2000 m. įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas, kuriame už nužudymą numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas, o už kvalifikuotą šios veikos sudėtį – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. (1)
Europos Žmogaus Teisių Teismui 2017 m. nurodžius, kad Lietuva, nesudarydama realios galimybės išeiti į laisvę asmenims, nuteistiems iki gyvos galvos, pažeidžia jų teises, buvo priimtos Baudžiamojo kodekso pataisos, leidžiančios tokiems nuteistiesiems po 20 metų, praleistų kalėjime, prašyti, kad teismas skirtų terminuotą – nuo penkerių iki dešimties metų – laisvės atėmimo bausmę.
Su poreikiu švelninti bausmes už nužudymus susidūrė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (toliau – LDK). XVIII a. antrojoje pusėje Abiejų Tautų Respublikoje sklandė Apšvietos idėjos, skatinusios humanizuoti ir teisę. Filosofai skelbė visų luomų lygybę prieš įstatymus, reikalavo, kad bausmė būtų proporcinga nusikaltimui, akcentavo ne tik prevencinę bet ir resocializacinę jos funkciją. Vietoj mirties bausmės siūlė taikyti įkalinimą iki gyvos galvos, susietą su priverstiniu darbu. (2)
LDK tuo metu vis dar veikė Trečiasis Lietuvos Statutas (TLS), patvirtintas 1588 m., to meto sąlygomis kone tobulas teisės kodeksas, tačiau XVIII a. antrojoje pusėje jį vis dažniau imta kritikuoti dėl pernelyg griežtų bausmių. TLS numatė net 90 atvejų, kai taikytina mirties bausmė. (3)
Į Seime vykusias diskusijas įsijungė ir lietuviai – 1774 m. Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis kelis kartus reikalavo panaikinti mirties bausmę, o Ketverių metų Seime Juozapo Veisenhofo rengtas Baudžiamasis kodeksas irgi nenumatė taikyti aukščiausiosios bausmės. Tačiau pastangos humanizuoti teisę sunkiai skynėsi kelią, pasiekta visai nedidelių laimėjimų – 1776 m. uždrausta naudoti kankinimus ir bausti mirtimi kerėjimo bylose.
Įdomu, kad naujos idėjos greičiau pasireikšdavo teismų praktikoje, negu paveikdavo įstatymų leidybą. Šiame straipsnyje aptariamos bausmės, kurias XVIII a. antrojoje pusėje taikė žudikams LDK bajoriškieji teismai, nužudymo bylas sprendę kaip pirmos instancijos – daugiausia pavietų pilies – teismai, o bekaralmečiu laikinai veikė vadinamieji kaptūriniai teismai, bet kartais šių bylų imdavosi ir kitos institucijos – žemės teismai arba Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas.
Europoje civilinė teisė ilgą laiką nebuvo skiriama nuo baudžiamosios, tiek nusikaltimai, tiek civilinės tvarkos pažeidimai būdavo interpretuojami kaip asmeninė skriauda, kurią atlyginti dažniausiai tekdavo tik materialiai, kitokių bausmių tai neužtraukdavo. XVI a. daugelyje Europos šalių įsitvirtino principas, pagal kurį nusikaltimus imta laikyti ne privačiu, bet viešuoju reikalu. Teismai už juos pradėjo skirti ne tik piniginį žalos atlyginimą, bet ir viešąsias (mirties, fizinių kankinimų, įkalinimo ir kt.) bausmes, nuo kurių nebebuvo galima išsipirkti. (4) Tą numatė ir TLS, apibrėžęs, koks nužudymas yra tyčinis, o koks netyčinis. (5)
Netyčiniais laikyti nužudymai, įvykdyti atsitiktinai ir dėl neatsargumo. Jie užtraukdavo tik baudą – įpareigojimą sumokėti nužudytojo giminaičiams vadinamuosius galvapinigius, kurių dydis priklausė nuo aukos luomo. Visiškai jokios atsakomybės neužtraukdavo nužudymai dėl būtinosios ginties, o kaip kraujo keršto reliktas išliko leidimas nebaudžiamai nužudyti nusikaltėlį, pagautą nusikaltimo vietoje, – bajoro dvaro užpuoliką, vagį, svetimautoją ar žmonos pagrobėją. Tyčiniams priskiriami nužudymai, įvykdyti iš piktos valios, iš neapykantos, dėl „akiplėšiškumo arba apgirtimo“.
