Klaipėdos simboliu tapusią Taravos Anikę išdrįso stumdyti tik naciai

Meilės himnui prilygstančią giesmę „Taravos Anikė“ iki šiol traukia visų vokiškai kalbančių kraštų gyventojai. Manyta, jog tai – liaudies daina, tačiau gilesni vokiečių baroko literatūros žinovai eilių autoriumi vadina iš Klaipėdos kilusį Karaliaučiaus poetą romantiką S.Dachą (1605-1659).

S.Dacho biografijos tyrinėtojai išsiaiškino, jog Anikė iš tikrųjų gyveno Taravoje – buvo poeto amžininkė. Bičiulio teologo Johano Partacijaus 1636 metais pakviestas į jo ir numylėtinės Anos Neander vestuves Karaliaučiaus katedroje S.Dachas ta proga sukūrė ilgesingą meilės dainą. 

Sklando legenda esą S.Dachas ir pats buvo įsimylėjęs gražuolę iš Taravos miestelio, bet ji pasirinkusi kitą. Nusivylęs poetas tuomet savo sielvartą išliejo graudžiomis eilėmis, apdainavo nuotakos grožį. Tiesa, A.Neander ir S.Dacho giminaičiai vėliau tokią versiją paneigė.

Kai vyras mirė, A.Neander ištekėjo antrą, o vėliau ir trečią kartą už jo įpėdinių kunigų – tada taip buvo įprasta. Bet ir jie ilgai negyveno. Likusi su vyriausiuoju sūnumi Fridrichu, irgi kunigu, našlė užmerkė akis 1689 metais Įsrutyje (Černiachovskas). Prieš tai ji dar spėjo palaidoti savo sūnų.

Klaipėdoje Taravos Anikę primena mergaitės, pavaizduotos su gėle rankoje skulptūra. Fontanu paverstą postamentą puošia S.Dacho bareljefas. Šitaip miesto, anuomet vadinto Mėmeliu, gyventojai 1912 metais pagerbė garsųjį kraštietį poetą ir jo eilėraščio heroję. 

Paminklą Taravos Anikei sukūrė Berlyno skulptorius Alfredas Kunne. Mergaitės skulptūra Teatro aikštėje pastatyta gyventojų lėšomis. Miesto simboliu tapusią skulptūrą kažkodėl nuo postamento nukėlė naciai. 

Bronzinė Anikė aikštėje vienintelė stovėjo atgręžusi nugarą Adolfui Hitleriui, kai šis, atvykęs į vokiečių aneksuotą Klaipėdą, iš teatro balkono rėžė kalbą miestiečiams. Kur paskui prašapo  skulptūra, niekas nežino. 

Vienas vokietis karininkas belaisvis teigė 1945 metais ją matęs A.Neander tėviškėje – Taravoje. Galėjo taip nutikti, nes Rytų Prūsiją užkariavusi Sovietų Sąjunga čia įsirengė metalų laužyną.

Lietuvai besivaduojant iš sovietinio jungo, Rytprūsių išeiviai prisiminė niekam bloga nepadariusią Anikę. Jų ir patriotiškai nusiteikusių klaipėdiečių pastangomis skulptūra 1989 metais buvo atkurta ir  sugrąžinta į Teatro aikštę. S.Dacho vardu pavadinta miesto progimnazija. 

Teatro aikštė, kur stovi Anikės skulptūra traukte traukia Klaipėdoje viešinčius turistus iš Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos. Išsirikiavę prie paminklo vokiečiai sutartinai traukia neblėstančią meilės giesmę „Anchen von Tharau“. Ją jau išmoko ir ekskursijų vadovai.

S.Dacho eilėraščio herojės vardą garsina Klaipėdoje vykstančių Europos jaunųjų kino kūrėjų festivalio „GoDebut-Go“ rengėjai. Geriausių trumpametražių filmų autoriai debiutantai apdovanojami specialiaisiais prizais – sidabrinėmis Taravos Anikės skulptūrėlėmis.

