Dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų – išleista nauja monografija „Rasų kapinės Vilniuje – istorija, menas, gamta“ apie Vilniaus Rasų kapines – tai vertingas dokumentas apie Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos paveldą.
Rasų kapinės – tai mažosios architektūros paminklas po atviru dangumi. Tai vieta, kur ilsisi kelių tautų architektai, dailininkai, kompozitoriai, aktoriai, rašytojai, Vilniaus universiteto profesoriai, vyskupai, kunigai, valstybės veikėjai, kilmingi ir paprasti žmonės, palikę pėdsakus kaimyninių šalių istorijoje.
Sudarė kapinių žemėlapį
Neseniai Rasų kapinės priglaudė 1863–1864 metų sukilimo herojus, ir atsirado dar vienas turistų traukos taškas.
Kai 1801-aisiais Rasų kapinėse buvo palaidotas Vilniaus burmistras ir jos buvo pašventintos, tuo metu niekas nežinojo, kad šios kapinės kartu su Lvovo, Varšuvos ir kitų miestų kapinėmis taps Europos paveldo dalimi.
Senosiose Rasų kapinėse buvo rasta 11 tūkst. 579 antkapiniai paminklai, kapų koplyčių, inskripcinių lentų, plokščių, Naujosiose Rasose – dar 1993 objektai. Kiekvienas antkapis gavo unikalų numerį, taip pat sudarytas kapinių žemėlapis. Yra sukurta internetinė svetainė.
Sukaupti duomenys nėra vien mokslinio pobūdžio, svetainės lankomumo statistika rodo, kad tai svarbi pagalba asmenims, ieškantiems Rasų kapinėse giminaičių ir protėvių.
Lenkai įtraukė ir lietuvius
2013–2016 metais vykę inventorizavimo darbai papildė žinias apie Rasų kapines, kurios apaugusios įvairiais mitais.
Darbai buvo atliekami Varšuvos Kardinolo Stefano Višinskio universiteto Meno istorijos institutui bendradarbiaujant su tuometiniu Lietuvos edukologijos universitetu.
Rasų kapinės – ne tik lenkų paveldo už šalies ribų dalis, bet ir svarbus šiuolaikinės, nepriklausomos Lietuvos paveldo ir tapatybės elementas.
Mokslinei redakcijai vadovavę Anna Czyž ir Bartlomiejus Gutowskis įtraukė į tyrimus ne vieną lietuvį.
Prie šio darbo prisidėjusi Vida Girininkienė pasakojo, kad pagaliau buvo peržengta riba, kai apie Rasų kapines rašydavo vien lietuviai ar vien lenkai.
„Tai parodė, kad kapinės mus jungia, o ne skaldo, džiaugiuosi, kad buvau įtraukta į šį darbą“, – sakė V.Girininkienė.
Tai vienas išsamiausių darbų apie Rasų kapines, papildytas iliustracijomis, iki tol nežinoma archyvine medžiaga, tai kruopščiausiai atlikta inventorizacija.
Antkapių paminklų meistrai, dirbtuvės, dokumentai, išlikusios pavardės ant paminklų – visa tai sugulė į išleistą knygą.
Ilgą laiką dėl ideologinių priežasčių lietuvių kalba negalėjo pasirodyti joks leidinys apie šias kapines. V.Girininkienė priminė, kad sovietiniais laikais nebuvo galimybių imtis mokslinių tyrimų, publikuoti nuotraukų, cituoti užsienio literatūros šaltinių.
Su tokiais sunkumais V.Girininkienė susidūrė 1988 metais leisdama nedidelę knygelę apie Rasas.
Kapaviečių buvo daugiau
Istorikė Gražina Drėmaitė pripažino, kad laikas – didžiausias priešas Rasų kapinėms. Palyginus 1962-ųjų ir 2013 metų inventorizacijos duomenis – tai atliko studentai iš Lenkijos – paaiškėjo, kad Rasų kapinės nyksta sparčiau, nei manyta.
Tai sujaudino paminklosaugininkus, buvo parengtas ne vienas Rasų kapinių projektas, finansuojamas Europos Sąjungos.
Sustabdyti kapinių nykimą – tokį tikslą turi ir užsienio mokslininkai. Iš Varšuvos į Vilnių atvykęs istorikas B.Gutowskis apgailestavo, kad Rasose yra daug neišlikusių kapaviečių.
Aprašęs XX a. Rasų kapinių istoriją ir meną lenkų istorikas prisipažino, kad ne kartą buvo nustebintas. Jo nuomone, kapinės yra ne tik atminimo, bet ir užmaršties vieta.
„Manoma, kad čia buvo 8 kartus daugiau palaidojimo vietų, nei mes sugebėjome identifikuoti“, – teigė B.Gutowskis.