Nužudymui prilygintas ir kūno sužalojimas, jeigu jis sukėlė aukos mirtį. Tiesa, mirtis nuo žaizdų laikyta nužudymu tik tuo atveju, jei auka mirė per 24 dienas nuo jų padarymo. Už tyčinį nužudymą beveik visada grėsė mirties bausmė. TLS šiuo atveju gynė ne tik bajorų, bet ir nekilmingųjų gyvybę – XII sk. 1 straipsnis numatė mirties bausmę bajorui, jeigu nekilmingąjį jis nužudė „dėl įžūlumo, apgirtimo ir be priežasties, tyčia“.
Tiesa, numatytos papildomos sąlygos – reikėjo žudiką suimti nusikaltimo vietoje, turėjo būti prisaikdinti septyni liudytojai (tarp jų bent du bajorai), pagrindžiantys jo kaltę. Švelnesnės bausmės numatytos dviem atvejais:
1) savo vaiką nužudžiusiems tėvams grėsė metų ir šešių savaičių įkalinimas aukštutiniame bokšte, jie turėdavo keturis kartus viešai atlikti atgailą (ši išlyga netaikyta netekėjusioms moterims, nutraukusioms nėštumą ir nužudžiusioms naujagimį – už tai būdavo skiriama mirties bausmė);
2) pavainikio žudikai turėjo mokėti tik galvapinigius ir tik tuo atveju, jei dar gyva aukos motina. Sunkesnė bausmė – įkalinimas žemutiniame bokšte – tekdavo žudikui, kurį pripažindavo psichiškai nesveiku.
LDK teisė numatė kelis mirties bausmės įvykdymo būdus. Daugiausia taikyta paprasta egzekucija, nesukelianti nuteistajam papildomų kančių, – tiesiog nukirsdavo jam galvą kalaviju. Kvalifikuota mirties bausmė numatyta arba už tam tikras nužudymo rūšis (sutuoktinio nužudymą, tėvažudystę, savo pono nužudymą, nužudymą iš pasalų), arba už tam tikrus jo įvykdymo būdus (nužudymas peiliu, durklu ar kitokiu „ne kovai skirtu ginklu“).
Už sutuoktinio arba vieno iš tėvų nužudymą taikyta vadinamoji maišo bausmė – nuteistasis turėjo būti vežiojamas po turgų, plėšant jo kūną įkaitintomis žnyplėmis, vėliau įkišamas į odinį maišą kartu su šunimi, gaidžiu, žalčiu ir kate, tas maišas užsiuvamas ir paskandinamas vandenyje.
Už pono nužudymą ir nužudymą peiliu numatyta ketvirčiavimo bausmė. TLS XI sk. 17 straipsnis nurodė, kad tas, kuris nužudė klastingai, iš pasalų (šautuvu arba durtuvu), turi būti nukankintas žiauria mirtimi „ketvirčiuojant arba sodinant ant kuolo“. Atskirai pažymėta, kad žemesnės kilmės asmuo, šitokiu būdu nužudęs bajorą, turi būti „iš šio pasaulio pašalintas, lydimas žiaurių kankinimų“.
Išanalizavus 187 sprendimus, kuriuos 1750–1792 m. paskelbė LDK bajoriškos teisingumo institucijos, nustatyta, kad pagal 118 sprendimų žudikai nuteisti mirties bausme; pagal 42 sprendimus taikytas įkalinimas žemutiniame bokšte nuo 12 savaičių iki 1 metų ir 6 savaičių; 14 sprendimų susiję su kūno bausmėmis (plakimu rykštėmis arba daužymu lazdomis); 4 sprendimai lėmė švelnią bausmę – įkalinimą aukštutiniame bokšte nuo 6 savaičių iki 1 metų ir 6 savaičių; 9 sprendimai taikė kitokias bausmes – įkalinimą nuo 5 iki 10 metų arba iki gyvos galvos, priverstinius darbus, priverstinę tarnybą kariuomenėje.
