1944 m. Raudonajai armijai įsiveržus į Rytprūsius, karo chaose ir suirutėje daugybė vaikų neteko tėvų, pasimetė geležinkelio stotyse, buvo kitaip atskirti nuo šeimos. Badas, šaltis, Raudonosios armijos ir sovietinių kolonistų agresija tapo nuolatiniu jų palydovu.
Nelaimingieji mažamečiai išgyvendavo tėvų, brolių ir seserų mirtį, būdavo priversti patys prasimanyti maisto, susirasti užuovėją nuo šalčio, pastogę nakvynei. Kadaise turtingam ir klestinčiam Rytprūsių kraštui virtus karo nualinta dykuma, daugelio mažųjų benamių žvilgsniai krypo į Lietuvą – savotišką „pažadėtąją žemę“, kur didesnės galimybės išgyventi.
Tarp vilko vaikų sklandė naivūs, dažnai be galo pagražinti pasakojimai, kad ten, Lietuvoje, – kur kas saugiau, ramiau ir sočiau nei išprievartautoje tėvynėje. Būtent tai ir lėmė „vokietukų“ (taip juos vadino mūsų krašte) atsiradimą Lietuvoje, jų gyvenimą tarp lietuvių, dažnai nelengvą, gavus naujas lietuviškas tapatybes ir vis labiau išsitrinant vokiškai savimonei. Su Vokietijoje gyvenančiais giminaičiais daugelis buvusių „vilko vaikų“ susitiko tik kritus Geležinei uždangai, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę.
Savo knygoje S. Winterberg pasakoja apie konkrečių žmonių likimus. Kai autorė rinko medžiagą, didžioji dalis buvusių pokario našlaičių gyveno Lietuvoje. XX a. pabaigoje kai kurie iš jų bandė repatrijuoti į Vokietiją ir ten įsikurti, bet nepritapę grįžo atgal.
Kiekvieno „vilko vaiko“ pasakojimas – labai asmeniška, jaudinanti istorija. Nelaimingi vaikai tapo dviejų tarpusavyje susigrūmusių monstrų, raudonojo ir rudojo, aukomis, negailestingo likimo įkaitais. Pirmą kartą lietuviškai pasirodžiusi S. Winterberg knyga „Mes – vilko vaikai. Palikti Rytų Prūsijoje“ nepaliks abejingų.
Pateikiame šios knygos ištrauką.
* * *
Kaip bauginantis priešas Raudonosios armijos kareiviai suvokiami ne tik Rytprūsiuose, bet ir Lietuvoje.
Nedidelę šalį, nuo 1918 metų buvusią nepriklausomą, Sovietų Sąjunga kaipmat užgrobė, atsakydama į tai, kad Hitleris įsiveržė į Lenkiją. Kai 1941 metais Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, per vieną liepos savaitę ją tiesiog užtvindė vermachtas ir ji kaip Lietuvos generalinė sritis buvo įtraukta į Ostlando reichskomisariatą.
1944-ųjų vasarą Raudonoji armija atsikovojo vermachto užimtas Lietuvos teritorijas. Taigi vienus okupantus galutinai pakeitė kiti, – gyventojai į tai atsakė pasipriešinimu ir kur galėdami nevykdė sovietų administracijos nurodymų.
Ne vien vilko vaikai klajojo po miškus, glaudėsi apleistose sodybose ir slapstėsi nuo milicijos. Miškuose gyveno ir organizuoto pasipriešinimo – Lietuvos partizaninio judėjimo – kovotojai. Liaudis sukilėlius vadino miško broliais; jie kovojo prieš prievartinį Lietuvos inkorporavimą į sovietinę Stalino imperiją.
Tačiau partizanai priešu laikė ne tik Raudonąją armiją, bet ir vokiečius, kurių pradėtas pasaulinis karas atėmė iš Lietuvos nepriklausomybę. Kita vertus, remdami vokiečių vaikus daugelis lietuvių jautėsi sabotuojantys okupantus. Taigi pirmaisiais pokario metais savotiškai susidūrė dvi visiškai svetimos ir vis dėlto artimos grupės – sulaukėję vokiečių vaikai ir nusikaltėliais laikomi kovotojai už Lietuvos laisvę.
