Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausiajai mokslo darbuotojai, habilituotai humanitarinių mokslų daktarei mitologei ir tautosakininkei N.Laurinkienei premija paskirta už reikšmingus mokslinius baltų mitologijos ir kultūros tyrimus, svarią visuomeninę lietuvių etninės kultūros tradicijų ir lietuvybės puoselėjimo veiklą.
N.Laurinkienė yra paskelbusi per 130 mokslo straipsnių Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose, ji yra keturių svarbių ir esmingas lietuvių mitologijos temas atskleidžiančių knygų autorė.
– Pranešime apie J.Basanavičiaus premiją bendra fraze nurodoma, kad ji skiriama jums kaip mitologei ir tautosakininkei. Koks konkretesnis jūsų tyrimų objektas?
– Mano tyrimų objektas ne vienas, ilgainiui jie keičiasi. Iš pradžių domėjausi kalendorinėmis apeiginėmis dainomis, jas tyrinėdama nuslydau į mitologiją – sujungiau mitologiją ir tautosaką. Mano pirmoji knyga – „Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose“ (1990 m.).
Po kiek laiko parašiau monografiją, skirtą Perkūnui: „Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose“ (1996 m.). Galiausiai vėl susitelkiau į dievą ir apskritai stichiją – Žemyną ir parašiau monografiją „Žemyna ir jos mitinis pasaulis“ (2013 m.).
Šiais metais parengta visai nauja knyga „Dangus mitiniame baltų pasaulėvaizdyje“. Aš jungiu tautosaką ir mitologiją, nes lietuvių tautosaka yra vienas svarbiausių baltų mitologijos šaltinių. Rašytiniai šaltiniai ne tokie gausūs ir svarbūs.
– Kokia jūsų tyrimų reikšmė? Ką mes iš jų geriau pažįstame?
– Mitologija yra dvasinės kultūros dalis ir mums labai svarbu pažinti jos pamatus, senąją kultūrą.
Kita vertus, baltų mitologija, kaip ir baltų kalbos, labai svarbi lyginamajai mitologijai ir indoeuropeistikai. Tiek lietuvių kalba kaip viena archajiškiausių gyvųjų kalbų, tiek baltų mitologija gali duoti labai daug naudos atkuriant senąją indoeuropiečių protautės dvasinę kultūrą.
– Ko gero, niekada iki galo nesužinosime, kokia buvo mūsų protautė, bet tyrimų kaskart daugėja ir kai koks vaizdas vis dėlto atsiskleidžia. Kokie buvo mūsų protėviai, kokia jų pasaulėvoka? Mūsų feministiniame amžiuje dar smalsu ir tai, ar moteris tuomet buvo svarbi, koks jūsų tirtos Žemynos vaidmuo?
– Nelygu, kokį laikotarpį ir kokį dievą atkuriame. Kaip žinome, Marija Gimbutienė, iki šiol daugiausiai pasaulyje cituojama lietuvių archeologė ir mitologė, skyrė du istorinius laikotarpius: senosios ikiindoeuropeistinės Europos, kai vyravo moteriškosios dievybės, moters autoritetas, ir vėlyvesnį, kai buvo svarbi vyriškųjų dievų ir vyro-tėvo galia bei autoritetas.
Senosios Europos kultūroje buvo ypač pabrėžiama žemė, chtoniniai dievai, kurių sferoje – žemės gelmės kartu su mirusiųjų požeminiu pasauliu, derlingumas, vėlesnėje kultūroje – dangus ir dangiškieji dievai.
Mes, mitologai, ir bandome po truputį atkurti tą vaizdą. Sluoksnius sunku atskirti, jie susilydę, susimaišę, bet, imdami vieną ar kitą dievybę, bandome rekonstruoti vaizdinių sistemą.
– Baltų mitologijos tyrinėjimai labiausiai turėtų rūpėti mums su latviais. O kur stipriausi indoeuropiečių mitologijos tyrinėjimų centrai?
– Vienas stipriausių centrų yra Maskvoje. Ten Slavistikos institute nuo seno leidžiamas leidinys „Balto-slavianskije issliedovanija“, ten dirbo garsūs slavistai ir baltistai Vladimiras Toporovas ir Viačeslavas Ivanovas, ten darbuojasi lietuvių kalbą mokanti ir baltų mitologiją su slavų lyginanti Marija Zavjalova, Tatjana Civjan. Ten tikrai stiprus centras ir teoriniu požiūriu, ir konkrečiais tyrimais.
Pati tą pajutau baigusi Vilniaus universitete lituanistikos studijas. Svarsčiau, ką toliau daryti, kokia linkme sukti. Skaičiau daug literatūros ir vis užkliūdavau už V.Toporovo ir V.Ivanovo darbų, kurie man labai patiko – buvo stiprūs teoriškai, jų platus lyginimo arealas. Sumaniau nuvykti į Maskvą pas V.Toporovą. Kreipiausi į tuomečio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotoją Algirdą Sabaliauską, jis davė adresą ir daug nesvarsčiusi nuvykau į Maskvą.
