Kauno rotušėje miesto merui Visvaldui Matijošaičiui buvo įteiktas išskirtinis Japonijos Tekančios saulės ordino su aukso spinduliais ir rozete apdovanojimas. Miesto vadovas įvertintas už nuopelnus stiprinant tarpusavio supratimą puoselėjant Chiune Sugiharos atminimą ir skatinant Lietuvos ir Japonijos bendradarbiavimą.
Prieš keletą metų, dalyvaujant Kauno miesto savivaldybei, Japonijos ambasadai, Sugiharos fondui „Diplomatai už gyvybę“, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai buvo atidengtos dvi atminimo lentelės ant „Metropolio“ viešbučio ir Kauno geležinkelio stoties sienų, kur jis išdavė paskutines vizas žydams prieš išvykdamas iš Kauno 1940 metais.
Kaune jau nieko nenustebinsi turistų iš Japonijos viešnage, ir kasmet svečių iš Tekančios Saulės šalies apsilanko vis daugiau.
Bet ar daugiausia jų atvyksta aplankyti žygdarbį atlikusio tėvynainio, išgelbėjusio per 10 tūkst. žmonių, darbo ir gyvenimo vietos, ar ryšiai su Kaunu tampa vis platesnio pobūdžio ir tvirtesni? Gal japonus Kaune žavi ir mūsų architektūra, tautinė kultūra ir net kulinarinis paveldas?
Apie tai „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su japonų kultūros žinovu Aurelijumi Zyku.
– Atvykę į Lietuvą, Kauną dauguma japonų nori aplankyti žydus gelbėjusio jų tėvynainio namus-muziejų. Bet ar tai vienintelė priežastis, dėl kurios japonai ryžtasi nusibelsti per 8 tūkstančius kilometrų į mažą, jiems gal keistą šalį?
– Ch.Sugiharos vaidmens negalime atmesti, tai yra labai svarbi jungtis su Lietuva, Kaunu. Turėkime galvoje, kad iš Antrojo pasaulinio karo laikų japonai neturi daug teigiamų herojų. Juk Japonija buvo hitlerinės koalicijos šalis, dėl to japonai jaučia istorinę kaltę.
O štai Ch.Sugihara yra būtent teigiamas herojus, japonų tautos didvyris ir labai gerbiamas. Bet kuri pažymėta vieta, net prikalta nauja lentelė su Ch.Sugiharos vardu sutinkama kaip džiugi naujiena.
O tai, kad Kaune yra Ch.Sugiharos muziejus, jiems yra epochinės svarbos dalykas. Ne tik į Kauną, bet ir į visas Baltijos šalis juos atvedė būtent Ch.Sugiharos žygdarbio įamžinimas.
Todėl ne veltui sakoma, kad Kaunas yra japoniškiausias Rytų Europos miestas.
Dar japonai Kaune ir kitur Lietuvoje nustemba čia atradę vakarietiškus, gerai prižiūrimus senamiesčius. Kauno senamiestis japonams labai patrauklus, nes jis tvarkingas, išpuoselėtas.
Japonams taip pat nuostabu, kai Kaune ir Kauno apylinkėse jie randa daug natūralios, laukinės gamtos. Jie tiesiog svaigsta nuo gausios žalumos. Kaunas jiems atrodo tarsi gamtos draustinis. Juk Japonija, kaip žinome, labai urbanizuota šalis, žaluma ten uoliai saugoma vertybė.
Ir dar japonus žavi tai, kad čia, jų akimis žiūrint, tiek daug erdvės! Juk Japonijos miestai labai tankiai apgyvendinti, jie gyvena ankštai.
– Ar japonai domisi Velnių muziejumi? Jų pasaulėjautai, kaip ir lietuvių, būdingas dėmesys mitinėms būtybėms, tad gal po Ch.Sugiharos namų lankomiausia japonų turistų vieta yra Velnių muziejus?
– Ne, nesakyčiau. Velnių muziejus buvo labai išpopuliarintas sovietiniais laikais, jis ir dabar populiarus tarp turistų iš buvusios Sovietų Sąjungos. Taip, japonų tautosakoje gausu įvairių mitologinių būtybių, kaip ir mūsų tautosakoje. Bet šiuolaikiniams japonams visi tie bildukai, velniai yra tolima, miglota praeitis.
Daug mieliau japonai lanko M.K.Čiurlionio dailės muziejų. Čiurlioniška dvasia jiems artima, M.K.Čiurlionio paveiksluose jie įžvelgia glaudžią dvasinę giminystę. Pagaliau M.K.Čiurlionis domėjosi japonų daile, iš dalies tapė įkvėptas jos tradicijos.
– Japonai, mūsų įsivaizdavimu, dvasinga tauta. Bet jie – ir dideli smaguriai. Ką japonai mano apie lietuvių virtuvę?
– Taip, japonai yra praktiški žmonės, dvasingi materialistai, jei taip galima sakyti. Maisto kultūra jiems labai svarbi. Japonas gali trenktis šimtus kilometrų vien tam, kad paragautų kokio nors jį sudominusio patiekalo.
Iš lietuviškų valgių visiems japonams, su kuriais teko kalbėtis, patiko šaltibarščiai. Jiems labai patiko jų rožinė spalva, rūgštokas skonis.
O štai apie cepelinus girdėjau dvejopą nuomonę. Vieniems japonams cepelinai prilipo, jie gali juos valgyti nors ir kasdien. O kitiems – pernelyg sunkus, riebus valgis.
Beje, japonai turi panašių patiekalų, kaip mūsų cepelinai, tokių iš lipnios tešlos, tik ne iš bulvių, o iš ryžių.
Kaune mes neturime tikro japoniško maisto restorano. Sušių užkandinės – tai ne restoranai, anaiptol.
– Sakoma, kad japonų turistai ne apžiūri miestus, ne gidų pasakojimų klausosi, o puola viską fotografuoti. Ar tai tiesa, ar stereotipas?
– Iš dalies tiesa. Japonams labai svarbu pagriebti akimirką, ją užfiksuoti. Akimirka, viena detalė jiems atspindi visumą. Bet japonų turistai irgi keičiasi. Jie jau nebekeliauja tokiomis didelėmis grupėmis, kaip anksčiau, jų amžius jaunėja.
Pagaliau turėtume kalbėti ir skatinti ne tik pažintinį-kultūrinį turizmą, bet ir verslo turizmą. Reikia patraukliai parodyti japonų verslininkams Kauno, visos Lietuvos rinką, o lietuvių verslininkams – Japonijos rinką. Ir džiugu matyti, kad Lietuva ir Kaunas japonų verslininkus vis labiau domina.