Beveik visi vilko vaikai pasakoja apie susitikimus su miško broliais. Tarp jų ir Ruth Deskė: kai ji su elgetaujančių vaikų grupe nakvoja miškuose, jų keliai nuolat susikerta su partizanų. Ji kaskart išsigąsta, kai iš už krūmo ar medžio staiga išlenda ginkluotas vyras. Tačiau dauguma partizanų nusiteikę draugiškai ir dažniausiai netgi duoda ko nors valgomo.
Gerhardas Gudovius paprastai nakvoja tuščiose valstiečių sodybose. Kai prašo valstiečių išmaldos, šie dažnai pasako, kokiuose apylinkės ūkiuose jis galėtų saugiai prisiglausti. Iš pradžių jis nė nesusimąsto, kodėl tos sodybos tuščios. Tik pamažu susiprotėja: jose gyvenę žmonės tikriausiai ištremti. Girdėjo, kad gana vien įtarimo, jog esi partizanas, ir su visa šeima būsi išvežtas į Sibirą.
Apleistose sodybose Gerhardas kartais sutinka čia įsikūrusias grupes elgetaujančių vokiečių – moterų su vaikais. Tada traukia toliau, nes mieliau bastosi vienas. Kartą jis vėl susiruošia miegoti apleistame ūkyje. Vos įsitaiso, atstatę automatus į trobą įsiveržia partizanai. Jie stebėjo Gerhardą, palaikę jį nacių šnipu. Pažiūrėję atidžiau pamato, kad Gerhardas tik vokietukas, tik paauglys. Nieko blogo nepadarę partizanai išeina. Gerhardas atsiperka išgąsčiu.
Iš pradžių vaikams sunku vos pažvelgus suprasti, kas tie ginkluoti vyrai, sutinkami miškuose ir nuošaliose sodybose. Kaip ir miško broliai, jie labiausiai bijo Raudonosios armijos kareivių, kurių užduotis aiški – sunaikinti priešiškus elementus. Nesvarbu, ar tai vokiečių vaikai, ar lietuvių sukilėliai.
Konradas Fischeris iš Langendorfo Kionigsbergo apskrityje dar karo pabaigoje Rytprūsiuose savo kailiu patyrė, ką reiškia susidurti su raudonarmiečiais. 1931 metais gimęs valstiečių sūnus su visa šeima – tėvais ir aštuoniais broliais ir seserimis – susiruošia bėgti iš namų, kai jau girdėti besiartinantis frontas.
Tačiau netoli tenubėga. Nuo užšalusių marių link jų jau žygiuoja raudonarmiečiai. Jie atima iš šeimos arklius, apiplėšia vežimą. O blogiausia, kad jų akyse žiauriai sumuša ir galiausiai nusiveda tėvą. Vedamas jis nelabai besilaiko ant kojų.
Kartu su kitais pabėgėliais šeima nuvaroma į krašto gilumą. Jie neturi ko valgyti, šiaip ne taip praminta šakomis, žievėmis ir sušalusiomis bulvėmis, kurių retsykiais pavyksta rasti laukuose. Pirmi miršta Konrado jauniausi broliukai Helmutas ir Gerhardas. Juos užkasa krūmuose – be karstų ir be laidotuvių.
Vieną vakarą smarkiai sninga, ir Konradas su dvejais metais jaunesniu broliu Hugu įlenda į kažkokį tvartą, norėdami permiegoti šiauduose, nors dauguma pabėgėlių nakvoja lauke prie laužo. Pabudę ryte berniukai yra vieni. Kiti, tarp jų mama ir kiti broliai bei seserys, dingę be pėdsakų.
Keturiolikmetis Konradas ir jo brolis stačiai negali tuo patikėti. Tačiau kad ir kiek verkia, šaukia ir aimanuoja, jie vienui vieni. Pusnys dar labiau apsunkina kelio paieškas, tad kelias dienas jie be tikslo klampoja per sniegą. Nuolat sutinka raudonarmiečius, kurie niekada nerodo pasigailėjimo, gena juos šalin, šaudo jų pusėn ir tyčiojasi iš išsigandusių ir alkanų vaikų. Diena iš dienos silpsta jėgos, blėsta ryžtas, vaikai darosi vis vangesni. Tačiau paskutinėmis valios pastangomis dar pasiekia Lietuvą.
Pagaliau jie patenka pas Agotą Žilinskienę, dievobaimingą valstietę iš Gižų kaimo prie Marijampolės. Tačiau moteris nieku gyvu negali pasirūpinti abiem berniukais, tad išsiunčia Hugą toliau. Beveik nemokančiam lietuviškai Konradui Agota paaiškina, kad užėjus kareiviams apsimestų nebyliu.
