Baltarusių istorikas iš Gardino 30 metų Vasilis Herasimčykas, daugiau kaip šimto straipsnių apie 1863-1864 metų sukilimą autorius, lrytas.lt smulkiai papasakojo apie kraupius įvykius to meto Vilniuje.
– Kaip buvo susiję žmonės, kuriuos lapkričio 22-ąją iškilmingai perlaidos Rasų kapinėse? Ar į kapą Gedimino kalne juos suvedė tik mirties bausmė, įvykdyta Lukiškių aikštėje?, – lrytas.lt paklausė V.Herasimčyko.
– Be abejo, jie tarpusavyje buvo susiję. Bet Vilniaus provincijos komitetas buvo slapta organizacija ir turėjo piramidės struktūrą, jos nariai vieni kitų nepažinojo.
Pirmosios mirties bausmės Vilniuje 1863 metų gegužės 22-24 dienomis rodo, jog carinės Rusijos valdžia siekė įbauginti gyventojus. Visi trys sušaudytieji buvo iš Lydos apskrities.
Pirmasis pasiųstas myriop Lukiškių aikštėje buvo kunigas vilnietis Stanislovas Išora.
Lydos apskrities Želudsko bažnyčios kunigą vikarą S.Išorą sušaudė tik už tai, kad jis bažnyčioje perskaitė sukilėlių manifestą ir platino sukilėlių laikraštį „Mužyckaja prauda“. Beje, iš pradžių už manifesto skaitymą Želudsko bažnyčioje nuteisė visai kitą žmogų ir 25 metų kunigas S.Išora savanoriškai pasidavė vadžiai.
Tų įvykių liudininkas aprašė, kad tą rytą, kai buvo paskirta sušaudyti S.Išorą, Lukiškių aikštė buvo pilnutėlė. Ypač daug moterų, vilkėjusių gedulo drabužiais.
10 valandą pasirodė kunigo lydimas ir kareivių apsuptas S.Išora, kuris ėjo tvirtai. Jis išdidžiai apžvelgė minią, ramiai išklausė nuosprendį ir aiškiu balsu garsiai pasakė: „Kas teisus – ne mums spręsti. Tai nuspręs tik tas, prieš kurį mes visi lygūs. Kaip malonės prašau neužrišti man akių, kad galėčiau žvelgti mirčiai į akis.“
Gavęs leidimą, išdidžiai priėjo pie stulpo, persižegnojo ir pasakė: „Aš pasiruošęs“. Pasigirdo 12 salvių, kunigas parkrito, iš karto buvo užkastas į šalia paruoštą duobę, pasigirdo būgnų dundėjimas, per kapą pražygiavo kariai ir viskas buvo baigta.
Po to taip buvo sušaudomi ir kiti sukilimo dalyviai Vilniuje.
– Kur buvo tas stulpas?
– Arčiau bažnyčios tvoros. Tiksliau nežinau. Vilniuje nuteistuosius vedė iš dominikonų vienuolyno, ten buvo įrengtas kalėjimas.
Tokie stulpai būdavo statomi arti kelio, kad būtų patogu atvežti iš kalėjimo. Kiekvienai bausmei galėjo statyti vis kitą stulpą.
– Ar vilniečiai ką nors žinojo apie sukilėlius iš Lydos apskrities?
– Dažniausiai vilniečiai nežinojo, kieno mirtį mato. Tuo metu sukilimas buvo tik prasidėjęs.
Ilgą laiką buvo galvojama, kad pirmi trys sušaudyti žmonės – kunigas S.Išora, kunigas Raimundas Zemackis ir bajoras Albertas Liaskovičius, nubausti už valstiečių kurstymą prisidėti prie sukilimo, greičiausiai buvo palaidoti Trijų Kryžių kalne.
1906 metais pasirodė Jozefo Zemackio knyga, kuris bendravo su tų bausmių liudininkais. Jo duomenimis, visus tris iš karto po bausmės perlaidojo Trijų Kryžių kalne. Tačiau Gedimino kalne nebuvo rasta tik S.išoros palaikų.
Ketvirtas sukilėlis, Lukiškių aikštėje nubaustas mirties bausme, buvo vienas garsiausių sukilėlių būrio vadų Boleslovas Kolyška.
Jis buvo pakartas du kartus.
Kelių tūkstančių susirinkusiųjų akivaizdoje (tądien lijo, todėl susirinko nedaug) jis apmėtė karininkus purvu.
Nesilaikydamas protokolo B.Kolyška nelaukė, kol budelis pasuks rankeną, ir pats nušoko nuo pakylos. Ir tuo momentu trūko virvė! Pagal visus nerašytus įstatymus tokiems žmonėms dovanodavo gyvybę.
