Kauną knygoje matome tarpukario valdininko, gyvenančio Klaipėdoje ir į gimtąjį miestą atvykusio sutvarkyti reikalų, akimis. Keliaudamas per miestą pasakotojas atskleidžia, kur mėgsta lankytis kauniečiai, ką jie valgo, kaip rengiasi, kaip keliauja, pramogauja, kokie gandai sklando mieste. Nuo pirmosios šalies poros iki vargingų kvartalų, nuo Prisikėlimo bažnyčios iki Nuodėmių gatvės. Kaunas knygoje – jaunas, augantis, modernus ir labai įvairialypis miestas.
Gruodžio 4 d. 18 val. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje autorė į knygos pristatymą kviečia vilniečius. Renginyje dalyvaus architektūros tyrinėtoja Marija Drėmaitė ir istorikas Norbertas Černiauskas. O prieš renginį knygą „Kai Kaunas buvo Kaunas“ atsivertėme su autore G.Mileryte-Japertiene.
– Knygoje „Kai Kaunas buvo Kaunas“ patraukliai atskleidžiate tarpukario Kauno gyvenimą. Kaip kilo idėja šio miesto istoriją papasakoti pagaviai tarsi literatūros kūrinį, kurio veiksmas trunka vos dvi dienas?
– Gyvendama Kaune ir studijuodama istoriją Vytauto Didžiojo universitete perskaičiau daug įvairiausių mokslinių darbų apie šį miestą. Teko klausyti profesoriaus Zigmanto Kiaupos kurso, skirto Kauno istorijai, ir mane labai sužavėjo miesto praeitis. Vėliau ir pačiai teko parašyti keletą mokslinių straipsnių bei knygų, tačiau kažkuriuo metu suvokiau, kad net kai kurie mano draugai ir giminaičiai mokslinių darbų neskaito. Juos domina visai kitokio pobūdžio literatūra.
Taip kilo mintis sujungti mokslo teikiamas žinias ir laisvalaikio skaitymus. Į nuorodų persunktą tekstą įkėliau išgalvotą herojų, kurio akimis matome Kauną. Labai tikiuosi, kad jis padės populiarinti daugybę kolegų atliktų Kauno istoriją tyrinėjančių mokslinių darbų.
– Kas gi tas paslaptingasis pasakotojas, kurio akimis matome Kauną – nuo Finansų ministerijos kuluarų ir juose sklindančių gandų iki Nuodėmių gatvės, nuo Spaudos balių iki „Brazilkos“?
– Pagrindinis knygos herojus – 38 metų nevedęs valdininkas. Gal dėl to, kad nevedęs, o gal ir dėl kitų aplinkybių jis yra pasiturintis miestietis, šiuo metu gyvenantis Klaipėdoje. Jaunai valstybei reikėjo specialistų valstybės įstaigose, tad jį išsiuntė dirbti į uostamiestį. Jis mėgsta Klaipėdą, tačiau Kaunas – vaikystės, jaunystės ir studijų miestas. Kaune gyvena sesuo su šeima ir brolis. Čia jis sutinka draugų, į miestą žvelgia imliomis, pasiilgusiomis akimis. Kaune jis praleido daugybę metų, tad gali puikiai palyginti, kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar, t. y. 1938 metais.
Pasakotojas – Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, dalyvavęs nepriklausomybės kovose. Vėliau jis baigė Lietuvos universitetą ir įsidarbino valstybės tarnyboje, turi daugybę įvairių pažįstamų. Atvirai kalbant, šis pasakotojas – toks žmogus, koks norėčiau būti to meto Lietuvoje. Į jį sudėjau pagrindines savo vertybes ir nuostatas.
– Kodėl pasakojimui pasirinkote būtent 1938 metus? Tai gana paradoksalus laikas. Viena vertus, tai Kauno, modernios sostinės, klestėjimo laikas. Kita vertus, autoritarizmo metai, kai daug demokratinių laisvių jaunoje valstybėje buvo suvaržyta.
– 1938 metų birželį pasirinkau labai sąmoningai. Pirmiausia norėjau, kad tai būtų vasaros pradžia. Tuomet jau malonu tiesiog vaikščioti po miestą, bet vasaros sezonas dar visiškai neįsibėgėjęs ir tarnautojai dar dirba valdiškus darbus. 1938 metai – aukščiausias Kauno modernizacijos momentas, valstybės gyvenimo dar nedrumsčia baisios geopolitinės katastrofos. Dar turime Klaipėdą, dar neatgautas Vilnius. Tai lyg paskutinė rami vasara.