Ir iš tiesų juos dažnai lanko raudonarmiečiai. Konradui vis tenka bejėgiškai stebėti, kaip bjauriai jie elgiasi su jo globėja, ją įžeidinėja ir apiplėšinėja. Jos dėdė buvo Lietuvos kariuomenės generolas, o dabar manoma, kad jis yra tarp miško brolių. Be to, Agota bijo, kad dėl Konrado juos abu išveš į Sibirą. Ji ne kartą girdėjo apie tokius atvejus.
Bernhardas Keuslingas, būdamas devynerių, 1947-aisiais netenka mamos ir jaunesnės sesutės. Mato, kaip jiedvi miršta iš bado, bet nieko negali pakeisti. Užkloja abi paklode, uždaro paskui save duris ir leidžiasi į kelią. Tačiau kurgi jam eiti? Kankinamas alkio ir sielvarto kelias dienas bastosi be tikslo.
Ieškodamas maisto netrukus randa apipuvusį pašarinį runkelį – beveik skanėstą. Randa ir lopinėlį kiaulenos – iš nevilties suvalgo ir ją.
Drauge su kitais berniukais ima ieškoti kritusių arklių. Rusai dvėsenas dažniausiai sumeta į bombų išraustas duobes. Berniukai įsiropščia į jas. Kišeniniais peiliukais išsipjauna gabalus mėsos ir čia pat suvalgo. Iš pradžių raudonarmiečiai šaiposi iš vaikų, kurie dažnai paslydę kūlversčiais nusirita į kraterį, o tada kaip žvėrys puola prie maitos. Bet paskui šiai medžioklei padaro galą ir maitas užberia chlorkalkėmis – kad apsaugotų vaikus ar kad atimtų iš jų paskutinę galimybę prasimaitinti, – kas pasakys?
Berniukai, su kuriais Bernhardas neseniai susipažino, papasakoja artimiausiomis dienomis su keliomis moterimis važiuosiantys į Lietuvą. Bernhardas nusprendžia prisidėti. Traukiniu pasiekia Tilzitą ir pernakvoja geležinkelio stotyje. Kitą dieną nuvažiuoja iki Kybartų. Dabar Bernhardas paliekamas pats sau. Jis nemoka lietuviškai, ir žmonės jo nesuprasdami dažnai jį nuvaro. Tik su laiku jis pramoksta kalbos tiek, kad vienur gauna kąsnelį duonos, kitur šlakelį sriubos.
Vieną dieną Bernhardas užklysta į nedidelį ūkelį, kur gyvena vokietis iš Mėmelio krašto. Bernhardas negali patikėti savo laime. Pagaliau rado žmogų, kuris jį supranta! Visą vakarą ir kone visą naktį Bernhardas pasakoja, kas jam nutiko. Džiaugiasi sutikęs žmogų, kuriam gali išlieti širdį.
Mikas Pelgius jau senas žmogus, tačiau pakviečia Bernhardą pasilikti, ir šis su dėkingumu priima kvietimą. Valstietei gaila berniuko. Jis tebėra labai silpnas, ir moteris užsimoja jį atpenėti. Kad sustiprėtų, pirmiausia gauna žuvų taukų ir gyvatės užpiltinės – abejotinas malonumas. Po kiek laiko Bernhardas iš tiesų sustiprėja, bet iki šiol prisimena, kad nuo tos gyvatės užpiltinės tiesiog pasigėrė.
Kaimyniniame ūkyje Bernhardą priima piemenauti, taigi jis ne tik turi stogą virš galvos ir duonos kąsnį, bet ir gali būti naudingas. Tačiau ganyti karves nėra paprasta. Ganyklos mažos ir neaptvertos. Bernhardas privalo žiūrėti, kad galvijai ganytųsi tik savininko pievos ruože, be to, ganyti reikia ne tik tris karves, bet ir arklius bei būrį užsispyrusių avių. Kartą jis užmiega. Kai nubunda, gyvuliai išsisklaidę į visas puses – nė vienas nesigano ten, kur pridera. Juos reikia sugaudyti, bet Bernhardas neišmano, kaip vienam tai padaryti. Pagaliau jam padeda atsitiktinai pro šalį einantys kaimiečiai, tad ūkininkas sutramdo pyktį.
