Save jie vadino Kristaus kariais, tikėjimo gynėjais ir Šventosios Žemės sergėtojais. 1119 m., po Pirmojo kryžiaus žygio, įkurto Tamplierių ordino istorija tokia dramatiška ir paslaptinga, kad iki šiol traukia ne tik viduramžius studijuojančių istorikų, bet ir įvairiausių konspirologų, sensacijų ieškotojų dėmesį.
Ši istoriko ir žurnalisto Dano Joneso knyga, tapusi „New York Times“ bestseleriu, nukelia mus į nepažintą prabėgusių amžių glūdumą. Autorius pasakoja, kaip saujelės riterių-vienuolių Jeruzalėje įkurta ginkluota brolija per kelis šimtmečius tapo be galo įtakinga karine, politine ir finansine organizacija, steigusia atstovybes daugelyje tuomečių Europos valstybių, valdžiusia plačias teritorijas, kūrusia vienus pirmųjų bankų.
Į tamplierių didžiojo magistro nuomonę įsiklausydavo monarchai ir aukščiausi Bažnyčios hierarchai. Atrodė, kad pasaulyje nėra jėgos, galinčios rimčiau pakenkti turtingam ir galingam ordinui. Kas gi gali ryžtis mesti iššūkį dorovingiems Viešpaties kariams?
Tačiau po iškilimo sekė greitas nuopuolis. 1307 m. Prancūzijos monarcho Pilypo IV Gražiojo pastangomis tamplieriams buvo žaibiškai suduotas visiškai slaptai rengtas smūgis. Netikėtai užklupti riteriai buvo suimami, žiauriai tardomi ir kalinami, verčiami pripažinti kaltinimus erezija ir tikėjimo niekinimu, o didysis magistras Jacques’as de Molay sudegintas ant laužo.
Kokios yra tikrosios susidorojimo priežastys? Religinės, politinės, ekonominės? Kam riteriai galėjo stoti skersai kelio? Kas tamplierių istorijoje, apgaubtoje paslapčių, mistikos ir įvairiausių prielaidų, yra tiesa, o kas – melas?
Nagrinėdamas šaltinius D. Jonesas pateikia sukrečiantį pasakojimą, vienu metu ir moksliškai patikimą, ir intriguojantį, lengvai skaitomą. Atėjo laikas dar kartą pasinerti į dramatiškų įvykių kupiną, iki galo nepažintą viduramžių pasaulį.
Pateikiame šios knygos fragmentų.
* * *
Tamplieriai buvo šventieji kariai. Tikėjimo ir kalavijo vyrai, piligrimai ir kovotojai, skurdžiai ir bankininkai. Jų uniformą puošiantis raudonas kryžius simbolizavo kraują, kurį Kristus praliejo už žmoniją ir kurį jie patys buvo pasirengę pralieti tarnaudami Dievui. Nors tamplieriai buvo tik vienas iš daugybės kitų ordinų, atsiradusių viduramžių Europoje ir Šventojoje Žemėje XI–XIV amžiais, jie buvo plačiausiai žinomi ir prieštaringiausi.
Ordinas buvo įkurtas dėl kryžiaus žygių – Bažnyčios sukurstytų karų, kurių pagrindinis – bet ne vienintelis – tikslas buvo įveikti musulmoniškus Palestinos, Sirijos, Mažosios Azijos, Egipto, Šiaurės vakarų Afrikos ir pietinės Ispanijos dalies valdovus.
Dėl šios priežasties tamplieriai buvo sutinkami visoje plačioje Viduržemio jūrą supančioje teritorijoje ir už jos ribų: tiek Artimuosiuose Rytuose vykusių mūšių laukuose, tiek visos Europos miestuose ir kaimeliuose, kur jie valdė didžiulius dvarus, leidusius jiems finansuoti savo karo žygius.
