Geologinis turizmas – dar naujiena Vilniuje, nors Europos miestai jau kviečia pasivaikščioti tyrinėjant grindinių ar akmeninių pamatų istorijas.
Pasakodamas apie Vilniaus akmenis 35 metų geologas S.Saarmannas pabrėžia, kad jie niekuo nenusileidžia Vakarų Europos akmenims.
Beje, S.Saarmannas yra ne tik Lietuvos geologų sąjungos tarybos narys, aktorius, bet ir Karalienės Mortos mokyklos pedagogas. Sudominti geologija jis siekia ir vaikus.
– Ne pirmus metus rengiate ekskursijas mažiems ir suaugusiesiems apie akmenis, pasakojote, kaip Vilnius atrodė iki ledynmečio, kai čia gyveno mamutai. Ko dažniausiai klausia žmonės? – pasiteiravo S.Saarmanno „Sostinė“.
– Klausimai ekskursijų pradžioje ir pabaigoje labai skiriasi. Iš pradžių klausinėja apie brangakmenius, ar jų randa Lietuvoje, kaip akmenys susiję su Zodiako ženklais.
Trumpai tariant, klausimai būna vartotojiško lygmens, neretai mažai susiję su geologija.
Kai papasakoju, kad kadaise Neris tekėjo į priešingą pusę, kad gynybinėje sienoje yra riedulių iš tų laikų, kai gyveno tik vienaląsčiai, kad Vilnios krantuose galima rasti jūrinių fosilijų, ekskursijų dalyviai prisipažįsta: „Sužinojome apie tai, ko nežinojome, kad nežinome.“
Tada jau kyla klausimų apie matytus reiškinius, pastebėtus įdomius akmenis, apie kuriuos anksčiau nesusimąstydavo.
Rengiant ekskursijas mano vienas tikslų ir yra nekartoti to, ką žmonės jau žino, netarnauti vartotojiškam žinojimui. Svarbiau yra žmogui atverti akis, kad jis pastebėtų supančią aplinką, pradėtų labiau ja domėtis.
– Gegužę pristatėte savo sudarytą žemėlapį „Paskui mamutą“. Jame išvardyti 24 ledynmečio ženklai Vilniuje. Žemėlapyje pristatėte juos visus ar jų yra daugiau?
– Ledynmečio ženklų Vilniuje yra daug daugiau. Pavyzdžiui, žemėlapyje yra paminėta ortocero fosilija Visų Šventųjų bažnyčios grindyse. Tai toks priešistorinis moliuskas.
Tokių fosilijų galima rasti ir kitų maldos namų grindyse.
Buvo laikas, kai statant bažnyčias klintis atveždavo iš Švedijos. Tad tokių radinių barokinių bažnyčių grindyse ir sienose galima aptikti ne tik Vilniuje.
Apžiūrėję moliuską Visų Šventųjų bažnyčioje vilniečiai jau pastebi, kad panašus yra Šventosios Dvasios vienuolyne, Bernardinų bažnyčioje.
Toks ir buvo tikslas – ne pristatyti visus ledynmečio ženklus kaip katalogą, o parengti maršrutą.
O paskui jau žmonės gali stebėti, kas įdomaus yra arčiau jų namų.
Apžiūrėję žemėlapyje paminėtus ženklus jie gali apie juos papasakoti draugams, pažįstamiems.
– Panašių žemėlapių, siekiančių sudominti geologija, yra kituose miestuose?
– Daug keliauju po Europą, visada domiuosi šiais dalykais, bet panašaus žemėlapio neteko matyti.
Tiesa, Londone yra labai įdomus maršrutas, pavadintas „Grindinio geologija“. Telefone galima įsidiegti programėlę, kuri nurodys artimiausias vietas, papasakos, kuo ten įdomūs grindiniai.
Ten pat programėlėje vardijamos, pavyzdžiui, ir granito kolonos. Rašoma, koks jų amžius, iš kur, kokių kasyklų atvežtos. Beje, Londono geologinės tradicijos siekia du šimtus metų, o pas mus jų dar tik užuomazgos. Dar daug kam akmuo atrodo kaip kažkas neįdomaus, negyvo.
Vilniaus žemėlapis padeda įrodyti, kad akmuo yra metraštis, labai įdomių žemės procesų dalyvis.
– Bet Vilniui pasakoti grindinio istoriją kaip Londonui būtų sunkiau, nes to grindinio mažai išlikę.
– Tai ir yra įdomu. Lietuvos istorija labai daugiasluoksnė: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, lenkų okupacijos laikotarpiai, sovietmetis, nepriklausomybė.
Akmenys puikiai atspindi tuos laikotarpius. Tarkim, kai 1931 metais Arkikatedros didžiojoje navoje rado Barboros Radvilaitės palaikus, įrengiant mauzoliejų karstui lenkai naudojo tik medžiagas, atvežtas iš Abiejų Tautų Respublikos: Silezijos smiltainį, Vilniaus apylinkių granitą, bazaltą iš Lvovo apylinkių.
Pažvelgus į istoriją galima atsakyti ir į klausimą, kodėl į Lietuvą buvo vežami akmenys iš Švedijos. Juk Vazų valdovų dinastija buvo iš Švedijos.
Taip, daug akmenų Vilniuje neišliko – Gedimino prospekte išluptos bazalto trinkelės iš Lvovo apylinkių. O juk toks bazaltas buvo naudojamas net Paryžiuje.