V.Toporovas, labai paprastas žmogus, mane pasitiko metro stotyje, nuėjome į jo namus ir gavau iš jo labai išsamią konsultaciją, instrukciją, kaip pradėti mokslinį darbą, ko imtis, kokią literatūrą skaityti. Jis man ir tuomet daug davė, ir vėliau nuolat palaikiau su juo ryšį. Maskvos struktūralistų mokykla man išties daug davė.
Nuo seno palaikiau ryšį ir su estais, kurie yra išplėtoję semiotikos ir mitologijos tyrimo tradicijas. Net ir savo pirmąją disertaciją gyniausi Taline, nes tuomet Lietuvoje nebuvo atitinkamos mokslinės tarybos.
– O kaip Paryžius, Algirdo Greimo semiotikos mokykla? Ar ji pravertė mitologijos tyrimams?
– A.Greimo paskaitų Vilniaus universitete klausiausi dar sovietmečiu, kai jis bene pirmą kartą čia atvyko. Buvau sužavėta, maniau: štai jis kalba tai, ką galvoju, ką norėčiau girdėti. Man priimtini A.Greimo struktūralizmo metodai, kuriais bandoma pažvelgti į mitologiją kaip tam tikrą loginę sistemą. Nepaprastai svarbu sutelktoje empirikoje matyti tam tikrą sistemą, atkurti tam tikrą mąstymą, filosofiją, ideologiją.
Bet A.Greimas yra rašęs, kad tiriant mitologiją būtinas ir poetinis jausmas. Aš tai irgi pripažįstu. Be struktūralistų, semiotikų metodų, man artimi religijos fenomenologijos tyrėjų, pavyzdžiui, Mircea Eliade's, Rudolfo Otto, darbai. Religijos fenomenologai pabrėžia religinio išgyvenimo, religinės patirties svarbą, bando, kiek įmanoma, žodžiais ją aprašyti, atskleisti mitologijos vidinę esmę.
– Koks jūsų indėlis į mokslą, ką nauja atradote, kuo papildėte esamus mokslinius išteklius?
– Kiekvienu darbu stengiausi ką nors nauja pasakyti. Jau tyrinėdama kalendorines dainas (pirmajai mano disertacijai vadovavo prof. Donatas Sauka) pastebėjau, jog jos tokios senos, savitos, kad susimąsčiau: kam jos buvo sukurtos, kokia jų paskirtis? Supratau, kad čia be mitologijos neapsieita.
Dainose įžvelgiau mitologijos reliktus ir bandžiau juos apibūdinti. Kai Estijoje tos temos pagrindu gyniausi disertaciją, mano oponentė daktarė Ingrid Ruutel pabrėžė, kad „Baltijos šalyse esu tokio naujoviško liaudies dainų tyrinėjimo pionierė“.
Vėliau ėmiausi irgi gana atsakingos temos – Perkūno. Apie jį lietuvių tautosakoje ir rašytiniuose šaltiniuose išlikę neįtikėtinai daug duomenų, man rūpėjo jį apibūdinti įvairiais požiūriais. Parašiau monografiją apie Perkūną ir prieš metus, praėjus dviem dešimtmečiams po to, kai ji buvo išleista, gavau suomių mokslininko iš Helsinkio laišką (kadaise tam mokslininkui buvau padovanojusi savo disertacijos anglišką autoreferatą) su siūlymu monografiją išversti į anglų kalbą ir paskelbti prestižinėje folkloro mokslinių leidinių serijoje „Folklore Fellows Communications“.
– O kaip reikalai klostėsi su Žemyna?
– Rašydama apie Žemyną daug teorinės literatūros studijavau kitų kraštų bibliotekose – Madride, Niujorke. Jau turėjau nemenką teorinį šios temos akiratį, nes beveik visos tautos turi žemės deivę ir kitų šalių mokslininkų tokios deivės tyrimai man labai pravertė.
Galbūt žemės globėjos tyrimą paskatino ir tai, kad mano tėvas kilęs iš Pelesos krašto (lietuvių salos Baltarusijoje, išlaikiusios archajiškų papročių ir tradicijų, jau išnykusių kitose Lietuvos vietose), kur Žemyna buvo labai garbinama, nuo vaikystės girdėjau visokių posakių.
Dar mano teta, tėvo sesuo, kuriai jau devyniasdešimt, pasakojo, kad mano prosenelė melsdamasi atsigręždavo į šventuosius paveikslus, pakeldavo rankas ir sakydavo: „O, motina Žemyna!“ Kaip sakė tėvas, Žemyna tame krašte buvo visų svarbiausia dievybė, jos prašyta gero derliaus. Taigi tema buvo artima ir emociškai.
Tyrinėjant išryškėjo daug man netikėtų dalykų. Žemyna yra to paties tipo kaip graikų Demetra ar romėnų Cerera, daug jų bruožų sutampa, bet būta ir savitumų. Visa tai reikėjo išryškinti, nustatyti jos santykius su kitais dievais.
– Pasinaudosiu tarnybine padėtimi ir pasiteirausiu apie deivę Mildą. Nors žinau, kad ji tarsi pramanyta, bet vis tiek smagu, kad Milda sudievinta!
