Antrojo pasaulinio karo nugalėtojos Vokietiją į atskiras zonas pasidalijo 1945 metais. Netrukus kilus priešpriešai tarp Vakarų pasaulio ir Sovietų Sąjungos pastaroji Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR) atitvėrė siena.
Iš pradžių pasienyje išdygusios spygliuotos vielos ir betoniniai užtvarai vokiečius vertė tik dar aktyviau ieškoti laisvės ir laimės Vakaruose. Patraukliu pasienio perėjimo tašku tapo Berlynas, taip pat padalintas į Rytų ir Vakarų.
Bet 1961 metų pradžioje neapsikentę sovietų ir ypač Rytų Vokietijos lyderiai nutarė užmūryti paskutinį langą į laisvę.
Šią užduotį jie patikėjo tuomečiam pulkininkui Anatolijui Merežko.
Būtent jis ant Berlyno žemėlapio nubrėžė linijas, tapusias dvi ideologijas skiriančiu simboliu.
Miestą padalijo pieštuku
Tą lemtingą dieną A.Merežko, pernai mirusiam SSRS atsargos generolui, teko vykdyti ypatingo svarbumo užduotis.
„1961 m. liepos mėnuo Vokietijoje buvo labai karštas. Mano veidu žliaugė prakaitas. Pamenu, kaip sėdėjau prie masyvaus stalo. Ant jo buvo išdėlioti ryškiai mėlyni, raudoni ir juodi vokiečių firmos „Faber” pieštukai. Labai geri pieštukai”, – yra pasakojęs A.Merežko.
Pulkininkas buvo pasilenkęs ties Berlyno žemėlapiu. Šį miestą jam buvo įsakyta padalinti – Stalingrado ir Berlyno mūšiuose kovojęs kariškis buvo įsitikinęs, kad jam teko didelė garbė.
A.Merežko 1961-ųjų vasarą dirbo Viunsdorfe, netoli Berlyno įsikūrusios sovietų armijos grupės Vokietijoje štabo operatyvinio skyriaus viršininko pavaduotoju.
Pulkininkas įdėmiai žvelgė į rusva spalva išmargintą dviejų kvadratinių metrų dydžio žemėlapį, ant kurio aiškiai buvo matyti Berlyno sektorių ribos, 1961 m. vasarą jos buvo tapusios šaltojo karo fronto linijomis.
Kaip ir dera skrupulingam kariškiui, A.Merežko šias linijas atsargiai pažymėjo žemėlapyje, nepraleisdamas nė vienos detalės. Tačiau kartu ir nekreipdamas dėmesio į kliūtis, pavyzdžiui, pastatus arba gatves.
Brėždamas įsivaizduojamą sieną tuometis pulkininkas nemanė, kad sugriaus žmonių likimus, išskirs šeimas dešimtmečiams.
Nubrėžęs linijas A.Merežko lengviau atsiduso – užduotis aiški, dabar ją reikia įvykdyti.
Norėjo užkimšti skylę
Iki tol Berlyne siena tarp Rytų ir Vakarų dar buvo atvira. Tad nieko stebėtina, kad į miestą plūsdavo vokiečiai, norintys sprukti iš VDR.Dešimtys tūkstančių kiekvieną mėnesį, ir vis daugiau.
Socialistinės Vokietijos piliečiai troško gyventi ir dirbti spindinčiuose Vakaruose, nenorėjo būti sekami, šnipinėjami ar suimami tuomečio VDR vadovo Walterio Ulbrichto nurodymu.
Šį žmogų iš baimės ir paniekos rytų vokiečiai vadino Smailiabarzdžiu.
Tą vasarą atrodė, kad VDR vis labiau tuštėja. Kai kuriuose šalies regionuose gydytojus buvo galima suskaičiuoti pirštais, o mokytojų ir inžinierių iš viso nebeliko.
Vokiečiai metro reguliariai važinėjo iš Rytų Berlyno į Vakarų, rytų markes keitė į vakarų, apie 50 tūkst. rytiečių netgi dirbo Vakarų Berlyne.
Šeimos ir draugai lankė vieni kitus, buvo gabenamos kontrabandinės deficitinės prekės – kava, nailoninės kojinės.