Miko Pelgiaus sodyba yra prie pat miško. Naktį dažnai užeina būrys svetimų vyrų ir gauna karšto maisto. Tai miško broliai. Iš pradžių Bernhardas dar toks išsekęs, kad nieko nepastebi. Tačiau po poros savaičių naktį nubudęs išgirsta, kaip virtuvėje senis lietuviškai kalbasi su vyrais. Bernhardas bijo būti pastebėtas, juoba kad vyrai šnekasi apie jį – tiek kalbos jis jau pramokęs. Mintys veja viena kitą, Bernhardas svarsto, kaip pasprukti, jeigu vyrai iš tiesų atėjo jo. Dėl viso pikto tyliai atidaro langą...
Bet tada išgirsta Miko žmonos balsą. Ji aršiai gina globotinį. „Tik pamėginkit nuskriausti vaiką, – grasina ji, – ir daugiau jūsų neberemsime.“ Valandėlę jie dar barasi, paskui miško broliai išeina, Bernhardo nė nepalietę. Kitą rytą jis klausia Miko, kas tie vyrai. Mikas nelinkęs daug aiškinti, tik pasako, kad Bernhardas galįs nebijoti, pas juos esąs saugus. Pamažu berniukas suvokia, kodėl jį taip anksti, iškart po vakarienės, nuvaro miegoti. Vos jam atsigulus, į duris jau ir beldžia, tada vyrai sueina vidun. Valstietė sodina juos prie stalo, vaišina tuo, kas liko nuo pietų.
Tačiau netrukus viskas baigiasi. 1949 metų vasarą, vieną dieną miško broliams sėdint prie stalo, sodybą apsupa enkavėdistai. Viskas vyksta labai greitai. Vyrus suima; vieną, bandantį pabėgti, nušauna. Bernhardas pasislepia ir nutaikęs akimirką sprunka į mišką šalimais. Sulaiko visą šeimą, už pagalbą miško broliams Miką nuteisia dešimčiai metų kalėjimo. SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato atstovai pasigailėjimo nepripažįsta.
Kai kurie vilko vaikai ne tik žino apie miško brolius, bet ir jiems padeda. Per sieną į Lietuvą ateina ir Joachimas Posė iš Tilzito; 1947 metais jo tėvus be jokios priežasties suėmė sovietų kareiviai. Dvylikametis, jau pusmetį piemuo viename ūkyje, vieną vėlyvą popietę sėdėdamas prie bandos išgirsta keistus garsus. Atsigręžęs Joachimas išsigąsta. Jam už nugaros iš už krūmų išlenda keistai apsitaisę vyrai su automatais.
Jų apdaras sudurstytas iš skirtingų uniformų – ir iš vokiškų, ir iš sovietinių; ant žasto mūvi geltonos, žalios ir raudonos spalvų raištį, o per pečius persijuosę šovinių apkabą. Vyrai atrodo grėsmingai, tačiau Joachimas tuoj sumoja, kad čia partizanai ir tikriausiai jam nėra ko bijoti. Vyrai duoda jam užduotį. Vienam valstiečiui iš gretimo kaimo reikia pranešti, kad jie ateis.
Joachimas turėsiąs pasakyti tik du žodžius: „Šiąnakt ateisime.“ Nieko daugiau. Paskui privaląs kuo greičiau grįžti, nes ši užduotis slapta ir pavojinga. Apie tai šiukštu nevalia niekam prasitarti. Per tą laiką jie prižiūrėsią gyvulius. Joachimas šuoliais nujoja į gretimą kaimą ir netrukus grįžta. Miško broliai pamato jį atjojantį ir dingsta, prieš jam nusėdant nuo arklio. Nors vaikinukui šiek tiek nejauku, jis truputį didžiuojasi, kad buvo partizanų pasiuntiniu. Vis šioks toks kerštas už prarastą šeimą.
Joachimas nuolat sutinka vadinamuosius stribus, sovietų milicininkus, medžiojančius miško brolius. Kokie jie žiaurūs, Joachimas įsitikina savo akimis: vieną dieną grynai pramogos dėlei jie nusitaiko į naminę katę ir ją nušauna – vien todėl, kad niekas negali jiems sukliudyti. Tokiais atvejais valstiečiai nė nedrįsta skųstis. Juos ir taip nuolat plūsta, jiems grasina ir menkiausia dingstimi gali suimti.
