Juozas Baltušis dienoraštyje paminėjo ir Ramūno Karbauskio tėvą: „Po pietų išvykome į Naisius“

J.Baltušio (1909–1991) literatūriniai veikalai turėjo ir turi vertę – dėl to jis buvo ir skaitytojų labai mėgstamas, ir tuometinės valdžios peikiamas, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai.

Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą archyvuose. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos iki pat savo mirties 1990-aisiais rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas. Šių metų pradžioje vos pasirodęs pirmasis Juozo Baltušio dienoraščių tomas sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir tapo bene skaitomiausia Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knyga. Knygynuose jau galima rasti ir antrąjį Juozo Baltušio dienoraščių tomą.

Antrasis dienoraščių tomas apima 1976–1983 m. Sklaidant J. Baltušio kasdienybės užrašų lapus, atsiveria ne tik jo asmeninio gyvenimo kaleidoskopas ar individualios veiklos literatūros ir kultūros lauke pastangos: rašytojo dienoraščius galima ir verta skaityti kaip plačią kultūros, literatūros įvykių panoramą Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Kūrėjų portretai, partinės nomenklatūros veikėjų štrichai, jų apibūdinimai, surašyti per J. Baltušio regėjimo prizmę, sudaro labai įdomią paveikslų galeriją. Plačiausia prasme J. Baltušio dienoraščius galima matyti ir kaip įvairialypį visos sovietinės epochos veidrodį. 

Siūlome Juozo Baltušio knygos „Vietoj dienoraščio. II tomas. 1976–1983“ ištrauką.

Prieš pietus pabuvojau dramos teatre, žiūrėjau geros mano bičiulės Auros Ragauskaitės vedamų repeticijų. Stato seniai visų užmirštą veikalą – Petro Vaičiūno „Prisikėlimą“. Pasakojimas apie amžiną meno ir gyvenimo tikrovės konfliktą. Šią temą, beje, P. Vaičiūnas nuolatos vystė savo kūryboje, nors pats gana praktiškai buvo susitaikęs su tikrove buržuazijos valdomoj Lietuvoje.

Pats „Prisikėlimas“ su geroka doze sentimentalumo. Šitaip, beje, P. Vaičiūnas rašė kone visus savo veikalus. Tačiau A. Ragauskaitės traktavime išeina kas kita. Nepabūgo ši narsi ir talentinga moteris ieškoti naujos interpretacijos. Įvedė šokius, čigonės dainas, net truputėlį... sekso. Tie dalykai, iš pirmo žvilgsnio lyg ir tolimi Vaičiūno kūrybai, iš tikrųjų stipriai išryškina veikalą, iškelia svarbiausius jo akcentus, pagrindinę idėją.

Viso spektaklio repetuojant nemačiau, bet kiek mačiau, jau leidžia daryti išvadą: gimsta įdomus, gyvas, spalvingas spektaklis, susilauksiąs didelio žiūrovų pritarimo. Šaunuolė ta Aura!

Po pietų išvykome į Naisius, kur įsikūręs ir vystosi stiprus kolūkis „Už taiką“, vadovaujamas jauno ir energingo pirmininko Česlovo Karbauskio, dirbančio šiose pareigose jau septyneri metai. Kolūkis pernai paėmė grūdinių kultūrų po 41 su viršum centnerio iš vieno ha, gamina daug mėsos, pieno, kiaušinių. Pirmininkas – didis literatūros mylėtojas. Jo rūpesčiu kolūkis įsteigė čionai gimusio ir augusio poeto Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus vardo premiją jauniems poetams, išleidusiems pirmąjį eilėraščių rinkinį – geriausią metų rinkinį. Tokia premija ir buvo įteikta šiandien jaunai poetei Vidmantei Jasukaitytei. Kaip merga šita Jasukaitytė visiškai nieko, net pogražė, bet kaip poetė... Verčiau jau būtų suteikę Patackui ar Grybauskui. Tie nepalyginamai stipresni. Bijau, kad čia lemiamą vaidmenį suvaidino pavydėtinas Jasukaitytės landumas, mokėjimas pavaišinti, ką reikia, įkalbėti, įteigti. Deja, taip. Nemalonu buvo ir man, kadangi Rašytojų sąjungos valdybos pavedimu turėjau sveikinti laureatę šios valdybos vardu. Pasveikinau, ne balon gi dėsies!