Bet su B.Kolyška buvo kitaip. Pasakojama, kad jį čia pat pasmaugė budelis ir pakabino ant virvės, pagal kitą versiją – jis buvo dar kartą pakartas.
Budelis atvykdavo kiekvieną kartą vis kitas. Jų nuolat trūkdavo, kartais net bausmę atidėdavo. Žmonės nenorėjo būti budeliais.
Kariamuosius apvilkdavo marškiniais, panašiais į tuos, kokius vėliau naudodavo bepročiams tramdyti ir surišdavo rankas už nugaros. Todėl dabar Gedimino kalne rastų palaikų rankos už nugaros, nors patys marškiniai ir neišlikę.
– Kokios buvo nužudytųjų Lukiškių aikštėje pareigos sukilime?
– Daugelis nubaustų mirties bausme Vilniuje buvo slaptos organizacijos nariai, kurie vykdė policininkų funkciją.
Sukilėliai turėjo savo policiją. Slūgstant sukilimui, kai daugelis nuo jo nusisuko ir pradėjo teikti informaciją prieš savo draugus ir bendražygius, sukilėlių policija juos baudė ir taip baugino kitus. Kiti veikė kaip žvalgai.
1863-iųjų rugpjūčio 5 dieną už tarnybą policijos agentais kartu pakarti broliai Revkovskiai, Aleksadras ir Juozapas, po dviejų dienų bajoras Vladislovas Jablonskis, vėliau miestelėnas Karolis Sipovičius.
Rugpjūčio pabaigoje pakarti trys felčeriai – Jonas Marčevskis, Jonas Benkovskis, Eduardas Čaplinskis. Jiems buvo patikėta nužudyti Vilniaus bajorų vadą Aleksandrą Domeiką už tai, kad šis rinko parašus, palaikančius Rusijos carą.
Pasikėsinimas nepavyko, nes A.Domeika vilkėjo storą chalatą, kuris jį išgelbėjo. Mieste jau buvo pasklidęs gandas, kad nužudytas maršalka, jau sukilėlių proklamacijos buvo parengtos apie jo nužudymą, o jis – sveikas.
– Kaip per egzekucijas elgėsi vilniečiai?
– Iš pradžių tai buvo šokas. Susirinkdavo labai daug žmonių – ne tik iš miesto, bet ir iš kaimų.
Moterys alpdavo, žmonės rėkė, net bandė prasiveržti pro kareivius (kaip dabar per roko žvaigždžių koncertus).
Tais laikais nebuvo nei televizijos, nei interneto. Tai buvo savotiška pramoga. Žmonės nežinojo, kas vyksta. Matydami bausmes jie kartu sužinodavo, jog netoliese veikia kažkokie sukilėliai, su kažkuo kovoja, turi idealus, siekia nepriklausomybės.
Bet per 8 mėnesius vilniečiai priprato prie viešų egzekucijų ir nebeeidavo į Lukiškių aikštę. Aikštėje būdavo daugiausia valstiečiai, kurie atvykdavo į turgų. Juk po egzekucijų tęsdavosi turgus.
– Ar tarp nužudytųjų buvo mokslo draugų?
– Šeši nužudytieji buvo baigę Maskvos ar Peterburgo universitetus. Visi baigusieji universitetus buvo geri draugai ir bendražygiai.
Nemažai buvo Peterburgo miško mokyklos absolventų – ten rengė eigulius profesionalus. Šią mokyklą baigė Henrikas Makoveckis iš Mogiliovo gubernijos, sušaudytas Vilniuje rugpjūčio 17 dieną. Beje jis draugavo su Valerijumi Vrublevskiu – 1863 metų vasarą vadovavusiu sukilėliams Baltarusijos teritorijoje.
Vėliau V.Vrublevskis buvo Karlo Marxo ir Friedricho Engelso draugas, kartu kūrė Internacionalą, Paryžiaus komunos ginkluotųjų pajėgų vadas 1871 metais.
Z.Sierakauskas buvo baigęs Peterburgo universitetą, jo žmonos brolis Titas Dalevskis – Maskvos universitetą.
25 metų B.Kolyška buvo baigęs Maskvos universitetą ir Genujos karo mokyklą, kur buvo rengiami būsimo Abiejų Tautų Respublikos sukilimo vadai.
Italijos suvienijimo kare Giuseppe Garibaldi pulkuose dalyvavo daug jaunuolių iš Lenkijos, Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos. Netrukus Genujoje buvo įkurta karo mokykla, kur buvo rengiami kadrai kovoti buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautų sukilime prieš Rusijos imperijos valdžią.