Miške, kuriame gano, Joachimas kartais girdi šaudant, kartais šaudo tolimesnėse giriose. Būna, kad mūšiai taip arti, jog jam pro ausis švilpia kulkos. Didžiausia Joachimo viltis, kad stribai pateks į pasalą ir galiausiai partizanai netgi laimės. Deja, šiai vilčiai nelemta išsipildyti.
Heinzas ir Arnas Willuweitai Lietuvoje parsisamdo kur tik galėdami. Atvykę 1946-ųjų pavasarį, broliai padeda ūkiuose, ieškančiuose tokių darbininkų kaip jie. Sykį užeina pas kažkokį valstietį, ir šis pasisiūlo vieną priimti kaip nuolatinį piemenuką ir augintinį. Priimti abiejų jis nieku gyvu negalįs, per didelė rizika, kad abu vokietukai bus pastebėti, o jam iškilsiąs baisus pavojus – rusai kaipmat išvešią į Sibirą. Ūkyje lieka dvylikametis Heinzas, o dešimtmetis Arnas vienas keliauja toliau. Broliai nesimatys aštuonerius metus.
Į ūkį Heinzas atėjo alkanas ir utėlėtas. Pirmiausia valstiečiai sudegina jo drabužius ir dvi dienas leidžia miegoti. Jie neturtingi, tačiau netrukus Heinzą pamilsta ir mielai dalinasi su juo viskuo, ką turi.
Tačiau nuo šiol Heinzui draudžiama kalbėti vokiškai. Rytprūsiuose jis tik trejus metus lankė mokyklą, o dabar tikisi, kad Lietuvoje bent porą metų galės mokytis toliau. Bet valstietis tik numoja ranka: tai per daug pavojinga. Su laiku Heinzas išties pamiršta gimtąją kalbą. Jis gabus ir greitai išmoksta lietuviškai.
Jo globėjas taip pat remia miško brolius. Vėliau Heinzui tenka pareiga nešioti jiems į mišką valgyti. Vieną naktį nunešus pieno, jį sučiumpa sovietų milicininkai. Bet Heinzas moka laikyti liežuvį už dantų. Nieku gyvu nevalia ko nors išduoti. Jis tyli ir tada, kai jį ima kankinti, pjausto rankas, kad pamažu nukraujuotų. Galiausiai jį vis dėlto paleidžia, ir Heinzas iš paskutiniųjų parsivelka į ūkį. Globėjai vertina besąlygišką jo ištikimybę ir iki pat mirties šeštajame dešimtmetyje su savo vokiečiu augintiniu palaiko nuoširdžius santykius.
Kova tarp ginkluotų sovietų pajėgų ir miško brolių truko kelerius metus ir iš abiejų pusių nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių. Geriausiai pasipriešinimas buvo organizuotas miškingoje Dzūkijoje Pietų Lietuvoje, kur partizanai ilgai kontroliavo dideles teritorijas.
Jų didžioji viltis – išvaduoti tėvynę nuo sovietinių okupantų. Kad paliktų sukilėlius be aprūpinimo, Raudonosios armijos kareiviai dažnai deportuodavo ištisus kaimus, o vietoj jų gyventojų įkurdindavo rusus kolonistus. Siekdami atimti iš partizanų galimybę slapstytis, jie išdegino didžiulius miškų masyvus. Kaimiškoje Lietuvoje ir šiandien žymu tokių išdagų pėdsakai.
Kovą prieš miško brolius sovietų daliniai laimėjo šeštojo dešimtmečio pradžioje. Slaptųjų tarnybų sukauptos žinios, gautos iš sovietų šnipų Vakaruose ir NKVD agentų tarp miško brolių, 1952 metais leido pradėti stambaus masto valymą ir likviduoti didelę dalį dar likusių partizanų būrių.
Daugelis išgyvenusių miško brolių ginklus sudėjo 1953-iaisiais, kai po Stalino mirties jiems buvo pažadėta amnestija. Kai kurie pavieniai partizanai pogrindyje išbuvo iki šeštojo dešimtmečio ir taip išvengė suėmimo. Daugybė dar gyvų miško brolių iki šiol jaučia nuoskaudą, kad Vakarai, nepaisydami neteisėtos Baltijos šalių okupacijos, nekonfrontavo su Sovietų Sąjunga.