Po oficialių iškilmių nuvykome į Naisius, prie poeto kapo. Mirė Zigmas Gėlė-Gaidamavičius 1912 metais, nesulaukęs nė pilnų 18 metelių, neišvystęs ryškaus poetinio talento ir nusinešęs į kapus nemažus poezijos turtus, kuriuos būtų padovanojęs savo tautai. Mirė nuo voties galvos smegenyse. Dabar jo kapas gražiai saugomas, paprastas, kuklus. Padėjome ant jo gėlių, pastovėjome susimąstę. O ką darysi?

Kiek patyriau, jokių poeto giminių gyvųjų tarpe nebelikę.

Po šito Jasukaitytei buvo pavesta pasodinti jauną liepaitę. Tai Poezijos alėjos pradžia. Nuo šiol čionai vis naujus medelius sodins kiekvienų metų laureatas.

Iškilmėse dalyvavo „Tiesos“ vyr. redaktorius, smarkiai pretenduojantis į rašytojo vardą, A. Laurinčiukas, poetas A. Drilinga, skaitovės Urbonaitė, Nasvytytė, Valančienė. Manosios skaitovės jau vakar išvykusios namo: vienai paskaitos, kitai – spektaklis teatre.

Apie pietus sugrįžau namo. Radau viską tvarkoj.

Šiandien – Dalios vardadienis. Stipriai norėjau pasiųsti sveikinimo telegramą ir... susilaikiau. Pats nežinau kodėl. Gal ir dėl to, kad neatsakė ji į paskutinį mano laišką. Gal.

Šiandien Velykos. Visos miesto bažnyčios perpildytos. Prie Petro ir Povilo katedros – šimtai automašinų, minios žmonių, nebetelpančių į vidų. Budėjo milicija, autoinspektoriai.

Meldžiasi žmonės.

Ir tegu meldžiasi. Kam tas kliudo? Nebent idiotams.

Nuvykome visi trys – Monika, Rokas, aš – pas brolį Leonardą. Buvome kviesti pusryčių. Velykų seniai nebešvenčiu, bet kodėl gi nesumušus velykinį margutį? Ne atsitiktinai taip gyniau Velykų ryto vaizdus mūsų filme „Virto ąžuolai“. Kas gražu, reikia išsaugoti. Visiškai nežiūrint, jog kadaise šitai buvo surišta su religinėmis apeigomis. Dabar iš tų apeigų mažai kas belikę, o tradicija graži, brangi daugelio širdžiai. Tegu būna!

Buvau pas LKP Centro komiteto pirmąjį sekretorių P. Griškevičių. Išdėsčiau kauniečio Vinco Valiušaičio bėdą. Naujai paskirtas tikrinti benzokolonėlių darbą, sustatė žmogus keletą aktų apie piktnaudžiavimus, iškėlė aikštėn gana sunkius grobstymo nusikaltimus. Byla turėjo būti perduota prokuratūrai, bet... įsikišo LKP Kauno miesto Poželos RK pirmasis sekretorius A. Guiga, sustabdė bylos eigą, paskyrė komisiją reikalui ištirti, o ta komisija ėmė tyrinėti ne nusikaltimus, o patį Valiušaitį, dėdama visas pastangas inkriminuoti jį. Papasakojau P. Griškevičiui viską, įteikiau atitinkamus dokumentus, savo pareiškimą, paprašiau įsikišti ta prasme, kad ne partijos komitetas, o prokuratūra spręstų tokias bylas. Žadėjo ištirti, daryti išvadas.

Šiandien – paskutinė man diena prieš gimtadienį: rytoj jau turėsiu pilnus 68 metus. Senatvė? Galbūt. Visa bėda, kad visiškai nesijaučiu senas, nenoriu mirti, o vis planuoju naujus ir naujus darbus, užmiršdamas, kad reikia siaurinti viską, apriboti, pasidaryti atitinkamas išvadas. Tokio jau būdo esmi. O gal tai vien atrodo šitaip? Gal viskas dirbtina, nenatūralu? Ar nebus čia suvaidinęs savo vaidmenį faktas, kad kurį laiką vartojau bičių pienelio tabletes, duodančias daug energijos? Visko gali būti. Visko!