– Šiais laikais tai nebūtų vadinama teroristų rengimo centru?
– Aš taip nevadinčiau, ten rengė karinius kadrus. Bet tais laikais tai irgi buvo vertinama griežtai, kaip ir dabar.
Buvo akivaizdu, kad studentai kovos prieš kitos šalies valdžią, bet tikslai buvo kiti. Europa buvo vertinama kaip vieni bendri namai ir Rusija – dalis tų namų.
Z.Sierakauskas, Konstantinas Kalinauskas ir B.Kolyška kovojo ir paaukojo gyvybes už Europą, kur visos tautos gyvens kaip lygios.
– Bet jų tikslai buvo atkurti Abiejų Tautų Respubliką?
– Taip, bet jie Abiejų Tautų Respubliką suvokė kaip tautų federaciją. Jie suvokė, kad yra lenkai, lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai.
K.Kalinauskas net leido laikraštį baltarusių kalba (tai pirmasis baltarusių laikraštis). Už tai, kad jis žiūrėjo valstiečių interesų, jį net vadino „chamu“, „audėjo sūnumi“ – jo tėvas, dvarininkas, turėjo nedidelį audimo fabrikėlį.
Lietuvos ir Baltarusijos teritoriją K.Kalinauskas vadino Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.
– Kas iš nužudytųjų suvokė save kaip lietuvį?
– Sunku pasakyti. Manau, kad dauguma tų, kurie buvo nužudyti Lukiškių aikštėje, turėjo suvokimą, kad jie yra buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai.
– O kiek iš nužudytų Lukiškių aikštėje ir galbūt palaidotų Gedimino kalne baltarusiai laiko savo didvyriais?
– Visi jie yra mūsų bendri herojai – Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos. Z.Sierakauską dar galima laikyti ir Ukrainos didvyriu – jis gimė Volynėje, dabartinėje Ukrainos teritorijoje.
Mano manymu, didvyrių nereikia dalintis – tai didvyriai, kurie mus jungia. Linkėčiau, kad lietuviai suprastų, jog K.Kalinauskas – ne tik baltarusių, bet ir lietuvių didvyris.
– Kokio luomo buvo nužudytieji?
– 16 iš 21 buvo bajorai (tarp jų du kunigai). Dauguma iš sukilėlių policijos buvo miestiečiai, nors broliai Revkovskiai buvo šlėktos, bet Vilniuje dirbo staliais. Jokūbas Čechanovičius iš Vilniaus pavieto, Vilniaus sargybos bataliono eilinis greičiausiai buvo valstietis paimtas į rekrūtus.
Dauguma nužudytųjų – Romos katalikai. Išskyrus Vladislovą Nikoliajų – Narvos pėstininkų pulko poručiką, kuris buvo liuteronas. Jis net reikalavo nurodyti apklausos protokoluose, kad yra evangelikas. 27 metų Vilniaus gubernijos dvarininkas, poručikas, kovojo Liudviko Narbuto būryje ir buvo sušaudytas Lukiškių aikštėje 1863-iųjų rugsėjo 13-ąją.
Mečislovas Dormanovskis buvo Prūsijos valdinys. Jis buvo pakartas kaip Lenkijos nacionalinės vyriausybės vietininkas Vilniuje, Vilniaus vaivadijos komisaras. Jo pareigos buvo žiūrėti, kas vyksta Vilniuje ir pranešti sukilėliams į Varšuvą. Vilniuje gyveno Liudviko Suchadolskio vardu, dirbo inžinieriumi.
– Kaip šios bausmės atrodė tų laikų Europoje?
– 19-ojo amžiaus 7-asis dešimtmetis – tai išlaisvinimo judėjimas. Tuo metu JAV vyko pilietinis karas, Italijos Suvienijimo karas, netrukus – Vokietijos karas.
Tačiau italus palaikė Prancūzija. To paties buvo tikimasi ir pas mus, bet Prancūzijai neužteko nei pinigų, nei kitų išteklių. Be to, Rusijos imperija mokėjo malšinti sukilimus.
Bet bausmės skyrėsi. Visoje dabartinių Baltarusijos ir Lietuvos teritorijoje pakarti 80 iš 177, kurie buvo nubausti mirties bausmėmis. Dauguma jų buvo dvarininkai. Kartuvės laikomos labai žiauria bausme, faktiškai tai buvo garbės atėmimas.
