Įdomūs senųjų Lietuvos pilių ir dvarų paveikslai atsiskleidžia skirtingų autorių, tyrinėtojų raštuose. Kviečiame pasimėgauti ištraukomis iš XIX, XX amžiaus pradžios ir netgi XV amžiaus literatūrinių aprašymų.
Akmenos dvarui Anykščių rajone, Viešintų seniūnijoje priklausantis senas akmeninis malūnas buvo aprašytas Jono Biliūno (1879–1907) autobiografiniame apsakyme pavadinimu „Vėjo malūnas“, kuris datuojamas 1901 m. kovo 20 d.
Ilgą laiką buvęs nežinomu, šis rašytojo kūrinys pirmąkart publikuotas tik 1957 m.:
„Pasileidau eiti vieškeliu, einančiu, kaip man buvo sakę, iš Šimonių į Viešintas. Visi artimieji laukai ir girios buvo išvaikščiotos, minėtas gi vieškelis buvo man dar nežinomas, ir dėl to tikėjausi daugiau naujo savo kely pamatyti. Praėjau du jau pusiau nupjautu rugių lauku ir įėjau į mišką. Miškas pasirodė gana platus, maniau ir galo nepasieksiąs, bet medžiai pagaliau pradėjo retėti, – ir neilgai trukus išėjau ant lygaus dirvono: už kokio pusės varsto nuo miško pamačiau stovintį puikiausią vėjo malūną. Vėjo malūnų tame krašte visai nebuvo regėti, ir man parūpo neatbūtinai jį arčiau pamatyti. Aš išsisukau iš vieškelio ir užėjau tiesiog per ežias. Neilgai trukus buvau jau vietoje ir su nusistebėjimu gražiavausi malūnu, kokio dar niekur niekad nebuvau matęs. pastatytas jis buvo iš akmenų ir taip puikus ir aukštas, kad rodėsi lyg koks prajovas šitame krašte neturtingų artojų, kur kitas džiaugiasi juodos duonos rudeniop sulaukęs. Apsidairiau aplinkui: kam gali prigulėti tas malūnas? Pamiškėje matėsi gana gražus ne tai dvaras, ne tai viensėdis. „Gal tam viensėdžiui priguli malūnas?“ – užėjo man mintis. Ir, norėdamas apie tą paklausti rugpjovių, palikau malūną, stovintį kaip kokį milžiną vidury lauko, ir ėjau ežiomis toliau.“
Beveikiančio, beūžiančio ir tokį svarbų darbą nuveikiančio malūno vaizdinys pasitarnauja rašytojui kaip alegorija tautos, drąsiai kovojančios ir dirbančios dėl geresnės ateities:
„Taip galvodamas, skubinai grįžau namon, nes jau buvo vėlu. Aplinkui buvo tyku ir ramu, bet dar visur matėsi pjovėjai, darbavosi ir vidury lauko stovintis malūnas: girdėjosi ūžimas girnų ir sparnų, kuriais jis mojavo kaip koks rimto veido milžinas savo rankomis, drąsiai atstatęs savo krūtinę vėjui, kurs veltui kovojo su savo priešu, atnešdamas jam ne pavojų, bet dar naudą, nes ten, gilumoj malūno, ėjo vaisingas ir naudingas triūsas... Ar ne taip ir istorijoj galvojančios žmonijos arba ir atskiros tautos? Per amžius sutikdama savo kely įvairius priešus, drąsiai kovodama su jais už savo būvį, ji ne tiktai nežūsta, bet iš palengvo lavinasi, dorinasi, o pajutus savo spėkas ir tiesas, stengiasi atmesti ir išnaikinti vergiją, nelaisvę ir visa tą, kas žemina ir mina į purvus žmogišką ypatą ir laimę, tikėdamasi ilgainiui sulaukti išsipildinančią svajonę brolystės ir meilės. Dėl to tiktai kova ir triūsas – pamatas laimingos ateities, ir menkas tas, kurs sudėjęs rankas sėdi ir nėra žinios ko laukia arba, ir suvisai nieko nelaukdamas, kaip tas gulintis akmuo iš palengvo sensta ir samanoja...“