Vis netyla kalbos apie rašytojo Petro Cvirkos paminklą, kurio postamento akmuo atvežtas iš Ukrainos.
Kai pradėjau domėtis, pats nustebau, kiek daug nežinojau apie Vilniaus akmenis.
Pavyzdžiui, Trakų gatvėje yra daug parduotuvių, prie kurių įėjimo yra po akmeninį laiptelį.
Pasirodo, tai iš Ukrainos atkeliavęs prabangiu laikomas akmuo, kuris vadinamas „Santiago Ros“. Arba Kėdainių gatvėje, kur kadaise buvo duobėta automobilių stovėjimo aikštelė. Dabar ten pastatytas namas.
Prieš statybas atliekant archeologinius tyrinėjimus senų pamatų vietoje buvo rasta didžiulė smiltainio plyta su kunigaikščių herbais. Paaiškėjo, kad ji iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų.
Po 1795 metų Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo šiuos tada jau apgriuvusius rūmus nuspręsta nugriauti ir tuomečiai vilniečiai galėjo nusipirkti statybinių medžiagų. Kažkas ir įsigijo plokštę pamatams.
Praėjusiais metais Lietuvos geografų draugija rengė ekspediciją „Brydė per pasaulį“. Keliavome aplink pasaulį, susitikome su įvairiose šalyse įsikūrusiomis lietuvių bendruomenėmis.
Mane, geologą, savaime suprantama, domino ir geologijos dalykai. Įsitikinau, kad net keliaujant aplink pasaulį galima rasti bendrybių su Lietuva. Pavyzdžiui, Kalifornijoje (JAV) yra sekvojų parkas, kuriame medžių amžius siekia 3 tūkstančius metų. O juk Anykščiuose kasamame kvarciniame smėlyje randa sekvojų žiedadulkių. Vadinasi, kadaise tokie medžiai čia augo.
Arba ties Vrublevskių bibliotekos paradiniais laiptais yra didžiulis langas su vitražu. Tik nedaugelis žino, kad palangė yra iš brecijos marmuro, iš kurio iškalta ir Žygimanto III Vazos kolona Varšuvoje.
Beje, dėl to tokios rūšies marmurą lenkai vadina „zigmuntuvka“. Tad tai – dar vienas Vilniaus ryšys su Lenkija.
Svarbus ne tik materialus grindinys, bet ir užuominos, detalės, skatinančios domėtis ne tik geologija, bet ir istorija.
– Bet vaikams, kuriuos mokote, geologija gali pasirodyti labai tolima praeitis?
– Daugelis jų anksčiau su geologija beveik nebuvo susidūrę, nors anksčiau Lietuvoje geologo specialybė buvo vertinama, netgi idealizuojama.
Beje, panašiai yra ir Amerikoje, kur anksčiau geologija buvo populiarus mokslas, apie geologus buvo kuriami filmai, o dabar ši sritis primiršta.
Tiesa, kai pradedu pasakoti, kad Vilniuje buvo rasti mamuto kaulai, daugelis apie tai nieko nebuvo girdėję. Bet jie iš karto ima teirautis, kur tuos kaulus galima pamatyti. Gaila, kad kol kas neturime interaktyvaus geologijos muziejaus.
– Kaip prieš daugybę metų Vilniuje vykę geologiniai procesai turi įtakos dabartiniam miesto gyvenimui?
– Geologo žvilgsnis – kaip per fotoaparato objektyvą, kai vaizdą galima kelis kartus padidinti. Tad žvelgiant kitu masteliu reikia paminėti, kad Vilnius įsikūręs ne žemumoje, o aukštumoje. Juk visai kas kita yra Vidurio Lietuvos žemuma. Be to, daugelis vilniečių gyvena ne Neries slėnyje.
Vilnius yra įsikūręs ant ledyno pakraščio, todėl jo reljefas toks smarkiai besikeičiantis – kalvos, tarpukalvės. Tai suteikia žavesio, keliones per miestą netgi galima pavadinti kraštovaizdžio terapija: keičiasi reljefas, žaluma.
Tokiame mieste malonu būti. Keliaudamas po pasaulį Vilnių vis lyginu su kitais miestais. Vilnius jiems tikrai nenusileidžia.
Beje, geologijos žinios suteikia dar daugiau galimybių grožėtis miestu.
– Tad jums geologija – ne tik mokslas apie praeitį?
– Taip, nors daugelis ją įsivaizduoja kaip mokslą apie senienas. Turiu svajonę surinkti duomenis apie Vilniaus vietas, kur galima rasti fosilijų.
Kai pradėjau įdėmiau į jas žiūrėti, pasirodė, kad tokių vietų Vilniuje yra daug. Kad ir sovietmečiu statyti laidojimo rūmai Olandų gatvėje. Jų apdailai naudotos klintys iš Estijos. Jose galima pastebėti iki 5 centimetrų ilgio fosilijų, vadinamų turritella.
Trilobito fosilijų pasitaiko ir senose Vilniaus bažnyčių paminklinėse lentose.
Neseniai dalyvavau ekskursijoje Rašytojų sąjungos rūmuose K.Sirvydo gatvėje. Vilniaus istorijos tyrinėtojas Darius Pocevičius pasakojo rūmų istoriją, kalbėjo apie P.Cvirką, o man buvo įdomūs ir juodo belgiško marmuro laiptai, kuriuose taip pat pastebėjau fosilijų.
Toks pat juodas marmuras naudotas ir Šv.Kazimiero koplyčioje Arkikatedroje. Jame taip pat yra fosilijų.