Šiųmečio kino festivalio dalyviai išradingai pažymėjo 400-ąjį A.Neander gimtadienį. Pasitelkę į pagalbą kėlimo techniką, nuvalė nuo apnašų jos bronzinę prototipę – Taravos Anikės skulptūrą.

„Forumo dalyviai ir savanoriai entuziastingai nuprausė uostamiesčio simbolį. Teatro aikštėje koncertavo atlikėjai, skambjo poezija. Sudainuota ir garsioji meilės giesmė“, – pasakojo kino festivalį organizuojančios viešosios įstaigos „Medijų uostas“ direktorius Kęstutis Meškys.

Tąkart nusilenkta ir S.Dachui, kurio tėvas, Mėmelio raštininkas ir vertėjas, mokėjo lietuvių, kuršių, vokiečių kalbas, o senelis netgi buvo miesto burmistras. Visi trys A.Neander vyrai irgi šnekėjo lietuviškai, eiliavo, kurė ir vertė religines giesmes.

S.Dacho kūrinio herojės gimtadienis paminėtas ir Kaliningrado srityje – Vladimirove prie Taravos bažnyčios atidengtas Anikei skirtas bareljefas (autorius –  skulptorius Fiodoras Morozas).

Iškilmėse dalyvavo Rytprūsių kultūrai neabejingi kaliningradiečiai, svečiai iš Vokietijos – Taravos Anikės paramos fondo atstovai. Miestelį išgarsinusi giesmė nuskambėjo bažnyčios skliautuose. 

Per Antrąjį pasaulinį karą Tarava buvo sugriauta, bet gotikinio stiliaus maldos namai, kuriuose krikštyta A.Neander, išliko. Tai viena seniausių Rytprūsių žemėje bažnyčių, statyta 1430 metais. 

Taravos bažnyčią 1910 metais sunaikino gaisras, tačiau ji greitai buvo atstatyta. Raudonplyčiai mūrai ir dabar atrodo neblogai, tačiau vidaus patalpos apleistos ir nusiaubtos vandalų.

Kaliningrado šviesuoliai svajoja atstatyti šventovę. Idėjai pritaria bendraminčiai iš Vokietijos. S.Dacho kūrybos gerbėjas architektas Diteris Haese jau parengęs ir rekonstravimo projektą. 

Klaipėdietis kinematografininkas K.Meškys užsimojo sukurti dokumentinį filmą apie Teatro aikštę ir apie pagrindinį jos akcentą Toravos Anikę – sudėtingų ir prieštaringų istorinių įvykių liudininkę, šiais laikais tapusią pasikeitusio miesto tapatumo ženklu. 

„Pagrindinė filmo mintis – nuolat atgimstanti, amžina meilės magija, suvienijanti žmones ir tautas. Anikės skulptūra man – tarytum angelas, geroji dvasia, serginti miesto ramybę“, – pasakojo Klaipėdos simboliu tapusios moters ketvirtuoju sutuoktiniu save vadinantis prodiuseris, kino festivalių "GoDebut Go" sumanytojas ir organizatorius K.Meškys.

Kūrėjai siekia Teatro aikštę parodyti kaip itin reikšmingą, gal net pačią svarbiausią uostamiesčio erdvę, kurioje vyksta istorinės dramos, šurmuliuoja šventės, mitingai, džiazo festivaliai, prekeivių mugės, spalvingi gatvių karnavalai, kur politikai žmonėms žarsto pažadus, pasimatymus skiria įsimylėjėliai, renkasi turistai.
 
Filme skambės poezija ir muzika. Tai, pasak autorių, sulydys istoriją ir meną, įprasmins amžių tėkmėje persipynusius ilgamečius lietuvių ir vokiečių santykius, miesto daugiatautiškumą, savitą kultūros paveldą.

Scenarijus parengtas, režisierė Inesa Kurklietytė ir operatorius Aleksandras Brokas jau kibo į darbą.  Projektas „Anikė. Meilės istorija“ įgyvendinamas Lietuvos ir Vokietijos kino kūrėjų pastangomis.