Vladislovas Sirokomlė (1823–1862), vėlyvojo romantizmo atstovas, savo kūrinyje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ aprašo keliones po Lietuvos kraštą. Štai toks rašytojo Trakų pusiasalio pilies įspūdis, kilęs keliaujant 1855-ųjų vasarą:
„Kairėje raudonuoja Trakų sausumos pilies griuvėsiai, boluoja vienuolynas ir kyla į viršų Dominikonų bažnyčios faciata. Iš už medinių namų matyti vartai su kryželiu, kurie liudija, kad pro čia einama į Viešpaties šventovę. Paieškokime įėjimo ir į šią bažnyčią. Apeiname seną nebaltintą keturkampį bokštą, menantį Gedimino laikus. Vėliau jame buvo teismo kalėjimas. Bokšto papėdę skalauja ežero bangos. Nuo ežero ir griuvėsių padvelkia senovės dvasia, atskrenda prisiminimai, ašara sutviska akyse.“
Rašytojas taip pat pasakoja, kad pusiasalio piliavietė buvo tyrinėta ir aprašyta grafo Eustachijaus Tiškevičiaus (1814–1873):
„Pilies kalnas, stūksantis prie Galvės ežero, šalia dabartinio vienuolyno, neseniai atkreipė vietinių senovės tyrinėtojų dėmesį. 1854 m. birželio mėnesį valdžia pranešė, kad kai kuriose kalno vietose dėl nesuprantamų priežasčių įdubo žemė. Šį įvykį ėmėsi tirti grafas Eustachijus Tiškevičius. Štai ką jis apie tai rašo: „Atvykęs į miestą, iš pradžių apžiūrinėjau visas tas vietas, kurios leidžia manyti, kad senojoje pilyje buvęs rūsys. Vadovaudamasis šiomis prielaidomis, septyniose vietose kasinėjau kalną. Jo viršūnėje neradau jokių pastatų ar griuvėsių pėdsakų. Prakasęs skersine linija vieno sieksnio gyliu, įsitikinau, kad tai supiltas kalnelis, kurio viduje negali būti jokių olų. Nors keturiose vietose ir rasta skliautų, bet švarus smėlis ant jų mane pakankamai įtikino, kad šie skliautai buvo tik kad sustiprintų supiltą kalną ir kad ant jo būtų galima be pavojaus statyti kokį nors pastatą. Plytos ir skliautų mūrijimo būdas rodo žilą senovę. Labai gali būti, kad kalnas supiltas dar prieš pastatant Trakų pilį. Kasinėjant dviejų sieksnių gylyje rastas geležinis šaukštas. Šiame kalne, man regis, buvo atliekamos pagonių lietuvių apeigos.“ Toliau eina įrodymai, patvirtinantys šiuos teiginius, kurių pateikti nematome reikalo. Be minėtojo skylėto geležinio šaukšto, kuris galėjo būti naudojamas aukojant dievams, gerbiamasis grafas rado krosnių liekanų, plytgalių ir t. t. Priskyrus visa tai kažkokioms vėlesnėms statyboms, peršasi išvada, kad senaisiais laikais čia nebuvo jokių pastatų, nes stabmeldžiai lietuviai garbindavo dievus po atviru dangumi.“
Trakų salos pilies aplinka rašytojui Vladislovui Sirokomlei kėlė gilias emocijas:
„Vieno iš geriau išsilaikiusių bastionų lango angoje, tarp griuvėsių, akmenų ir plytų, mėgdavau sėdėti ir svajoti valandų valandas, žvelgdamas į ramų dangų ir neaprėpiamas ežero bangas, atsimušančias į bokšto pamatus. Atsidūrus prieš pagoniškos Lietuvos griuvėsių galybę, prieš vandenis, kurie buvo įvairiausių šios pilies išgyvenimų liudytojai, mintys apie praeitį sukdavo galvą, apsvaigindavo ir nuklaidindavo į tolin nuplaukusius metus taip gyvai, kad, rodos, girdėjau besikaujančiųjų šauksmus, mačiau priešų valtis, plaukiančias link mūrų, o ant mūrų – narsiuosius lietuvius, pasirengusius duoti atkirtį strėlėmis ir akmenimis.“