O autoritarinis Antano Smetonos valdymas knygoje aprašomas tik tiek, kiek tai turėjo įtakos eilinio kauniečio kasdienybei. Daugiausia tai buvo judėjimo laisvės suvaržymas. Aukštuomenės gyvenimo nuotrupos apačias pasiekdavo tik kaip gandai. Todėl tik jais ir dalijasi ir pasakotojas.
– Tarpukario Kaunas dažnai idealizuojamas, yra daug mitų apie šį laiką, tačiau jūs anaiptol nepiešiate tik idiliško gyvenimo. Atmosferą kuria ir juokeliai apie režimą, atveriate ir socialinį kontekstą, kad miestas – ne tik kavinės, mados, bet ir skurdas, vargšų kvartalai „Brazilka“ ir „Argentinka“ ir t. t. Kokį tarpukario vaizdą jums buvo svarbu pateikti?
– Norėjau parodyti įvairų miestą. Mes labai romantizuojame laikinosios sostinės Kauną. Kartais atrodo, kad jis tik Spaudos baliai, diplomatinės arbatėlės, „Metropolio“ restoranas ar Konrado užeiga. Taip, be jų Kaunas neįsivaizduojamas, tačiau to meto gyvenimo kasdienybę nuspalvindavo ir šimtai studentų, tūkstančiai darbininkų ir dešimtys vargetų miesto centre. Žmonės ėjo į parduotuves, turgus, knygynus, kirpyklas, maldos namus ir valdiškas įstaigas. Jie judėjo įvairiausiu visuomeniniu transportu, lankė teatrą ir koncertus, žiūrėjo kiną, ir traukė poilsiauti.
Mieste gyveno įvairi visuomenė ir man bent truputį norėjosi ją parodyti. Tad mėginau prisiliesti tiek prie aukštuomenės, tiek prie varguomenės ir bent iš dalies atspindėti, kuo gyveno ir vieni, ir kiti.
– Knygoje miesto gyvenimas labai gyvas, pateikiate ir daug įdomių, smagių detalių. Pavyzdžiui, kad tarpukario Kaune paplitusi dieta – sauja šieno. Tiesa? Iš kur tokia informacija?
– Sunku pasakyti, ar tai tiesa. Tai spaudoje pateikiama informacija. Pasakotojas tai pateikia kaip girdėtą dalyką. Gal tai ir tiesa, o gal tiesiog eilinis išsigalvojimas vaikantis sensacijų. To meto spaudai taip pat buvo svarbios intriguojančios naujienos.
Knygos pasakotojas nebijo gandų, dalijasi perskaitytomis ar išgirstomis žiniomis. Jam svarbu papasakoti, kaip jis mato ir jaučia viską, kas vyksta aplinkui. Jis dalijasi savo impresijomis.
– Nesate kaunietė, tad kaip susidomėjote, pamilote tarpukario Kauno istoriją? Tiesa, kad čia kaltas ir Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“?
– Taip, tikrai kaltas. Mokykloje ši knyga paliko didelį įspūdį. Ir ne vien tik kaip meilės istorija. Labiau nei uždrausta kunigo meilė traukė magiškas miestas. Žinojau, kad miestas, kurį galėčiau pažinti, jau nebe toks, tačiau labai norėjosi praverti laikinosios sostinės istorijos užuolaidas.
Gyvenau nedideliame Vilkyškių miestelyje, toli nuo didžiųjų centrų, tad Kaunas tapo savotiška vieta iš literatūros. Nežinia, kodėl atsirado jausmas, kad tai magiškas miestas, kuriame gyveno labai įdomūs, nepaprastų istorijų kupini žmonės. Pradėjus studijuoti Vytauto Didžiojo universitete atsirado galimybė susipažinti su miestu. Jame gerą dešimtmetį buvo mano „pasaulio centras“.
– Pastaraisiais metais tarpukario Kaunas sulaukia didelio susidomėjimo: žmonės tyrinėja miestą, leidžiasi į ekskursijas, ieško įvairiausių istorijų. Kaip manote, kodėl būtent dabar tarpukario Kaunas išgyvena tokį susidomėjimą?
– Turbūt viskas gyvenime juda savotiškais ciklais. Prisimenu, kad toks pagyvėjimas, susidomėjimas Kaunu jau buvo ir prieš gerą dešimtmetį. Buvo išleista ne viena tarpukariui skirta knyga, kiekvienais metais rengiama Kauno istorijos konferencija. Pastaraisiais metais padaugėjo ekskursijų, miesto istorijomis domisi vis daugiau žmonių. Gal kaip tik dabar ateina tas laikas, kai „Kaunas vėl yra Kaunas“.
G.Milerytės-Japertienės knygos „Kai Kaunas buvo Kaunas“ pristatymas. Gruodžio 4 d. 18 val. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilnius.
