M.Galeotti – britų istorikas ir politologas, profesorius, Rusijos žinovas ir tos šalies organizuoto nusikalstamumo ekspertas, konsultuojantis įvairių šalių vyriausybės bei teisėsaugos įstaigas.
Po du dešimtmečius trukusių autoriaus tyrimų, gimė unikalus pasakojimas apie nuolat kintančią, prie įvairių sąlygų ir valdžių prisitaikančią Rusijos supermafiją.
Vory atsirado dvidešimtojo amžiaus pradžios sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose. Ten ir susiformavo jų savita subkultūra, su negailestinga hierarchija, unikalia tatuiruočių simbolika, pagal kurią kaliniai atskirdavo vienas kitą, bausmių sistema, vagių kodeksu, draudžiančiu bet kokį mokamą darbą, bet kokius santykius su valstybe ir teisėsauga.
Vory v zakone (tai reiškia „įteisintus vagis“ – nusikalstamo pasaulio elitą, gyvenantį pagal savo pačių įstatymus) išgyveno ir prisitaikė prie visų istorinių pokyčių, valstybinių santvarkų: stalinizmo, Antrojo pasaulinio karo, konfrontacijos su Vakarais, Sovietų Sąjungos žlugimo, perestroikos, B. Jelcino ir V. Putino valdymo epochos.
Tačiau nusikalstamas pasaulis keičiasi kartu su visuomene. Šiandien rusų mafijos įtaka apraizgė ir tamsiausią kriminalinį pogrindį ir aukščiausius Rusijos valdžios sluoksnius. Nusikaltėliai tapo modernūs, besinaudojantys puikia organizacija, plačiais ryšiais ir naujausiais technikos pasiekimais.
Tatuiruoti lagerių kaliniai virto respektabilius kostiumus vilkinčiais stambių kompanijų direktoriais, verslininkais, valstybinių įstaigų vadovais, saugumo struktūrų bendradarbiais ir netgi politikais, puikiai savyje suderinančiais, atrodytų, visiškai nesuderinamas veiklas. Nors autorius ir nevadina Rusijos mafijos valdoma valstybe – glaudus ryšys tarp nusikalstamų struktūrų ir politikų – gana akivaizdus.
Senasis draudimas bendradarbiauti su valstybe jau seniai pamirštas ir nugrimzdo į praeitį. Naujoji nusikaltėlių karta susigundė galimybėmis tiesiogiai dalyvauti valstybės ir valdžios gyvenime.
Knyga „Vory. Rusijos supermafija“ – tai pasakojimas, kuriame kriminalinis pasaulis persipina su valdžia. Pateikiame šios knygos ištrauką.
* * *
Bet buvo ir tikrųjų nusikaltėlių, vory, o jau gyvavusi vory pasaulio kultūra buvo išplėtota ir perduota, kai visus kalinius suvarė į darbo lagerius, „etapų“ (kalinių konvojaus) sunkvežimius ir traukinių vagonus, gabenimo stotis.
Kaliniai buvo nuolat perkeliami, kad būtų išvengta pavojingo jų susitelkimo, perpildymo arba atsižvelgus į naujus ekonominius poreikius. Šitaip nusikaltėliams iš visos Sovietų Sąjungos nuolat maišantis vory pasaulis tapo netgi dar vientisesnis ir susisaistęs – tikras „banditų archipelagas“.
Taigi stovyklų sistema stiprino ir platino šią išskirtinę subkultūrą, vienu metu primesdama ir mokydama nusikaltėlių pasaulio ideologijos. Pavyzdžiui, Viatgalo lageris ten leidžiamame laikraštyje „Už geležinių grotų“ (За железной решёткой) buvo apibūdintas kaip „tikra mokykla“, siūlanti „antro lygio moralinio parengimo kursus įgudusiems ir „stilingiems“ ateities nusikaltėliams“. Ir kalbama čia ne tik apie nusikaltėlių įtraukimą į bendrą kultūrą, esmė buvo perduoti profesinius įgūdžius.
Kažkokiu ydingu būdu Stalino režimas atnešė greitą urbanizaciją ir industrializaciją, bet tai, kaip ir vėlyvasis carizmas, sustiprino nusikaltėlių, kaip ir kitos visuomenės dalies, specializaciją ir susisluoksniavimą. Atsirado įvairiausių naujų „profesijų“: nuo „farmazonščikų“ (фармазонщики), platinusių padirbtus pinigus (jie dažnai savo aukoms prakišdavo ir „kūklas“ (куклы, lėlės), pluoštą netikrų banknotų ar netgi tiesiog paprastų popieriaus lapelių su tikrais banknotais ant viršaus ir apačioje, kad apkvailintų akį) iki „gonšų“ (гонши), kišenvagių, dirbdavusių žmonių pilnuose autobusuose ir tramvajuose piko valandomis.