– Šiuolaikiniai lietuviai labai nori turėti meilės deivę ir man patiktų, kad tokia būtų, bet seniausiame mūsų dievų panteone jos nėra. Mildą XIX a. paminėjo istorikas romantikas Teodoras Narbutas ir apibūdino kaip meilės ir piršlybų deivę, kuriai buvo skiriamas balandžio mėnuo. Su Milda buvo siejamos dvi šventyklos – Kaune Aleksote ir Vilniuje, Antakalnyje, dabartinės Šv.Petro ir Povilo bažnyčios vietoje. Rašytojas Petras Tarasenka yra užsiminęs, kad Mažeikių rajono Sedos apylinkėse buvęs Mildos slėnis, bet tautosakoje Milda visiškai neminima.
Dabar gegužės 13-oji švenčiama kaip Mildos diena, kai kur vyksta tam tikros apeigos. Tegul žmonės tai daro, jeigu jiems patinka, bet žinių apie ją turime tikrai labai nedaug.
Kur kas daugiau ir patikimesnių žinių turime apie žvaigždę Aušrinę, kuri yra reikšmingas mitologijos personažas. M.Gimbutienė ją yra pavadinusi baltų meilės deive, apie ją tautosakoje yra nemažai duomenų.
Aušrinė buvo nežemiško grožio Saulės duktė ir net tapo savo motinos konkurente: Aušrinei gimus, Saulė tris dienas nepatekėjo. Pagal dangiškųjų vestuvių mito rekonstrukciją, Saulės sutuoktinis Mėnulis įsimylėjo Aušrinę ir Perkūnas, teisiantis dievas, žiūrintis socialinių normų dangaus karalijoje, suskaldė Mėnulį. Tuo aiškinama Mėnulio fazių kaita, kodėl po pilnaties jis sudyla.
Taigi, manyčiau, Aušrinė apipinta romantiškesnėmis asociacijomis ir tikrai patvirtinta tiek lietuvių mitologijos rašytinių šaltinių, tiek žodinės tradicijos, tokią deivę turi ne tik baltai, bet ir rytų, pietų slavai. Manoma, kad dangiškųjų vestuvių mitas yra indoeuropietiškas, turi šaknis indoeuropiečių tradicijoje.
Kartais skaitome mūsų, atrodytų, paprastas liaudies daineles, kurios ir įkyri, atrodo neįdomios, banalios, bet ne visada jose įžvelgiame tam tikrus vaizdinius, kurių analogijas randame kitose tautose ir suvokiame, kad tai yra archaizmai, kurių prasmę mums reikia atskleisti.
– Kokių problemų kyla mitologijos tyrinėtojams? Ar ja vis dar domimasi, ar atsiranda naujų tyrėjų, originalių teorijų?
– Labai trūksta baltų mitologijos tyrimų užsienio kalbomis. Neturime išsamaus baltų mitologijos žodyno ar enciklopedijos. Kiek esu buvusi užsienio bibliotekų, visose yra lentynos, skyriai, kuriuose sudėti įvairių tautų mitologijos žinynai, bet baltų mitologijos nėra.
Tad viena labai rimtų užduočių mums, baltų mitologijos tyrėjams, sudaryti tokį žodyną ar žinyną. Tiesa, yra Gintaro Beresnevičiaus lietuvių ir prūsų mitologijos žodynas, bet jis toks glaustas, trumpas, kad vargu ar būtų pravartu versti jį į anglų kalbą.
Todėl baltų mitologija užsienyje menkai pažįstama, nors jos duomenys nepaprastai svarbūs. Reikėtų pasistengti bent jau savo knygas, straipsnius išversti į didesnes kalbas, ir tai vienas svarbiausių uždavinių, be tiesioginio kasdienio tiriamojo darbo.
Mokslo tyrimai turi būti geriau finansuojami, nes jei institutas negali skirti pinigų mokslinių darbų vertimui, labai graudu – mes liekame mirkti savuose vandenyse.
Žinoma, tie tyrimai reikalingi mūsų kraštui, bet svarbu juos pateikti ir užsienio mokslininkams, skaitytojams, kad įsitrauktume į bendrų problemų tyrimo tarptautinę erdvę, jaustume pulsą. Mitologija tikrai turėtų būti ne vietinio lygio, nes mitiniai vaizdiniai, figūros, siužetai turi tarptautinius atitikmenis, jų prasmę, vaidmenį, vietą kultūroje reikia aiškintis platesniame kontekste.
Susidomėjimas mitologija, nors ir menkai, bet didėja. Atsiranda tikrai talentingų jaunų žmonių, doktorantų, pasiūlančių įdomių idėjų. Manau, išaugs talentingų mokslininkų. Jie turi visiškai neblogas sąlygas dirbti, nes moka užsienio kalbų, lengvai perskaito įvairią literatūrą, susisiekia su kitų šalių tyrinėtojais, vyksta į stažuotes. Mitologijos tyrinėjimas įgyja šiuolaikinį lygį ir, manau, perspektyvos visai neblogos.