Ironiška, mat W.Ulbrichtas nepaliovė girtis, kad VDR iki 1961 m. pralenks Vakarų Vokietiją. Iš tokių savo vadovo kalbų rytų vokiečiai paslapčia šaipėsi: kam reikia pralenkti kapitalizmą, jei jis pūva?
„Berlyne žiojinčią skylę reikėjo, vaizdžiai sakant, užlopyti, o sieną – susandarinti”, – teigė A.Merežko.
Lėmė politinės ambicijos?
Krizė dėl Berlyno prasidėjo nuo ultimatumo.
1958 metais atrodė, kad Nikita Chruščiovas buvo įkopęs į aukščiausią savo galios viršūnę.
Rėksmingas kalnakasio iš Ukrainos sūnus įsivaizdavo esąs pasaulio sistemų – kapitalistinės ir socialistinės – lenktynių nugalėtojas.
Sovietų Sąjunga ką tik sėkmingai išbandė savo pirmąją tarpžemyninę raketą.
Atrodė, kad tai tinkamas laikas išspręsti varginantį vokiečių klausimą.
Vokietijos vieningosios socialistų partijos (VVSP) vadovas W.Ulbrichtas jau seniai spaudė savo sąjungininką, kad jis blokuotų įvažiavimo į Vakarų Berlyno kelius.
Jis provokavo incidentus prie Vakarų šalių sektorių ribų, tai kėlė sovietų kariškių, nenorinčių užsitraukti JAV pykčio, nepasitenkinimą.
„W.Ulbrichtas buvo pasirengęs net labai rizikuoti, kad tik galėtų kontroliuoti visą Berlyną, gal net iki karo būtų priėjęs. Jis tiesiog spaudė N.Chruščiovą į kampą”, – teigia rusų archyvus tyrinėjusi amerikiečių istorikė Hope Harrison.
N.Chruščiovas taip pat siekė, kad Berlynas neišvengiamai įeitų į VDR sudėtį.
Tačiau jis ypač nemėgo W.Ulbrichto ir jo iniciatyvas dažniausiai ignoravo.
Nepaisant viso spaudimo Vakarams, tiesioginės rizikos ir pats Sovietų Sąjungos lyderis, ir įtakingi sovietų generolai Berlyne prisiimti vengė.
Ir tik po susitikimo su naujuoju JAV prezidentu Johnu F.Kennedy 1961 metų birželio mėnesį N.Chruščiovas ryžosi rizikuoti, nes naująjį Baltųjų rūmų šeimininką vertino kaip silpną ir nepatyrusį.
Per paskutinį, ketvirtą, pokalbį tarp keturių akių Sovietų Sąjungos vadovas atvirai grasino Amerikos prezidentui: „Mes nenorime karo, bet jei primesite, jūs jį gausite.”
Nesulaukęs deramo atsako N.Chruščiovas liko patenkintas – galima aštrinti Berlyno krizę. Iš pradžių į Rytų Vokietiją buvo permestos papildomos Raudonosios armijos pajėgos.
Jos, kaip ir pusė milijono Rytų Vokietijos karių, buvo pasirengusios „netikėtai” krizei.
Tuo tarpu W.Ulbrichtas džiūgavo, įsivaizduodamas, kad jo spaudimas paveikė N.Chruščiovą.
„Ar prie Brandenburgo vartų bus pastatyta valstybės siena ir ar jūs esate pasiryžęs prisiimti visas šio fakto pasekmes?” Atsakydamas į šį klausimą Rytų Vokietijos vadovas neatsargiai leptelėjo: „Niekas neketina statyti mūrinės sienos.” Šis melas giliai įsirėžė Vokietijos gyventojams į atmintį.
Tiesa, N.Chruščiovas priėmė kompromisinį sprendimą: siena bus uždaryta, nes VDR praradimas reikštų politinę katastrofą.
Bet Vakarų Berlyno kontrolės, kurios taip siekė W.Ulbrichtas, buvo laikinai išsižadėta.
Miestas aptvertas per dieną
„Man buvo duotos dvi savaitės Berlyno žemėlapiui su Rytų ir Vakarų Berlyno sienomis parengti.
Pabaigęs darbą vieną jo egzempliorių įteikiau VDR vadovui, antras iš pradžių liko Viunsdorfe”, – prisimena A.Merežko. Rugpjūčio 1-ąją Sovietų Sąjungos vadovas vėl susitiko su W.Ulbrichtu.
