Knyga „Vilnius 1915. Diena po dienos“ (išleido „Briedis“) – tai Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje gyvenusių žmonių dienoraščių ir prisiminimų fragmentai. Joje pasakojama apie dramatišką miestui laikotarpį – 1915-ųjų antrosios pusės įvykius, – paskutinius carinės valdžios ir pirmuosius vokiečių okupacijos mėnesius.
Skaitydami skirtingų tautybių autorių tekstus, nušviečiančius tuos pačius įvykius, galime susidaryti kur kas visapusiškesnį, objektyvesnį vaizdą nei iš vieno žmogaus pasakojimų. Tačiau bendra atmosfera nekinta.
Prieš akis iškyla visuotinis nerimas, minios gatves užtvindžiusių pabėgėlių, karštligiškas carinių įstaigų ir paminklų evakavimas, sąmyšis ir miesto bombardavimai, trumpas tarpuvaldžio laikotarpis, artėjančių vokiečių baimė ir pirmieji kaizerio valdžios potvarkiai. Tai be galo dramatiškas Vilniaus istorijos tarpsnis, nors pats miestas, rusams suvokus gynybos beprasmiškumą ir laiku atsitraukus siekiant išvengti galimos apsupties, beveik nenukentėjo.
Knygoje įrašai sudėlioti dienomis, todėl neįtikėtinai įdomu palyginti įvairių autorių, lenkų ir lietuvių, pasakojimus apie tuos pačius įvykius bei jų vertinimus. Originaliuose tekstuose sutinkamos datos pagal senąjį Rusijos imperijoje galiojusį Julijaus kalendorių skaitytojų patogumui perrašytos pagal naująjį, – Grigaliaus.
Knyga siekiama atkreipti skaitytojų dėmesį į įvykius mieste ir jo apylinkėse, to meto gyventojų bei valdžios nuotaikas, todėl stengtasi pateikti tik tuos prisiminimų fragmentus, kuriuose atsispindi visuotiniame sąmyšyje ir nežinioje paskendusio Vilniaus gyvenimas.
Pateikiame ištrauką.
* * *
Rugpjūčio 22 d.
Michał Brensztein
Evakuojama Policijos valdyba.
Po iškilmingų pamaldų Šventosios Dvasios vienuolyne, dalyvaujant karinei ir civilinei valdžiai, pirmą valandą po pietų to vienuolyno kriptoje saugoti „Vilniaus kankinių“ Antano, Jono ir Eustachijaus palaikai buvo pernešti prie geležinkelio, siekiant išvežti į Maskvą. Nuimti varpai iš Katedros varpinės ir [Marko] Antokolskio sukurtas ketinis imperatorienės Kotrynos II paminklas.
Geležinkelio stotis apgulta „pabėgėlių“ iš Vilniaus. Nuo šios dienos keleiviniai traukiniai iš Peterburgo ir Rivnės važiuoja tik kartą per parą. Į Minską traukinys išvyksta tik iš Vileikos, nesustodamas Vilniuje. <...>
Rugpjūčio 22 d.
Tadeusz Hryniewicz
Į Maskvą išvežti visi katalikų bažnyčių varpai, taip pat nuo postamentų nukelti Kotrynos, Puškino ir <...> paminklai.
Rugpjūčio 23 d.
Peliksas Bugailiškis
Kauną paėmus, miesto panika iš karto pakyla ligi aukščiausio laipsnio. Judėjimas gatvėse neišpasakytas: vežimų vežimai, žmonių mantos prikrauti, slenka gatvėmis. Daugiausia gi – tai karo valdžios kroviniai. Tų krovinių užversta visa stotis, jų net nebesitikima išvežti. Tiek pat ir su žmonių bagažu: 2–3 dienas laukiama eilės išduoti. Stotyje susikalbėti galima tik su kyšiais: nešikai ima po 5–6 rub., svarstytojas – 3–5 rub. Kitam išvažiavimas apseina stotyje kyšiams 25–50 rub.
Varpai ir paminklai baigiami kraustyti. Nepaprastai išrodė Kotrynos II nukėlimas.
Dėl varpų nebebuvo šį kartą ekscesų: išleistasai komendanto atsišaukimas, kad tie varpai būsią grąžinti, kad juos gali lydėti ligi vietos parapijos atstovai, taip pat kunigų raminimai pagelbėjo...