Nustatę, kad nužudymas tyčinis, teismai beveik visada skirdavo žudikui mirties bausmę – 176 asmenys nuteisti dėl 228 žmonių (tarp kurių 121 bajoras ir 107 nekilmingi asmenys) žūties.
Teismai, nors ir stengėsi griežtai laikytis TLS normų, vis dėlto bandė švelninti mirties bausmės įvykdymo būdą. Beveik 83 proc. žudikų įvykdyta paprasta egzekucija – nukirsdinimas, t. y. nuteistasis neturėjo patirti papildomų kančių. Dalis nukirsdintų asmenų po mirties turėjo būti ketvirčiuoti, bet gyvo asmens ketvirčiavimas skirtas tik 13 proc. nuteistųjų (bajorams itin retai) ir tik padariusiems žiauriausius nusikaltimus.
Pavyzdžiui, Valkavisko pilies teismas 1768 m. ketvirčiavimo bausmę skyrė Antanui Čereškai, kuris, bajorės Margaritos Jaskuldienės pasamdytas siūti sermėgų, naktį kirviu užkapojo šeimininkę, jos 6 ir 13 metų vaikus bei samdinį. Byloje paminėta, kad jau prieš tai jis buvo nužudęs vieną valstietį.
Ketvirčiuoti kūnai teismo nurodymu paprastai būdavo iškabinami ant polių palei didžiausius į miestą vedančius vieškelius (nukirsdinto asmens galvą kartais palikdavo įsmeigtą šalia kartuvių) – tuo siekta atgrasyti kitus nuo nusikaltimų darymo. Tik epizodiškai (4 proc. asmenų) ir tik bajorams, įvykdžiusiems nusikaltimą šaunamuoju ginklu, skirtas sušaudymas (šios bausmės LDK įstatymai nenumatė). Budelis nukirsdindavo arba ketvirčiuodavo visada viešai, paprastai miesto turgaus aikštėje. Sušaudydavo nuteistuosius teismo seniūnų arba vaivadų įgulos kariai.
Lenkijoje mirties bausmė numatyta tik išskirtiniais atvejais, pagrindinė viešoji bausmė už nužudymą tuo metu buvo vienerių metų ir 6 savaičių įkalinimas žemutiniame bokšte. (6)
Nuteistąjį įmesdavo į žemėje išraustą duobę, uždengtą stogu, bet be jokių patogumų, nebuvo nei krosnies, nei kamino. Tūnojimas drėgname rūsyje greitai pakirsdavo kalinio sveikatą. Nors LDK įstatymai tokią bausmę numatė tik psichiškai nesveikiems žudikams, tačiau analizuojamu metu ji skirta 28 bylose, iš viso 41 asmeniui, visi jie buvo bajorai, o psichinė liga, greičiausiai šizofrenija, nustatyta tik vienam iš jų.
Galima išskirti bene tris tokios bausmės taikymo sritis. Pirma, žudikas nusipelno mirties bausmės, tačiau teismas ją sušvelnina, jei nužudoma per ginčą dėl žemės ribų arba per ginkluotus politinių grupuočių susirėmimus; jei žudikas yra bajoras, o auka – nekilmingasis. Tokiais atvejais teismai savo sprendimą pagrįsdavo nuoroda į lenkišką 1550 m. įstatymą, pagal kurį „žmogžudys privalo kalėti žemutiniame bokšte vienerius metus ir šešias savaites“.
Antra, ji būdavo skiriama, jei teismas konstatuodavo, kad nepakanka įrodymų taikyti mirties bausmę, pavyzdžiui, neaišku, kas pradėjo ginčą, kokios priežastys lėmė mirtį – sužeidimas ar susižeidimas, arba kilus neaiškumų, kokio dydžio atsakomybę reikėtų taikyti. Pavyzdžiui, Šiaulių pilies teismas 1777 m. skyrė 1 metų ir 6 savaičių trukmės įkalinimą žemutiniame bokšte šešiems Telšių pavieto bajorams, kurie trečiųjų asmenų teisme nuteisė savo kaimynę Marijoną Kybartienę, apkaltintą raganavimu, ir patys įvykdė mirties nuosprendį, sudegindami moterį ant laužo (spręsti tokias bylas galėjo tik valstybiniai teismai). (7)
Trečia taikymo sritis ypač įdomi, nes už sunkiausius nusikaltimus viešoji bausmė skiriama net ir tais atvejais, kai įstatymai jos nenumato. Pavyzdžiui, Raseinių pilies teismas du kartus 1786 ir 1790 m. taikė tokią bausmę, motyvuodamas tuo, kad sužeistasis mirė ne iškart, bet po tam tikro laiko (pirmu atveju praėjus 6 savaitėms, o antru – 4 mėnesiams). (8) Dar 14 kartų teismai, konstatavę netyčinę kaltę, penkiolikai asmenų skyrė mažesnės trukmės – pusės metų arba 12 savaičių – įkalinimą.