Žodis „tamplieriai“ – pavadinimo „Neturtingi šventyklos riteriai“ arba rečiau vartotos jo formos „Neturtingi Kristaus ir Jeruzalės šventyklos ginklo broliai“ trumpinys – bylojo, kad jie atsirado ant Šventyklos kalno švenčiausiame visiems krikščionims mieste, bet jų veikla buvo juntama beveik visur. Net būdami gyvi tamplieriai tapdavo kone legendomis, apie juos buvo kuriami pasakojimai, vaizduojamojo meno kūriniai, baladės ir istorijos. Jie priklausė idėjiniam kryžiaus karų pasauliui ir priklauso jam iki šiol.
1119 metais įkurtas Tamplierių ordinas savo veiklą grindė skaistybės, nuolankumo ir skurdo principais – pastarasis atsispindėjo oficialiame tamplierių magistro antspaude, vaizdavusiame du ginkluotus brolius, jojančius ant vieno arklio, – tačiau netrukus jis tapo turtingas ir įtakingas.
Vyriausi tamplierių pareigūnai Šventojoje Žemėje ir Vakaruose bičiuliavosi (ir pykosi) su karaliais ir princais, karalienėmis ir grafienėmis, patriarchais ir popiežiais. Ordinas prisidėjo prie karų finansavimo, skolino dideles pinigų sumas, perėmė karalių finansų priežiūrą, rinko mokesčius, statė pilis, valdė miestus, šaukė armijas, kišosi į prekybinius ginčus, pradėjo karus su kitais kariniais ordinais, vykdė politines žmogžudystes ir netgi padėjo karaliams užimti sostą. Atsiradę kaip menkas riterių būrelis jie tapo galinga organizacija ir tokie išliko iki vėlyvųjų viduramžių.
Tačiau – nors tai galbūt ir keista – tamplieriai buvo ir be galo mėgstami. Daugybė žmonių laikė juos ne tolimo elito atstovais, o vietos didvyriais. Maldos, kurias daugelis nekariaujančių brolių kalbėjo savo šventyklose visoje Europoje, buvo lygiai tokios pat svarbios kaip tamplierių riterių ir jų seržantų pasiaukojama kova mūšio lauke – ir viena, ir kita krikščionims atrodė labai reikšminga siekiant dangiškojo išgelbėjimo.
Tam tikrą ordino turtų dalį dovanojo juos globoję dievobaimingi didikai, bet lygiai tiek pat pajamų jie gaudavo iš paprastų vyrų ir moterų, aukodavusių vietinėms ordino atšakoms tai, ką turi (kas – švarką, kas – daržovių lysvę), kad tik padėtų surengti dar vieną žygį į Rytus.
Žinoma, pasitaikydavo ir manančiųjų kitaip. Kai kuriems amžininkams atrodė, kad ordinas yra pavojingai neatsakingas ir iškraipo taikius krikščionybės principus. Kartais tamplieriai sulaukdavo nuožmių antpuolių, ypač iš mokslininkų ir vienuolių, nepritarusių jų privilegijuotam statusui, pusės: priešingai nei kitas religines organizacijas, juos gynė popiežiaus autoritetas, jie buvo atleisti nuo įstatymų ir mokesčių. Bernardas de Clairvaux – savotiškas ordino krikštatėvis – paskelbė tamplierius „naujaisiais riteriais“, bet, prabėgus šimtmečiui, kitas išsilavinęs prancūzų vienuolis pavadino juos „naujaisiais išsigimėliais“.
[...]
Tad kas gi tie tamplieriai? Kartais sunku pasakyti. Tamplieriai pasirodo daugybėje grožinės literatūros knygų, serialuose ir filmuose ir vaizduojami kaip didvyriai, kankiniai, žudikai, peštukai, aukos, nusikaltėliai, iškrypėliai, eretikai, niekšingi neramumų kurstytojai, Šventojo Gralio ir slaptų Kristaus giminaičių sergėtojai, keliaujantys laiku pasaulinio sąmokslo dalyviai.
Populiariosios istorijos srityje esama daugybės „namudinių“ bandymų atskleisti tamplierių „paslaptis“, priskiriant jiems kažkokį visuotinį sąmokslą, kurio tikslas – nuslėpti purvinas krikščionybės paslaptis, ir užsimenant, kad viduramžiais įkurtas ordinas tebeegzistuoja tūnodamas šešėlyje ir iš ten valdydamas pasaulį. Kartais labai smagu visa tai skaityti, bet su pačiais tamplieriais tai iš esmės neturi nieko bendra.