Dar noriu atkreipti dėmesį, kad kariškius tais laikais mirties bausme bausdavo kitaip. Dalyvaudavo tik kariškiai, nuplėšdavo antpečius, virš galvos sulaužydavo kardą, pririšdavo prie stulpo ir sušaudydavo. Vilniuje to netaikė. Duomenų apie tai nekur neradau.
Profesionalūs kariškiai, kurie Vilniuje nubausti mirties bausme, buvo Kazimieras Syčiukas, Vilniaus tvirtovės artilerijos kanonierius, Jakovas Čechanas arba Čechanovičius, Vilniaus bataliono vidaus sargybos eilinis Vladislovas Nikoliajus, Narvos pėstininkų pulko paporučikis, taip pat B.Kolyška ir Z.Sierakauskas.
Beje, Z.Sierakauskas rengė Rusijos imperijai dokumentus, uždraudžiančius Rusijos kariuomenėje fizines bausmes.
Dokumentas turėjo pradėti galioti 1864-ųjų balandį ir tą pačią dieną Z.Sierakauskui turėjo būti suteiktas pulkininko laipsnis. O jį pakorė kaip valstybės nusikaltėlį.
– Ar niekas nebandė vaduoti laukiančių mirties bausmės?
– Z.Sierakauską bandė vaduoti. Buvo net parengtas jo pabėgimas, bet Z.Sierakauskas atsisakė. Jis suvokė, kad yra sužeistas ir pabėgęs sukels pavojų labai daugeliui žmonių.
Jam, sunkiai sužeistam, per egzekuciją buvo sunku eiti, jį vedė. Pasklido gandai, kad jis silpnos dvasios. Kai budelis vilko marškinius – palietė žaizdą, Z.Sierakauskas suriko. Žmonės galvojo, kad jis bijojo mirties.
Po egzekucijos žmonės išsiskirstė labai prislėgti – jie matė vieną iš sukilimo vadų, kuris, jų manymu, nenorėjo susitaikyti su mirtimi. Įsivaizdavimas, kaip turi mirti sukilimo vadas, buvo visai kitoks.
K.Kalinauskas irgi galėjo ne kartą pabėgti, bet kiekvieną kartą atsisakydavo. Daug pabėgo, o jis liko.
Bausmė K.Kalinauskui buvo kitokia. Nors iš pradžių jo pavardės vilniečiai nebuvo girdėję, bet pasklido gandai, kad sukilimas tęsis tol, kol gyvas „Lietuvos karalius“: esą, jis ketina pavasarį vėl iš naujo pradėti karą. Tai patvirtina ne vienas amžininkas savo atsiminimuose.
K.Kalinauską išdavė Vitoldas Parfenovičius, 19-metis Kijevo universiteto studentas. Parfenovičių pagavo, o žandarmas Losevas jį palaužė psichologiškai. Pirmiausiai patalpino į nuteistojo mirti kamerą. O nuteistieji mirti verkia.
Po to Losevas pradėjo kalbėti apie jo laukiantį gyvenimą. Ir Parfenovičius vienu ypu išdavė K.Kalinausko pseudonimą, adresą ir net sukilėlių slaptažodį. Jis skambėjo taip: „Ką tu myli?“ „Myliu Baltarusiją“. „Tai abipusiai“.
– Daugelis sukilėlių emigravo. Kodėl to nepadarė tie, kurie paskui Vilniuje buvo nužudyti?
– Daugumoje atvejų juos tiesiog sulaikė. Bet tarp jų buvo ir fanatikų, kurie būtų likę iki galo ir nesučiupti – tokie kaip B.Kolyška, Z.Sierakauskas, V.Nikoliajus. Tai kariškiai, kurie žinojo, kad kovoja už savo tautos nepriklausomybę. Jie, manau, būtų kovoję iki galo.
Kitiems į galvą neįlįsi. Sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs jų gyvenimas.
Vilniuje mirties bausme buvo nuteisti 22 sukilėliai, bet egzekucija įvykdyta 21. Tarp nuteistųjų mirti buvo ir Zygmundas Mineika – vienas iš sukilėlių būrių vadų. Jo motina jį išpirko už milžinišką tais laikais pinigų sumą – 9 tūkstančius rublių. Greičiausiai ji davė kyšį, nors dokumentais to nepatvirtinsi.
Mirties bausmė buvo pakeista tremtimi. Iš tremties pabėgęs Z.Mineika išvyko į Prancūziją, vėliau Graikiją. Laikomas vienu iš Graikijos valstybės kūrėjų. Jo proanūkis Georgios Papandreou vėliau tapo Graikijos ministru pirmininku.