Savo istoriją nuo XIV amžiaus skaičiuojanti Trakų pilis apdainuota ir aprašyta ne vieno rašytojo. Poetas Julius Slovackis (1809–1849) Trakų pilį aprašė kūrinyje „Hugo“:
„Žiūrėk, štai šauni Kęstučio pilis, Tai jo valdos, kiek užmato akis. Virš pilies bokštas – pagonių koplyčia. Ten tirštuos smilkaluos švyti Dievo Perkūno auksinis veidas, Žvelgia briliantinės akys skaidriai. Matai tas plačias melsvas erdves, Tas Trakų pilis, tas Trakų marias?“
Gerokai senesnis literatūrinis abiejų Trakų pilių aprašymas pateikiamas riterio Žilibero de Lanua (1386–1462), flamandų keliautojo, kuris Lietuvoje lankėsi 1413–1414 m. Jo raštus išvertė Joachimas Lelevelis (1786–1861):
„Išvažiavęs iš Vilniaus, norėdamas grįžti į Prūsiją, keliavau per Lietuvos karalystę taip. Pirmiausia nuvykau į vieną labai didelį Lietuvos miestą, vadinamą Trakais, apstatytą menkais mediniais namais ir visai neaptvertą. Yra ten dvi pilys, iš kurių viena labai sena, suręsta vien tik iš medžio ir medinių plokščių, apkrauta velėnomis. Ši sena pilis stovi ežero pakrantėje, o iš kitos jos pusės yra atvira sausuma. Antroji pilis yra kito ežero vidury, patrankos šūvio atstumu nuo senosios pilies. Ir ši pilis yra visai nauja, sumūryta iš plytų prancūzišku būdu. Minėtame Trakų mieste ir aplinkiniuose keliuose kaimuose labai daug totorių, kurių ten gyvena kartų kartos. Tai paprasčiausi saracėnai, jų tikėjimas neturi nieko bendra su Jėzaus Kristaus mokslu. Jie kalba atskira kalba vadinama totorių kalba. Taip pat minėtame mieste gyvena vokiečių, lietuvių, rusų ir daugybė žydų. Jų kalba ypatinga. Minėtasis miestas priklauso kunigaikščiui Vytautui. Taigi nuo Vilniaus iki čia yra septynios lenkos. Minėtasis Vytautas, Lietuvos kunigaikštis, yra įvedęs savo krašte pagarbią tvarką. Kiekvienas svetimšalis, gyvenantis čia ar pro čia pravažiuojantis, neturi jokių išlaidų. Kunigaikštis įsako svetimšalius aprūpinti maistu ir garantuoti jų saugumą, saugiai juos vedžioti ten, kur jie nori. Galima keliauti po minėtąjį kraštą be išlaidų ir mokesčių. O minėtasis Vytautas yra labai galingas kunigaikštis, nes ginklu užkariavo 12 ar 13 karalijų ir kraštų. O jeigu jau kalbėsime apie viską, tai turi jis 10 000 arklių. Taigi minėtame Trakų mieste yra aptvertas Žvėrynas, kuriame laikoma visokių laukinių žvėrių, kurių galima pamatyti tik miškuose. Yra ir kitokių – laukinių jaučių, vadinamų stumbrais (urus). Ir dar kitų žvėrių ten yra, tokių kaip dideli arkliai, vadinami asilais, ir kiti, vadinami briedžiais. Ir yra ten laukinių arklių, meškų, šernų, elnių ir visokių laukinių gyvulių.“
Vladislovo Sirokomlės kelionių aprašymuose minimas ir Nemėžio dvaras Vilniaus rajone:
„Kairėje, už žalios pievos, plyti gyvenvietė iš keliolikos kiemų, gražesnių ir tvarkingesnių. Dešinėje, medžių tankmėje, švyti rūmai. Mes Nemėžyje. Ši prie karčemų prigludusi gyvenvietė, kaimas, apylinkė ar vienkiemis (vadinkite, kaip norite) tai – Totorių Nemėžis. O toliau šis mūrinis dvaras – tai grafų Tiškevičių nuosavybė. Anksčiau jis priklausė Sapiegoms. Šios totorių gyvenvietės pirmasis kiemas įsikūręs ant keturkampio, pylimą primenančio kalnelio. Tai leidžia manyti kažkada čia buvus Nemėžio pilį, apie kurią išlikę tikrų žinių. Jos liekanų kur nors kitur mums nepasisekė rasti.“
Medininkų pilies aprašyme Vladislovas Sirokomlė nevengia įpinti legendų:
„Tai – Medininkai. Jų pilis – viena iš seniausių Lietuvoje; jos pradžios nepamena nei padavimai, nei istorija. Išlikę tik gynybinės sienos, mūrytos iš akmenų ir plytų, bei vieno bokšto rytinėje šios sienos kertėje griuvėsiai. Senovinės pilies gynybinė siena šiandien naudojama kaip palivarko sodo tvora. Viduje, kiek žinoma, jokie ieškojimai nieko neatskleidė. Buvo kalbama apie randamus čia milžinų kaulus, tokius didelius, kad blauzdikaulis buvęs sulig augaloto vyro ūgiu. Bet kur tik neišgirsi panašių padavimų apie senąsias mūsų pilis? <...> Su šia vieta susiję keli istoriniai prisiminimai. Medininkų pilies įkūrimo data siekia neatmenamą senovę. Remiantis padavimais, girdėtais prie Krėvos, Medininkų pilis turėtų būti Krėvos pilies vienmetė. Stačiusi ją kažkokia dievų ar milžinų gentis. Jie buvę tokie stiprūs, kad mūrininkai, tuo pat metu dirbdami ir Medininkuose, ir Krėvoje, esančiuose vienas nuo kito už 4 mylių, skolindamiesi plaktukus, permesdavę juos oru.“
Pora metų vėliau kelionę per Lietuvą vandens keliu surengė grafas Konstantinas Tiškevičius (1806–1868). Šios 1857-ųjų metų ekspedicijos Nerimi nuo ištakų iki žiočių aprašymuose, vėliau išleistuose knyga „Neris ir jos krantai“, jis pasakoja apie Liubavo dvarą Vilniaus rajone:
„Už mylios nuo Nemenčinės dešiniajame krante lieka Liubavo dvaras. Tai kadaise buvo mėgstama kunigo Mikalojaus Tiškevičiaus, Vilniaus katedros kanauninko, Šv.Kazimiero koplyčios klebono rezidencija. Čionai šis pamaldus prelatas paprastai vasarodavo. <...> kanaunninko Tiškevičiaus laikų Liubavas buvo įrengtas kaip turtingo, bet senamadiško savininko rezidencija. Nes, senoviškai įrengiant, laikytasi visai kitokių nei dabar reikalavimų. Dabartinis skonis vaikosi paviršutiniško puošnumo, op senų laikų žmonės pirmiausia vertino patogumą. Tad ir Liubave buvo mažas, bet patogus medinis namelis, kuriame kanauninkas gyveno ir kuris paprastai rūmais buvo vadinamas. Daugybė gilių kanalų, tam tikra tvarka iškastų, supo kiemą ir buvo pilni žuvų. Seni ūksmingi medžiai teikė pavėsį, o dideliuose dviejų aukštų puikaus stiliaus mūriniuose vartuose, per kuriuos svečiai įvažiuodavo į kiemą, buvo įrengti kambariai (viršuje) ir erdvus butas (apačioje). Ten tilpo gausus jo dvaras, nes be sekretoriaus, kapeliono, be valdytojų ir dvariškių, kunigas kanauninkas laikė daug muzikantų, kurie jam vakarais kasdien sode grodavo. <...> Liubave apsigyvenusi jaunesnioji paveldėtojų karta senąją kanauninko sodybą pavertė šiuolaikiška rezidencija. Išnyko čia viskas, kas dvelkė XVIII a. stiliumi, o kai kažkoks pokštininkas dėl netinkamo mūrinių vartų ir medinių rūmelių dydžio sąmojingai pasakė esą reikia bijoti, jog kada nors rūmai pro vartus nepabėgtų, pastarasis dviaukštis statinys buvo nugriautas.“