Dvi valandas 15 min. trukusio pokalbio metu N.Chruščiovas sunkiai slėpė nepasitenkinimą dėl katastrofiškos padėties VDR.
„Jei namai turi išėjimą į Vakarų Berlyną, jis bus užmūrytas. Kitose miesto vietose bus įrengti spygliuotos vielos užtvarai”, – planą pristatė W.Ulbrichtas.
Bene pirmą kartą N.Chruščiovas buvo maloniai nustebęs dėl tokio konkretaus ir ryžtingo W.Ulbrichto atsakymo.
Rugpjūčio 8 dieną pulkininko A.Merežko parengto Berlyno žemėlapio kairėje pusėje N.Chruščiovas padėjo savo parašą. Ankstyvą 1961 m. rugpjūčio 13-osios rytą prasidėjo operacija „Rožė”.
Milicininkai ir kariai išsirikiavo saugoti statybų, o darbininkai kibo į darbą.
Jie užtvėrė gatves, metro stotis ir išvyniojo kilometrinio ilgio spygliuotą vielą.
Brandenburgo vartai buvo uždaryti rugpjūčio 14-ąją. Po gerų keturių valandų operacija „Rožė” buvo baigta. Kai tą sekmadienio rytą berlyniečiai pabudo, siena jau buvo pastatyta.
Aukos – ne beprasmės?
Visa šalis staiga tapo kalėjimu, o jo žmonės, nors ir patys to nežinodami, buvo pasmerkti kalėti 10 680 dienų. Per tą laiką žuvo mažiausiai 136 žmonės, mėgindami pasprukti iš socialistinio Berlyno, buvo nušauti, nuskendo, tarp jų ir sieną saugoję kareiviai ir vaikai.
Tikslus nukentėjusiųjų skaičius iki šiol nežinomas, mat kai kurie buvo palaidoti anonimiškai, socialistinės Vokietijos saugumas („Stasi”) klastojo mirties liudijimus.
Dauguma žuvusių artimųjų ir giminių tiesą sužinojo tik dešimtajame dešimtmetyje.
Bandžiusiųjų pereiti į kitą Berlyno pusę buvo nemažai: 3221.
Pabėgėlius saugojo 14 000 pasieniečių ir 600 šunų, pastatyti 302 stebėjimo bokštai. Sargybiniai paleido 1693 šūvius, 456 kulkų žymės buvo aptiktos Vakarų Vokietijos pusėje.
Praėjo pusė šimtmečio, tačiau į klausimą, kodėl buvo priimtas sprendimas pastatyti Berlyno sieną, iki šiol taip ir nėra vieno atsakymo.
Viena vertus, bejėgiška Vakarų reakcija aiškiai bylojo, jog dėl vokiečių niekas nerizikuos nauju karu. Tačiau tapo aišku, kad Vakarų Berlyno, amerikiečių įtakos Vakarų Europoje taško, JAV jokiu būdu neatsisakys. „Tokiu būdu Berlyno siena sukūrė tam tikrą stabilumą”, – tuomet ištarė vienas įtampos mažinimo politikos architektų Egonas Bahras.
„Mes užtikrinome taiką ir padėjome išvengti naujo karo”, – antrino A.Merežko.
Tikslų taip ir nepasiekė
A.Merežko apie žemėlapį, ant kurio brėžė savo linijas – sieną per Berlyną, prabilo tik po 50 metų. Jis tapo vienu paskutinių liudininkų, noriai kalbėjusių apie planavimą slaptos operacijos, turėjusios pakeisti pasaulį.
Tačiau istorikai sutaria, kad, nepaisant 1961 m. rugpjūčio 13-osios įvykių, nei N.Chruščiovas, nei W.Ulbrichtas nepasiekė, ko norėjo: suskaldyti NATO ir kontroliuoti visą Berlyną.
Pasaulio krizė dėl Berlyno buvo žeminantis jaunojo JAV prezidento J.F.Kennedy pralaimėjimas, bet kartu ir reali politinė pergalė taškais.
Savo parengto žemėlapio A.Merežko taip ir nepamatė. Abu šie egzemplioriai saugomi rusų archyve ir niekam neprieinami.