Buvau vėl LKP Centro komitete. Neprašiau taikyti jokių sankcijų ar daryti orgišvadų, bet laikiau savo pareiga informuoti, kaip kartais elgiasi komunistai, esantieji LKP CK kadrų įskaitoje: J. Lapašinskas – „Švyturio“ žurnalo vyr. redaktorius. Tegu žino.

Vakare atėjo sesuo Marytė, jautriai pasveikino jau iš vakaro su gimimo diena, padovanojo stambų skilandį. Susijaudinome visi. Atėjo ir giminaitė Stakauskienė, su gėlėmis, gerais palinkėjimais.

Štai ir gimtadienis: 68-sis. Kiek dar liko man tokių?

Anksti kilęs, mąsčiau apie nugyventus metus, kas padaryta, nepadaryta. Nedaug tepadaryta. Ar galėjo būti daugiau? Nežinau šito. Juk vien pastaraisiais metais pajutau tikrą literatūros potraukį. Ir jis, šis potraukis, trunka iš esmės gal kokius 10 metų. Iki to laiko jaučiausi tarytum nepabudęs iš kažkokio letargo miego, nepasitikintis nei savo jėgomis, nei literatūrinės kūrybos būtinumu. Dirbau visokiausį darbą, blaškiausi, nerimavau, pats nežinodamas ko... Kai kas mėgina aiškinti mano kūrybos negausumą per dideliu visuomeninių pareigų krūviu. Kažin ar tai teisinga. Nesu tikras, jog ir neturint tokio krūvio, kuris iš tikrųjų buvo nemažas, ar būčiau parašęs daugiau. Labai kažin. Prisipažįstu šitai atvirai ir tiesiai pats sau, nes tai tiesa.

Gerai, kad nedaug parašiau, ar blogai? Į šitą klausimą negaliu atsakyti aiškiai ir tvirtai. Gal ir gerai, net labai gerai, bet gal ir nelabai, net labai nelabai.

Na, kaip ten bebūtų, o dabar vėlu apie tai galvoti: nieko juk nepakeisi. Visiškai nieko.

Lieka viena: užbaigti pradėtus darbus – „Druską“, „Stomatologines istorijas“, scenarijų meniniam filmui „Trečia marti“, gal dar knygą apie šiuolaikinį jaunimą... Tai ir gana. Užteks. Vis tiek į tikrus rašytojus nebeišeisiu, o kaip mėgėjui – užteks.

Atsiuntė sveikinimus rašytojas J. Paukštelis, daugiau iš rašytojų – niekas. Gavau keletą telegramų, laiškų. Tai gerai. O iš Dalios – nieko. Tyli mergužėlė.

Vakare – šiek tiek svečių. Brolis Leonardas, Monikos draugės Milda, Rita, Jolanta. Mano duktė Violeta su vyru. Anūkė Akvilia. Dar kažkas iš kino pasaulio, nelabai mano pageidautų...

Kažko nelinksma man buvo šį vakarą. O ko? Išlepau, matyt, per gerai gyvenu. Tikriausiai.

Truputį pagirios, truputį nostalgijos.

Pradėjau skaityti A. Slavino memuarų pluoštą, turiu parašyti lyg ir įvado žodį „Nemuno“ žurnalui. Parašiau laišką Žilinskams į Ameriką. Šiek tiek užkabinau ir „Draugo“ straipsnį. Žinau: šis laiškas bus išspausdintas čikagiškėje „Vilnyje“, tad ir tegu. Jie tenai veik visus laiškus, gaunamus iš Lietuvos, spausdina. Bus šioks toks atkirtis dipukams. Į viešą polemiką leistis nejaučiu jokio noro.

Vakare – pas Vilniaus aklųjų draugijos kombinato dirbančiuosius. Drauge su A. Baltrūnu ir jo marčia V. Juknaite. Gražiai praėjo susitikimas. Klausytojai, berods, patenkinti. Gal net labai.

Kiekvieną kartą nuvykus pas akluosius išgyvenu dvigubą jausmą. Iš vienos pusės smagu, kad šitaip sutvarkytas jų gyvenimas: turi darbą, aprūpinti butais, skaitymo priemonėmis, lavinasi, auga kultūriškai, gyvena pasiturinčiai, turi šeimas, augina vaikus, kai kas jau ir anūkus. Pati draugija labai turtinga, daro milijoninę apyvartą, išlaiko daug fabrikų akliesiems, sanatorijų. Kai palygini su ta dalia, kokią turėjo aklieji prie buržuazinės valdžios, kai skurdo, vargo užkrosnyje, visų nekenčiami, alkani, nudryžę, kai veikė vien laisvanoriškais pagrindais Aklųjų globos draugija, bejėgė suteikti bent kiek įmanomą pagalbą akliesiems, tai šiuolaikinis aklųjų gyvenimas skiriasi kaip dangus ir žemė, vien džiaugtis reikia.