Apie Čiobiškio dvarą Širvintų rajone Konstantinas Tiškevičius rašo: „Čiobiškis – dvarininko Pilsudskio dvaras. Priešingame Neries krante, tarp senų medžių ir sodų žalumos, baltavo mūrinis jo dvaras, švietė ilgos oranžerijos, nusidriekusios išilgai upės. Prie dvaro baltavo ir grakšti bažnytėlė, nors nedidukė, bet ką tik baigta. Gyvenamasis rūmas vienas iš keleto gražių pastatų, kokių retai aptinkame mūsų krašte. Nereikia ir klausti, pagal kieno planą jie pastatyti. Drąsios jo proporcijos ir atitinkamo dydžio kontūrai išduoda Gucevičiaus architektūrą.“
Antano Žukausko – Vienuolio (1882–1957) apysakos „Vėžys“ (1925) veiksmo vieta – istorinis Burbiškio dvaras Anykščių rajone. Kūrinyje aprašyta kilmingos Put Putarleckių giminės istorija ir Putriškių dvaro valdymo laikotarpis XIX – XX a. Minimos dvaro architektūrinės detalės ir kai kurie įvykiai atitinka realius Burbiškio dvaro istorijos faktus. Tuo tarpu apysakos veikėja grafienė Kristina labai primena Liudviką ir Sofiją Emiliją Venclovavičienes, Burbiškio dvaro valdytojas.
Apsakymo pradžioje pateikiamas dvaro rūmų karų laikotarpiu aprašymas:
„Iš dvidešimt aštuonių kambarių ir salių abiejuose aukštuose grafas užima viršuj tik du, vadinamuosius grafienės Kristinos kambarius. <...> Visi kiti rūmų kambariai ir salės arba visai nebetinka gyventi, arba apgyvendinti kareiviais ir paversti karo sandėliais. Didžiojoje rūmų salėje, nukabinėtoje grafo Vladislovo Put Putarleckio iš Putriškių senolių atvaizdais, peri šikšnosparniai; senolių atvaizdams vieniems išbadytos akys, kitiems durtuvais suraižyti švarkai, perdurtos krūtinės – tai įvairių okupantų pėdsakas; ant supuvusio ir prasmegusio parketo suverstos senos, subyrėjusios Put Putarleckių herbais puoštos karietos. <...> Dar prasčiau grafo rūmai atrodo iš oro: stiklai tik gyvenamųjų kambarių languose, stogai prakiurę, pakraigės aptrupėjusios, priebučiai ir verandos sugriuvę, įdubę, nuo drėgnumo pažaliavusios visos kertės, o rūmų „viršugalvis“, nuo kurio matyti septynios bažnyčios ir nuo kurio kadaise ponai pro žiūronus sekdavo laukuose darbininkus, suskilo, apaugo žolėmis, samanomis, supuvo ąžuoliniai laiptai, ir tik vienos kuosos ir nakties apuokai tenai šeimininkauja.“
Po šio liūdno paveikslo skaitytojas Antano Vienuolio nukeliamas į ankstesnius, šviesesnius laikus, kuriais daugiausia ir vyksta dvare šeimininkaujančių personažų gyvenimo peripetijos.
Visuomenei atviri mūsų šalies paveldo objektai kviečia pamatyti, ne tik vaizduotės akimis, bet ir gyvai. Šių ar kitų susijusių literatūrinių kūrinių skaitytojams patirtis lankantis Lietuvos pilyse ir dvaruose jau bus kiek kitokia, praturtinta rašytojų perpasakotais, sukurtais vaizdiniais.
