarpis po karo yra laikotarpis, kuriame gyvename“, – sakė Pirmojo kanalo komentatoriai žiūrovams.
Pasak architektūros kritiko ir skiltininko Grigorijaus Revzino, tai, kad paskutiniu „istoriniu“ tarpsniu pasirinktas Chruščiovo „atšilimas“, atspindėjo laiko dvasią, kai ceremonija buvo kuriama – tai buvo trumpas Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimo laikotarpis, tada laikytas trumpu „atšilimu“, kurio pagrindinis tikslas buvo modernizacija. Tačiau per Olimpiados atidarymą laikai jau buvo pasikeitę, ir optimistinė nuotaika nederėjo su Ernsto televizijos žinių tonu, skelbusiu militaristinio stiliaus mobilizaciją. Pirmasis kanalas persivadino „Pirmuoju olimpiniu“, o laidų vedėjai vilkėjo rusų komandų uniformas. Kritikuojantys Olimpiadą ar išdrįsdavę užsiminti apie korupciją statant stadioną iškart tapdavo priešu. Kiekvienas rusų medalis buvo šlovinimas, lyg tai būtų karinė pergalė.
Vykstant reginiui Sočyje, plėtojosi kitas, daug dramatiškesnis ir ne mažiau spalvingas reginys Kijeve. Nepriklausomybės aištėje (Maidan Nezaležnosti) rinkosi tūkstančiai žmonių, sukilusių prieš kleptokratišką, disfunkcinę ir autoritarišką postsovietinę tvarką, kurią Ukrainoje personifikavo į banditėlį panašus korumpuotas prezidentas Viktoras Janukovičius. Žmonės laikė ES vėliavas kaip simbolį oraus gyvenimo, kurio jie troško. Rusijos spaudžiamam Janukovičiui atsisakius pasirašyti susitarimą su ES, protestuotojai aikštėje įkūrė stovyklavietę. Riaušių policija bandė juos išvaikyti. Naktį iškilus labai realiam pavojui būti sumuštiems ar nužudytiems, žmones Maidane sujungė vienas jausmas. Apšviestos scenos ekrane protesto lyderiai ragino žmones laikytis rimties ir nepasiduoti, dvasininkai skaitė maldas, o populiarioji ukrainiečių dainininkė Ruslana, 2004-ųjų „Eurovizijos“ nugalėtoja, užtraukė nacionalinį himną: „Ukraina dar nežuvo, anei jos šlovė, nei laisvė.“ Tūkstantinė Maidano minia giedojo „Dvasią ir kūną atiduosime, viską už mūsų laisvę.“ Atrodė, kad užgimsta tauta.
Sočio olimpiadai baigiantis, Kijeve jau buvo pralietas kraujas. Madainą šturmavo riaušių policija. Pareigūnai svaidė į protestuotojus garsines granatas, lipnia juosta aptaisytas vinimis ir varžtais, protestuotojai atsakė Molotovo kokteiliais. Snaiperiai į protestuotojus šaudė koviniais šoviniais. Kijevo centrui liepsnojant, Janukovičius pabėgo į Sočį pasikonsultuoti su Putinu. Kijevo pragaro vaizdai sugadino Putino spektaklį Sočyje. Jis tūžo. Jo įsitikinimu, revoliuciją Kijeve organizavo Vakarai, norėdami jam pakenkti ir atbaidyti Ukrainą nuo jo įtakos sferos.
„Olimpiada yra daugiau nei sportas. Tai geopolitika. Surengėme gerą olimpiadą ir sulaukėme stiprios atsakomosios reakcijos. Ateis diena, kai ištrauksime visus dokumentus ir parašysime tikrąją 2014-ųjų istoriją.“ Praėjo trys dienos po Sočio olimpiados uždarymo, taip pat režisuoto Ernsto, ir Rusijos „mandagieji žalieji žmogeliukai“ nežymėtomis karinėmis uniformomis Kryme įvykdė perversmą. Rusijos karo laivai, saugoję krantą prie Sočio, pasuko link Sevastopolio. Kremlius pradėjo Krymo aneksiją ir sukurstė karą Rytų Ukrainoje. Televizija buvo priešakinėje šio puolimo linijoje, Ernstas ir Dobrodejevas vadovavo informacinėms pajėgoms. Tai buvo televizijos šou, kurio kaina dabar buvo skaičiuojama ne milijardais dolerių, o tūkstančiais gyvybių.