Per Vilnių būriais grįžta nuo Kauno kareiviai, pabėgėliai. Kareivių išvaizda nesmagi. Daugybė be ginklų, kiti be apsivilkimų, nudriskę. Tvarkingesni būriai, miestu eidami, dainuoja, tik nematyti, kad tai iš savo smagaus ūpo, daugiau dėl jo pakėlimo viršininkų liepiami...
Gyventojai iš priemiesčių, ypač Snipiškio [Šnipiškių] ir Antakalnio, keliasi miesto vidurin, bijodamies mūšio ir kareivių plėšimo: mat, per čia ji [kariuomenė] trauksis nuo Kauno – Žaliuoju tiltu ir pontonu. Snipiškis jau kimšte prikimštas kariuomenės. Laukiama atvykstant 10 armijos štabui. Daugpilio apskričio gi komendantas Tumanovas išsikelia toliau.
Šiandien jau uždaryti telefonai šiaip žmonėms naudotis. Iš įstaigų beveikia paštas, telegrafas, bet ir tai po vieną valdininką. Policijai įsakyta laukti pasirengus įsakymo išvažiuoti. [...] bilietus išduoda miesto galva Węsławskis, būsimasai milicijos komendantas. Komisarų tarpe du lietuviu. Jų nuovadosna daugiausia eina užsirašytų lietuvių, iš jų gi nuovadų stengiasi „perbėgti“ kitosna lenkai. <...>
Vakare matosi pašvaistė karo sandėliuose – deginama daiktai, kurių negali išvežti. Eina gandas, kad bus sprogdinami valdžios sandėliai, net namai ir įstaigos, pvz. karo ligoninės, Valstybės bankas – esą jau žibalu aplaistyti.
Valstybės iždinė ant kiemo visą naktį, dieną prieš išeinant rusams iš Vilniaus, buvo deginami popieriai. Net gatvėje nuo liepsnos šviesu buvo per visą naktį bemaž. Paskum bent per kelias dienas po visas gatves sudegusius lapelius vėjas nešiojęs.
Rugpjūčio 23 d.
Czesław Jankowski
Užvakar pusę devynių ryto išvažiavau iš Musninkų per Sudervę į Vilnių. Iki Kernavės vieškelis smėlėtas lyg dykumoje, o nuo Kernavės iki Sudervės – įstabiai vaizdingas, maloniai savas, lyg perkeltas iš Ožeškienės idiliškai aprašytų panemunių...
Per Sudervę važiavau todėl, kad Maišiagalos plentas buvo velnioniškai užkimštas kariškių ir rekvizuotų galvijų bandų. Pirm manęs į Vilnių traukė kažkokios stambios kovinės grupės vilkstinė su keliomis patrankomis – iš pakaunės kėlėsi į... kitas pozicijas. [...]
Dūkštose dar prieš Sudervę žmonės – per du šimtus kasėjų – ant įspūdingos kalvos palei Čiobiškio kelią, išnyrantį iš miško prie Rusėnų, rausia ilgą apkasų ruožą.
Kai kur tranšėjos jau iškastos, pridengtos velėnuotais stogeliais; trūksta tik maišų su smėliu. Važiuoju pro apkasus, pro tankias užtvaras, apraizgytas spygliuota viela. Gražieji medžiai Dūkštų kalvelių šlaituose iškirsti. Guli be tvarkos. Tranšėjose daugiausia darbuojasi kaimietės moterys ir merginos.
Pravažiavęs Sudervę Vilniaus link, banguojančiuose laukuose prie Buivydiškių vėl matau tankiai suręstas užtvaras, aptaisytas spygliuota viela. Kiek akys įmato, driekiasi abipus kelio į dešinę ir į kairę. Sakytum, apraizgytas visas Vilnius. Apkasai čia jau visiškai užbaigti, įtvirtinti. Veikiausiai į šitas ir į Maišiagalos tranšėjas vakar popiet traukė iš Vilniaus kariai, lydimi trankių orkestrų. Matyt, tikėtasi, kad griausminga muzika kaip ultimum refugium pakurstys nenumaldomai blėstantį kovinį Rusijos armijos ryžtą. Varšuvos gatvėse jau nuo pernykščio rugpjūčio vidurio iki šiemetės liepos karinių orkestrų niekas nė girdėt negirdėjo, nors pražygiavo per miestą milijonai kariškių.