Yra žinoma, kad 1827–1939 metais Rasų kapinėse palaidota apie 100 tūkstančių žmonių. Šios kapinės priglaudė daugiau nei 20 tūkstančių nusipelniusių Vilniui ir jo kraštui žmonių.
Išskirtinė angelo skulptūra
Kapinių mados jau buvo žinomos ir tais laikais. XX a. pradžioje Europoje keitėsi antkapinių paminklų stilius – vietoj kryžiaus ant uolos ar metalinio kryžiaus atsiranda grakščių formų paminklai. Tai palietė ir Rasų kapines.
Daug dėmesio skyręs Rasų kapinių simboliui – garsiajai angelo skulptūrai – B.Gutowskis pripažino, kad Izos Salmonowicz antkapinis paminklas – vienas įspūdingiausių secesijos darbų Rasų kapinėse.
1903 m. Varšuvoje sukurtas Leopoldo Wasilkowskio angelas, kuris atgabentas į Rasų kapines, atrodo lengvas tarsi plazdentų ore. Kurį laiką buvo manoma, kad Vilniuje esantis paminklas gali būti varšuvietiško paminklo kopija.
Tačiau paaiškėjo, kad Varšuvoje panašus paminklas sukurtas tik 1908-aisiais – penkeriais metais vėliau nei Vilniuje.
B.Gutowskis prasitarė, kad kur kas labiau viliojanti idėja yra susieti vilnietišką angelą su italų skulptoriaus Donato Barcaglios darbais.
Šio skulptoriaus darbų yra Varšuvos Povozkų kapinėse, jo paminklų projektai buvo kopijuojami ne vienoje valstybėje. Italas nebuvo vilnietiško angelo autorius, bet galėjo būti nukopijuotas jo darbas.
Peržiūrint dokumentinę medžiagą B.Gutowskiui pavyko aptikti dar vieną angelo paminklo variantą Italijos mieste Trieste, kuris nuo 1888-ųjų stovi ant Scrinzi giminės kapo.
„Turime reikalų su projektu, kurį autorius panaudojo bent tris kartus, bet galėjo būti ir daugiau paminklų pagal šį projektą“, – rašė B.Gutowskis.
Kitas meniniu požiūriu vertingas antkapinis paminklas, atgabentas iš Varšuvos į Rasų kapines, yra skirtas 1911-aisiais mirusiam milijonieriui verslininkui, filantropui, daugelio sakralinių bei kitokių pastatų statybos Lietuvoje iniciatoriui Jozefui Montwillai, jis sukurtas skulptoriaus Zygmunto Otto.
Tyrinėjo ir užrašus
Rasų kapinės domina ir tekstų tyrinėtojus. Antkapinį eiliavimą nagrinėjanti Krystyna Syrnicka iš Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos įžvelgė ir tam tikrų kultūrinių skirtumų.
Pavyzdžiui, ant vyrų antkapių iškalti tekstai kalba apie jų nuopelnus visuomenei, o moterys, kurių gyvenimas sukdavosi šeimos rate, būdavo giriamos už asmenines savybes.
Aukojimasis Tėvynės labui, tarnavimas visuomenei, dievobaimingumas ir dora – tai buvo svarbiausi vyrą aukštinantys bruožai, kurie kartodavosi Rasų kapų epitafijose.
Išliko nepaliestas kalvynas
Rasų kapinių peizažui monografijoje taip pat skirta nemažai vietos. Jos įsikūrusios vaizdingame Rybiškių kalvyne, prie kurio pritaikytas kapinių planas iki šių dienų liko nepasikeitęs. Tai panoraminės kapinės, kurias galima apžvelgti nuo kalvų.
Takai, paminklų, koplyčių ir kryžių siluetai sudaro vientisą memorialinės architektūros ansamblį, kuris byloja apie XIX ir XX a. laidojimo kultūrą, paminklų madas, tradicijas.
Audronė Vyšniauskienė monografijoje pažymi, kad iš akmens, betono, kalto ir lieto metalo padaryti kryžiai, taip pat mediniai kryžiai formuoja savitą, tik šioms kapinėms būdingą charakterį.
Tačiau labiausiai kapines niokoja ne svetimos rankos ar pikti žmonės, o laikas. Nors žinoma, kad Rasose buvo palaidotas Pranciškus Smuglevičius, bet neliko jokio ženklo.
Dar 1937 metais, kai buvo griaunamas kolumbariumas, nebepavyko rasti lentos, skirtos P.Smuglevičiui.
Ateityje apie Rasų kapines bus paruošta ne viena knyga. Remdamasi dokumentais iš Maskvos, Sankt Peterburgo, Varšuvos, Paryžiaus V.Girininkienė turi planų dar rašyti apie atskiras epochas ir jų didvyrius, kurie ilsisi Rasų kapinėse.