Aukštutiniame bokšte žudikus įkalindavo tik išimtiniais atvejais. Ši bausmė nesusijusi su didesniais nepatogumais, paskirtą laiką tiesiog reikėdavo praleisti konkrečioje vietoje (dažniausiai šalia teismo). Ilgiausios trukmės (1 metų ir 6 savaičių) bausmė 1766 m. skirta bajorei Marijonai Polubinskaitei-Bykovskienei (anksčiau Komajevskienei), kuri savo dukrą iš pirmosios santuokos bausdama už nedetalizuotą „vaikišką įprotį“ pririšo virve už kaklo prie langinės ir laikė tol, kol ši pasismaugė. kitus penkis vaikus iš pirmosios santuokos teismas liepė atimti (tris berniukus atidavė į mokyklas, dvi mergaites – į vienuolynus ir uždraudė lankytis pas motiną iki sulauks pilnametystės). (9)
Už nužudymą teisiamiems nekilmingiesiems LDK bajoriškieji teismai tam tikrais atvejais – konstatavę netyčinę kaltę, būtinosios ginties peržengimą arba jei nusikaltėlis yra nepilnametis – skirdavo kūno bausmes (tokie sprendimai priimti keturiolikoje bylų). Dažniausiai plakdavo rykštėmis, retkarčiais daužydavo lazdomis, kirčių ir smūgių skaičius svyruodavo nuo 50 iki 1596 (paprastai siekė 300–500 kartų). Tokios bausmės būdavo atliekamos viešai, dažniausiai miesto turguje prie gėdos stulpo.
Štai Kauno pilies teismas 1785 m. 100 rykščių bausmę Oreliui Volfovičiui skyrė už tai, kad miesto kavinėje jis juokaudamas tol spragsėjo pistoleto gaiduku, kol ginklas netikėtai iššovė ir mirtinai sužeidė kavinės darbuotoją. (10) Didžiausią rykščių skaičių skyrė Rečicos pilies teismas, abiem atvejais konstatavęs tyčinį nužudymą, bet mirties bausmės netaikė, nes žudikai buvo nepilnamečiai.
Septyniolikmetį valstietį, nužudžiusį savo žmoną, 1790 m. nurodė plakti rykštėmis du kartus po 600 kirčių. Šešiolikmetį valstietį Dzemidą Kulešonoką už mažamečio piemens nužudymą 1791 m. nubaudė pusę metų plakti kiekvieną penktadienį, po 133 kartus čaižant rykštėmis. (11) Tyrimai rodo, kad Lenkijoje XVIII a. antrojoje pusėje plakimo bausmė ne tik neišnyko, ją pradėta taikyti dažniau negu iki tol – tai tapo universalia bausme nekilmingiesiems už beveik visus nusikaltimus.(12)
LDK teisė netaikė kalėjimo bausmės, taigi nebuvo ir pastatų, skirtų jai atlikti. Apskritai kalėjimo iki gyvos galvos bausmė pirmą kartą įstatymuose atsirado tik 1791 m., ją leista taikyti už nedetalizuotus nusikaltimus prieš tautą ir už valstybės išdavimą. (13)
O Europoje kalėjimo bausmė buvo jau gana paplitusi. Net ir kaimyninėje Lenkijoje XVIII a. veikė du kalėjimai (Varšuvoje ir Podolės Kamenece), pataisos namai Varšuvoje, Krokuvoje, Gdanske ir Torunėje. (14)
Lietuvoje postūmį taikyti kalėjimo bausmes davė 1782 m. sausio 11 d. priimtas Nuolatinės tarybos universalas, nurodęs visus kalinius, nuteistus laisvės atėmimu nuo keleto mėnesių iki gyvos galvos, siųsti į kalėjimą Podolės Kamenece. Nors universalas neturėjo įstatymo galios (įstatymus priimdavo tik Seimas), bet juo remdamiesi kalėjimo nuo 5 iki 10 metų arba iki gyvos galvos bausmes žudikams skyrė Naugarduko (1783 ir 1789 m.), Raseinių (1784 m.), Kauno ir Valkavisko (1785 m.), Lietuvos Brastos (1788 m.), Lydos (1790 m.) pilies teismai.