Per Vilnių, per Šnipiškes į apkasus pulkais traukiantys pėstininkai – sveiki, augaloti vyrukai – pažiūrėti nėmaž neatrodė nusiteikę ryžtingai. Miestas tuštesnis nei prieš savaitę. Tatai krinta į akis. Visi, kas gyvas, bėga iš Vilniaus. Geležinkelio stotyje – tikras Dantės pragaras. Paštas vakar kieme krovėsi mantą. Justi – tvarkos vis mažiau. Į visas puses darda transportas – kaimiški vežimai aukštais bortais po miestą ir iš jo gabena daiktus, baldus, skrynias, patalynę. Kas tik turi kuo pavežti, pelnosi, įžūliai keldamas kainą.
Dažnas vežikas su vienkinkiais ratais per dieną uždirba 20 rublių, kartais ir daugiau. Aukso gysla! Protarpiais gatvėmis pralekia dvarininko vežimaitis, pratrinksi elegantiška brikelė, didingai pravažiuoja ketverto dailių arklių traukiamas lando. Parduotuvės, ypač kolonijinės, verčiasi kuo puikiausiai; gal miestas ir tuštėja, bet kinematografuose, vakarais Veršyne, parkuose knibždėte knibžda žmonių.
Miestiečiai iki vėlyvo vakaro, t. y. iki vienuolikos, būreliais sėdi cukrainėse. Rusai dieną naktį sprunka iš Vilniaus, mokėdami samdytiems vežikams pasakiškus pinigus. Bažnyčių varpai jau beveik visi išvežti – davatkas, kai kur, pasak gandų, pasitelkus šiokią tokią prievartą, vis dėlto pavyko perkalbėti. Trys vidutinio dydžio varpai vakar dar gulėjo prie Katedros. Vienas jų lietas 1758-aisiais. Kotrynos paminklas išmontuotas. Imperatorė guli dėžėje ant žemės. Čia pat, kitose dėžėse, – ereliai. Stūkso tušti pjedestalai. Buvęs monumentas apstatytas pastoliais. Darbuojasi kareiviai. Skveras uždarytas, įeiti į jį draudžiama.
Gaila, kad šio istorinio įvykio nemato tie keturiasdešimt suvirš mūsų „kotrynininkų“, prieš vienuolika metų dalyvavę paminklo atidengimo šventėje ir tuo ją didžiai pagerbę. Karas juos išvėtė!.. Taigi, Rusijos valdžios šiame krašte simbolis žengia nuo pjedestalo be jokios pompastikos, be iškilmių. Muravjovas ant savojo postamento vis dar stypso. Tik pastoliai vakar iškilo. Atrodo, buvusio vietininko, kitaip nei motulės imperatorės, „gelbėti“ nuo karo pavojų niekas neskuba. Ir gerai! Neprisimenu, ar šiuose užrašuose jau minėjau bijąs, kad imperatorės ir Muravjovo rusai nesumanytų išvežti kur nors į fronto prieigas. Tuodu brangiuosius paminklus būtina patikimai, garantuotai apsaugoti nuo metalo rijikų vokiečių. Dar ims ir – neduokdie! – išniekins. Reikėtų išdanginti statulas kuo toliau, nepaisant įdėto triūso, nei išlaidų. Už Uralo, dar geriau – į Vladivostoką!
Netrukus į mus patetiškai prabils „Novoje vremia“: „Broliai Šiaurės Vakarų krašto lenkai, neliūdėkite! Sugrįš, tikrai sugrįš Imperatorė į Vilniaus Katedros aikštę, o Muravjovas Didysis – į Generalgubernatoriaus. Brangiausieji broliai, raudate dabar, kai užkalamos dėžės, bet greitai išgirsite jas vėl atplėšiant, ir ilgesio širdgėlą jūsų širdyse pakeis džiaugsmas!“
Vakar pavakariais, maždaug tarp šeštos ir septintos, kažkur ties Lentvariu užgriaudė pabūklai. Tarp devintos ir dešimtos sudundėjo garsiau, paskui pritilo, o šiąnakt, apie tris, vėl užgrumėjo. Dabar, dešimtą ryto, patrankų negirdėti.