Iš kitos gi pusės, kaip bekalbėsi, o aklumas – tokia nelaimė žmogui, kurios neužglostysi jokia priežiūra ir globa, net pačia rūpestingiausia. Kai stovi, kalbi, o į tave žvelgia šimtai negyvų akių – šiurpas nubėga nugara, pasijunti kažkuo kaltas prieš šituos žmones, visų pirma – prieš jaunus, beveik paauglius. Ir gėda darosi, kad kartais netenki kantrybės dėl visokių niekų, vaikštai suirzęs, piktas, nervingas, nebenorįs nieko dirbti. Gėda! Jau vien tai, kad žmogus mato saulę, galima atleisti visus sunkumus gyvenime!

Šitokie reikalai.

Paskambino gera mano bičiulė Ona Valiukevičiūtė, pakvietė apsilankyti rytoj Sporto rūmuose jos koncerte. Padėkojau, pažadėjau. Monika, žinoma, vėl šaipysis: nerimta, girdi, nesolidu tau eiti į tokį koncertą... Tegu šaiposi, jos valia. Išsiunčiau laiškus, jų tarpe – Daliai. Prašiau informuoti, kur dabar mokytoja Dundulytė. Labai reikia man pasikalbėti su ta anykštiete. Gal ir praneš. Ji draugauja su ja.

Iš Anykščių skambutis: prašo dalyvauti Anykščių rajono kultūros dienose Utenoje, kurios vyks gegužės 13–14 dienomis. „Neįsivaizduojame tų dienų be jūsų!“ Pažadėjau, juoba dabar aš – Anykščių rajono garbės pilietis. Reikia. Be to, ir malonu. Geri žmonės.

Šiandien taip vadinama lenininė darbo talka. Žengia visi padirbėti: jaunimas, senimas, tarnautojai, menininkai, ministrai... Groja dūdos...

Visai nekūrybinga šiandien man diena. Taigi nelinksma.

Skaitinėjau Slavino A. atsiminimų rankraščius. Anksčiau rašė jis paprasčiau, stipriau, dabar pradėjo gudrauti šitas autorius, žavėtis savo kalbos šmaikštumu, o žavėtis taigi nėra kuo.

Iš Knygos mylėtojų draugijos vėl skambino, priminė, kad reikia vykti į Grigiškes, susitikti su kolektyvu Popieriaus fabrike.

Iš ryto – tuščia. Nedirbau nieko kūrybiško.

15 valandą Kultūros ministerijoje – respublikinių premijų komiteto posėdis, turėjau dalyvauti kaip narys. Svarstėme kandidatūras į premijas už 1976 metus. Tiksliau pasakius, nieko mes nesvarstėme, buvome vien supažindinti su iškeltomis ir paprašyti pritarti.

Mūsų filmas „Virto ąžuolai“, žinoma, neiškeltas, nors pagamintas 1976 metais, o „Sodybų tuštėjimo metas“ iškeltas, nors užbaigtas jis 1977 metų vasario mėnesį. Viskas aišku!

Kvaileliu apsimetęs, išreiškiau nusistebėjimą, kodėl nieko neiškelta iš teatro spektaklių, konkrečiai Justino Marcinkevičiaus „Mažvydas“, Klaipėdos teatre einantis su milžinišku pasisekimu. Salėje iš karto užsisiuvo visi, pagaliau man tapo pasakyta: girdi, galime svarstyti tiktai tas kandidatūras, kurios iškeltos. Berods, irgi viskas aišku. Aišku ir tai, kad niekad nebus premijuojamas „Mažvydas“ – didelės jėgos, tikrai patriotinis, humaniškas veikalas. Per daug apsidraudėlių sėdi nūnai atsakinguose postuose.

Rašytojų kandidatūros gana skurdžios. Iškeltas net Giedra – joks poetas, plius girtuoklėlis.