Tiesa, bene pirmasis dar prieš universalo pasirodymą kalėjimo bausmę pritaikė Pinsko pilies teismas. 1779 m. liepos 28 d. jis nuteisė du valstiečius, kurie 1778 m. lapkričio mėnesį, būdami girti, apiplėšė ir subadė peiliu Pinsko stiklo raižytoją Joselį Jankelovičių, pravarde Kazokėlis. Atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusysis nuo žaizdų mirė tik po trijų mėnesių, teismas netaikė kaltininkams mirties bausmės – Semioną Kliško, jau anksčiau baustą už vagystes, įkalino iki gyvos galvos, o anksčiau neteistam Jokūbui Kalenikui skyrė kalėti trejus metus, surakintam grandinėmis. Be to, nurodė abudu išplakti rykštėmis (Kliško suduodant 900 kirčių per tris kartus, o Kalenikui – 300).
Kalėjimo bausmė turėjo būti derinama su priverstiniu darbu. Kadangi LDK tokio kalėjimo „dėl netvarkos valstybėje“, kaip konstatavo teismas, nebuvo, abu nuteistuosius įkalino Pinsko dominikonų vienuolyne ir liepė įdarbinti vienuolių „fabrike“. (15)
Nurodymas, kad nuteistieji atliktų priverstinius darbus, atitiko Apšvietos filosofų idėjas, tačiau šio teismo sprendimai, atrodo, buvo susiję su konkrečia istorine asmenybe – LDK etmonu Mykolu Kazimieru Oginskiu. Tas pats teismas 1777 m. viduryje sprendė Chvedoro ir Sidoro Šlomčukų bylą. Valstiečiai, gyvenę Tužatino kaime, priklausiusiame Polocko kaštelionui Adomui Bžostovskiui, buvo kaltinami valstiečio Hrico Josipovo, gyvenusio Končicų kaime, Pinsko ekonomijoje, nužudymu. Šis vogė žuvis iš gaudyklės, kurią pastatė Šlomčukai, tad broliai nutarė vagį pamokyti – patykoję pagavo Josipovą vagiantį, ten pat jį sumušė ir paliko šaltyje mirti.
Teismas konstatavo, kad jie nusipelnė mirties bausmės, tačiau to nereikalavo nei nužudytojo sūnūs, nei valstiečio ponas, jau minėtas Oginskis. Būtent jis paprašė, kad teismas skirtų žudikams kūno bausmes ir nusiųstų juos į tvirtovę stumdyti karučių. Taip ir buvo padaryta – kiekvienas gavo 200 kirčių rykštėmis, paskui metus ir šešias savaites plūkėsi Telechane, (16) kur nuo 1765 m. buvo kasamas garsusis Oginskio kanalas, kirtęs minėtą miestelį.
Nė vienas kitas teismas nepriėmė sprendimo skirti žudikams priverstinio darbo bausmę.
Taigi LDK bajoriškieji teismai XVIII a. antrojoje pusėje už tyčinį nužudymą dažniausiai baudė mirtimi, tiesa, paprastai vengdavo kvalifikuotų jos vykdymo būdų. Pasenusios, laiko dvasios neatitinkančios įkalinimo bokšte bausmės buvo prieštaringos, susijusios su dviem priešingomis tendencijomis:
1) vietoj mirties bausmės skirti švelnesnę sankciją;
2) apkaltintiems sunkiausiais nusikaltimais taikyti sankcijas net ir tuomet, kai įstatymai to nenumato. Antrąją tendenciją atspindi ir kūno bausmių taikymas nekilmingiesiems, kuriems ji būdavo skiriama, konstatavus netyčinę kaltę. Poreikį plėsti sankcijų už nužudymus katalogą rodė įstatyme nenumatytų kalėjimo ir kitokių bausmių taikymas. Tačiau dėl įvairių priežasčių (bajorai prisirišę prie TLS, nėra kalėjimų ir kt.).