Šia knyga siekiama papasakoti apie tamplierius tokius, kokie jie buvo iš tikrųjų, atsiribojus nuo juos gaubiančios legendos. Mano tikslas nėra nuvainikuoti ar apskritai kaip nors prisiliesti prie keistųjų tamplierių mitologijos temų, greičiau noriu parodyti, kad jų tikrieji darbai buvo gerokai nepaprastesni, nei teigiama romanuose, pusiau teisinguose pasakojimuose ar visiškuose kliedesiuose, kurie ėmė suktis aplink juos iškart po žlugimo.
Be to, manau, kad tamplierių istorija artimai susijusi su mūsų laikais. Ši knyga yra apie, rodos, nepabaigiamą karą Palestinoje, Sirijoje ir Egipte, kur musulmonai sunitai ir šiitai susidūrė su užkariautojais iš Vakarų, apie „globalią“, neapmokestintą organizaciją, kuri pasidarė tokia turtinga, kad tapo galingesnė už kai kurias valstybes, apie tarptautinių finansų ir geopolitikos santykį, apie propagandos galią ir mitų kūrimą, apie smurtą, klastą, išdavystę ir godumą.
[...]
Kai prasidėjo spaudimas ordino atžvilgiu, tapo įmanoma juos pulti ir politiškai. Visa tai įsisiūbavo staiga, 1307 metais, kai pamaldus, bet jokių skrupulų neturintis Prancūzijos karalius Pilypas IV surengė prieš tamplierius galingą išpuolį.
Jo įsakymu spalio 13 dieną, penktadienį, buvo suimti visi Prancūzijos tamplieriai, ir tai žymėjo savanaudiško bandymo sunaikinti ordiną ir užgrobti jo turtus pradžią. Tai kurstomas, tai raminamas susikompromitavusio popiežiaus Klemenso V Pilypas IV ir jo ministrai siekį pasisavinti tamplierių nuosavybę pavertė tikru karu su ordinu visame krikščioniškame pasaulyje, pasitelkdami tuos pačius metodus, kokius naudojo prieš kitus pažeidžiamus taikinius, tokius kaip Prancūzijos žydai.
Nors Prancūzija tradiciškai buvo karalystė, iš kurios tamplieriai sulaukdavo didžiausios paramos, Pilypas IV iškėlė tvirtą užduotį teisti, kankinti ir nužudyti ordino narius, pradedant nuo aukščiausio – paskutinio tamplierių didžiojo magistro Jacques’o de Molay: jis buvo sudegintas Paryžiuje 1314 metais, o jo paskutiniai žodžiai buvo pažadas, kad Dievas atkeršys už ordiną.
Pilypo IV siekis sunaikinti tamplierius pasitelkus teisinį tyrimą ir asmeninį barbariškumą turėjo mažai ką bendra su ordino narių veikla prieš musulmonus nukreiptuose karuose ar Prancūzijoje, kur jie gyveno iš esmės kaip vienuoliai. Pilypo IV veiksmus skatino jo politiniai išskaičiavimai ir be galo žiaurus būdas, tačiau jis smogė ordinui kaip tik tuo metu, kai šis dėl išpuolių ir apkalbų buvo pažeidžiamesnis nei įprastai, o visuomenės dėmesys kryžiaus karams jei ne atslūgęs, tai bent jau gerokai apmažėjęs.
Jacques’o de Molay mirtis reiškė tamplierių kaip organizacijos pabaigą, ir tai nutiko praėjus beveik 200 metų po kuklaus ordino atsiradimo Jeruzalėje. Tačiau tamplierių legenda tik pradėjo savo gyvavimą. Šios knygos epiloge apibendrinsiu, kaip tamplieriai užvaldė visuomenės vaizduotę, ir aptarsiu, kaip buvo bandoma romantizuoti ir net atgaivinti ordiną.