Vis dėlto jie visi priklausė vory pasauliui, ir iš šios kritinės masės iškilo naujo tipo autoritetas – „vor v zakone“ (вор в законе, pažodžiui tai reiškia „įteisintą vagį“, bet galbūt geriausia būtų versti kaip „vagį, kuris laikosi kodekso“). Šie „įteisinti vagys“ nebūtinai buvo gaujų lyderiai ir ne visada didžiausi, labiausiai užkietėję ar turtingiausi nusikaltėliai. Tai buvo labiau bendražygių pripažinti vory pasaulio teisėjai, mokytojai, pavyzdžiai ir žyniai. Aleksandro Dolguno sutiktas „Valentinas Inteligentas“, „pachanas“ (пахан, vadas, lyderis), turbūt buvo vienas tokių „įteisintų vagių“:
„Pagal rangą ir autoritetą toks vaikinas yra tarsi vagių karalius. Mafijoje jis būtų lyg „krikštatėvis“, bet nenoriu vartoti šio žodžio, nes „krikštatėvių“ yra ir darbo lageriuose, tik ten tai reiškia visai ką kita. Be to, „pachanas“ gali iškilti visur ir neprivalo būti susijęs su kokia nors šeima. Jis yra plačiai gerbiamas nusikaltėlių pasaulyje už įgūdžius, patirtį ir autoritetą. Sutikti tokį garsų, aukščiausios klasės „urką“ (урка, vagis) yra labai retas įvykis.“
Valentinas su Dolgunu bendravo mandagiai, tad nepasakė, jog svarbiausia „įteisinto vagies“ darbo dalis – būti griežto vagių kodekso pavyzdžiu ir žiauriomis priemonėmis siekti, kad jo būtų laikomasi. Jei ambicingas vor pasidarydavo tatuiruotę, į kurią neturėdavo teisės, jis galėjo būti nužudytas arba jam tiesiog nuplėšdavo nuo kūno tą odos gabalą.
Tačiau ši disciplina dažnai buvo skirta vidinėms reikmėms. Pavyzdžiui, Kolymos lageryje vagis neteko trijų kairės rankos pirštų už tai, kad netesėjo, ką pralaimėjo lažybose (beveik šventa pareiga vory pasaulyje“): „Mūsų vyresniųjų taryba susirinko paskirti man bausmės. Ieškovas norėjo visų mano kairės rankos pirštų. Vyresnieji pasiūlė du. Jie šiek tiek pasiderėjo ir sutarė dėl trijų.“
Vagis nereiškė jokio nepasitenkinimo dėl bausmės, nes „mes taip pat privalome turėti savo įstatymus“, ir „įteisinti vagys“ tokiu atveju tampa tarpininkais, moraliniais autoritetais ir teisės vykdytojais. Dar dramatiškesnį šio vyriškos ištvermės ir atsisakymo nusileisti pašaliečiams kulto pavyzdį pavaizdavo Michailas Solomonas, regėjęs tai savo akimis lageryje.
Jaunas vagis buvo apkaltintas išdavęs savo brolius valdžiai. Jis stojiškai nieko nepasakė gindamasis, bet kai jam leido pasirinkti „būti papjautam ar pakartam“, pasirinko pirmą variantą. Trys vyresnieji vory, kurie jį teisė, perpjovė vagiui gerklę, paskui ramiai nusiplovę rankas ir peilį pabeldė į duris, kad patrauktų budinčio pareigūno dėmesį ir vagis galėtų pasitikti savo likimą.
Vory branduolys dar vadino save „blatnaisiais“ (блатные), „urkais“, „urkaganais“ (уркаганы) ir „blatariais“ (блатари). Jie netgi tarp nusikaltėlių sudarė mažumą ir daugiausia aukas rinkosi iš smulkių nusikaltėlių ir politinių kalinių. Jie iš esmės nebaudžiami juos terorizuodavo ir tyčiodavosi, vogdavo jų maistą ir drabužius, išprašydavo iš šilčiausių gultų barakuose, mušdavo, net prievartaudavo.
Daugiausia apie „blatnuosius“ mes žinome iš politinių kalinių prisiminimų, o jie, suprantama, turėjo mažai priežasčių rašyti apie juos su meile, tačiau griežtų vertinimų pasirodo ir oficialiuose raportuose, ir netgi nedaugelyje išlikusių lagerių pareigūnų tekstų.
„Nusikaltėliai nebuvo žmonės“, – rašė Varlamas Šalamovas. Eugenija Ginzburg manė panašiai: „Profesionalūs nusikaltėliai buvo anapus žmonijos.“ Nieko nuostabaus, kad „blatnieji“ vertė kitus kalinius dirbti jų darbą, mat pakelti bent pirštą valstybės labui prieštaravo vory pasaulio kodeksui. Tikrieji „blatnieji“ tokiais atvejais apsimesdavo sergantys, susiluošindavo ar bent jau išprovokuodavo sargybinius griebti lazdas ir ginklus.
Ginzburg aprašė nutikimą, kai ji ir kitos politinės kalinės stovėjo „šaldamos daugiau kaip valandą, kol vyko ginčas, lydimas paprastų nusikaltėlių traukiamų dainų, jiems šokinėjant aplink ir iš visų jėgų rėkiant: „Mes nedirbame šeštadieniais, šeštadieniais mes nedirbame, ir mums kiekviena diena yra šeštadienis.“
Net jeigu kaliniai atsisakydavo paklusti Gulago taisyklėms, – kaip matysime kitame skyriuje, tai padarė daugelis, – ši patirtis jiems vis tiek darė įtaką. Turtinga ir žiauri vory kultūra, paremta savuoju slengu, vizualine kalba ir papročiais, aptariama 5 skyriuje.
Svarbiausia, kad lagerių sistema buvo tiglis, kuriame palaidas vory pasaulis, atsiradęs XIX amžiaus pabaigoje Rusijoje, ne tik darėsi vis homogeniškesnis, apėmė net ir ne slavų tautas, bet ir įgijo tai, ko visada stokojo, – tam tikrą hierarchiją.
Žvėriška kasdienė kova už išgyvenimą Gulago lageriuose, apibendrinta priesake „tu mirsi šiandien, o aš – rytoj“, tik sustiprino kultūrinius „blatnųjų“ ryšius ir padidino bedugnę tarp jų ir likusios visuomenės.