šis procesas didesnio masto tuo metu neįgavo. LDK teismų praktika, atrodytų, buvusi gana griežta, tačiau ir kitose valstybėse galiojo ne ką švelnesnė teisė, ypač žudikų atžvilgiu. Nors Vakarų Europos nemažos dalies teismai žudikams vietoj mirties bausmės dažnai taikydavo įkalinimą ir priverstinį darbą, (17) vis dėlto daugiau kalėjimų atsirado ir mirties bausmės pradėta atsisakyti jau kitame – XIX amžiuje.
1 Albertas Milinis. Baudžiamąją atsakomybę už nužudymus nustatančių teisės normų raida Lietuvoje. Šiuolaikinės baudžiamosios teisės tendencijos. Vilnius. 2015, p. 156.
2 Adam Lityński. Między realizmem a utopią. Rzecz o humanitarystach oświecenia. Studia z historii państwa, prawa i idei. Prace dedykowane profesorowi Janowi Malarczykowi, pod red. A. Korobowicza i H. Olszewskiego. Lublin. 1997, s. 231–250.
3 Vytautas Raudeliūnas. Mirties bausmė senovės Lietuvoje. Pozicija. 1997, nr. 2, p. 9.
4 Stanisław Płaza. Historia prawa w Polsce na tle porównawczym, Kraków, 1997, s. 333, 354–358; Gitana Zujienė. Mirties bausmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoriškos teisės aktuose (XV–XVI a.), Lietuvos istorijos metraštis, 2015 / 2. Vilnius. 2016, p. 16.
5 Иоaнникий Малиновский. Учение о преступлении по Литовскому Статуту. Киев. 1894, c. 112–123; Stasys Vansevičius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybiniai-teisiniai institutai pagal 1529, 1566 ir 1588 Lietuvos Statutus. Vilnius. 1981, p. 95–97; Andrzej B. Zakrzewski. Ochrona zdrowia i życia w prawie Wielkiego Księstwa Litewskiego w XVI–XVIII wieku. Życie i zdrowie człowieka w tradycji i kulturze polskiej, red. W. Bołoz, E. Wolnicz–Pawłowska. Warszawa. 2004, s. 37–52.
6 Marcin Kamler. Przemoc między szlachtą sieradzką w XVII wieku. Opis zjawiska. Warszawa. 2011, s. 168–171.
7 Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f. Senieji Aktai (SA), b. 14856, l. 87–94.
8 LVIA, f. SA, b. 19500, l. 179v–182; b. 19506, l. 114–122.
9 Baltarusijos nacionalinis istorijos archyvas (BNIA), f. 1710, ap. 1, b. 67, l. 15–20v (1766 m. rugpjūčio 18 d. Valkavisko pilies teismo nuosprendis).
10 LVIA, f. SA, b. 19621, l. 150v–152.
11 NGAB, f. 1736, ap. 1, b. 44, l. 26v–29, 32–33v.
12 Marian Mikołajczyk. Przestępstwo i kara w prawie miast Polski południowej XVI–XVIII wieku. Katowice. 1998, s. 217.
13 Tomasz Adamczyk. Problem kary i jej rodzaje w ustawach sejmowych w Polsce XVIII wieku, Z dziejów prawa, cz. 6. Katowice. 2005, s. 66.
14 Justyna Bieda. Cele i organizacja zakładów karnych w I Rzeczypospolitej. Acta Universitatis Lodziensis. Folia Historica, 2015, nr. 94, s. 81–85. 15 NGAB, f. 1733, ap. 1, b. 88, l. 159–161av.
16 Ten pat, 116v–118v (1777 m. liepos 28 d. Pinsko pilies teismo nuosprendis).
17 Gerd Schwerhoff. Gewaltkriminalität im Wandel (14.–18. Jahrhundert): Ergebnisse und Perspektiven der Forschung, Schweizerische Gesellschaft für Wirtschafts – und Sozialgeschichte, 2006, bd. 21, s. 58.
