Apie savo nuotykingą gyvenimą Aušrinė pasakoja nesivaržydama, neatsiprašinėdama, nežvelgia į praeitį, užsidėjusi rožinius akinius, kaip įprasta biografinei lietuvių literatūrai. Apie savo „nuodėmes“ ir gražius pasiekimus kalba nuoširdžiai ir sveikintinai žemiškai. Šis pokalbis man įstrigo dar ir todėl, kad kadaise, prieš 57 metus, mano pavardė trumpą laiką buvo dažnai minima šalia Balio Sruogos, tačiau tai daryta ne geruoju... Todėl, netikėtai pasitaikius progai, norėjau tą įvykį, sukrėtusį išeivijos teatrą, priminti tiek tiems, kurie su juo susiję ir yra dar gyvi, tiek tiems, kurie tada net nebuvo gimę...
O atsitiko taip. Kai Klivlando „Western Reserve“ universitete 1958 m. baigiau dramos studijas, prieš gaudamas diplomą buvau apdovanotas „dramos raktu“ (drama key). Tai mane maloniai nustebino ir padrąsino. Nuo 1951 m. priklausiau Vlado Braziulio vadovaujamai dramos studijai Klivlande, tad po studijų baigimo buvau jos pakviestas režisuoti tokį veikalą, kokį pasirinksiu savo nuožiūra. Sutikau, ir po ilgesnių svarstymų ėmiausi Balio Sruogos trijų veiksmų komedijos „Uošvė“, parašytos Štuthofo koncentracijos stovykloje, bet niekur dar nestatytos. Tai turėjo būti istorinis įvykis. Premjera, sutraukusi 400 žiūrovų, Klivlando lietuvių salėje įvyko 1962 m. sausio 20 d., bet „Uošvės“ kelias į sceną ir scenoje toli gražu nebuvo rožėmis klotas.
Vaidino Vlado Braziulio dramos studijos nariai-mėgėjai, visi dirbo nuoširdžiai, stengdamiesi įsigilinti į patikėtus vaidmenis. Buvau jais patenkintas. Repeticijų pradžia atrodė rami, tačiau, spaudai vos pradėjus skelbti, kad artėja spektaklis, prasidėjo keisti dalykai. Kai kurie Klivlando lietuviai bandė mane įtikinti, kad šio veikalo, kurio veiksmas vyksta 1934 m. kažkuriame Lietuvos mieste, nestatyčiau, nes jis neatspindi „tikro“ tautinio charakterio, todėl lietuvių scenai netinka.
Spaudimas vis didėjo. Net aktoriai jo neišvengė, tačiau ir toliau stropiai repetavo, tad aš jais visiškai pasitikėjau. Susidarė įspūdis, kad šiam pastatymui sugniuždyti buvo sukurtas kažkoks slapukiškas „pogrindinis“ tinklas, gerai organizuotas sąmokslas, kuriam dirigavo stipri, toli siekianti ranka.
Keletą kartų telefonu man skambino pati Vanda Sruogienė, tvirtindama, kad „Uošvė“ neišbaigta, parašyta sunkiomis sąlygomis, daug kas joje taisytina, todėl veikalo parodymas scenoje būtų nepagarba autoriui ir t. t. Nors jaučiau jos nepasitenkinimą, bet tiesmukiškai pareiškiau, kad repeticijų nenutrauksiu.
Spaudimas neatlėgo iki pat premjeros, po kurios pasipylė recenzijos. Jas rašė ir pasauliečiai, atrodo, niekad anksčiau nebuvę teatre, ir dvasiškiai, kuriems rūpėjo „nešvankus“ komedijos turinys, tvirkinantis „nekaltą“ išeivijos jaunimą, nuomonę pareiškė net muzikai...
Bet savo minčių išdėstyti spaudoje neišdrįso nė vienas išeivijos aktorius profesionalas. Atrodė, kritika rašoma pagal užsakymą, tempiama ant vieno ir to paties kurpalio, labai šykščius komplimentus dalijant atbula ranka. Tiesa, veikalo autoriaus atžvilgiu buvo elgiamasi atsargiai, tačiau režisieriui, išdrįsusiam „Uošvę“ perkelti į sceną, nors „autoritetai“ ragino to nedaryti, aršios kritikos negailėta. Už tą „nuodėmę“ atleidimo nebuvo.
Štai kelios tų recenzijų citatos:
„Nuo pat uždangos pakilimo iki jos nuleidimo po trečiojo veiksmo žiūrovų daugumai netilpo į galvą, kaip Balys Sruoga tokią pigią, neestetišką komediją galėjo iš viso parašyti... Šlykšti girtuoklio gyvenimo ištrauka su nuolatiniais išgėrimais, mėginimais pasikarti, necenzūruotais, dviprasmiškais žodžiais ir kelių aukštų keiksmažodžiais... Mūsų jaunimas, sekęs „Uošvę“, tikrai susidarė prastą vaizdą to krašto, apie kurį mes dažnai taip idealizuotai kalbame... Ne vienas eidamas iš vaidinimo guodėsi, kad tokių veikalų lietuviškas teatras daugiau nematys“ („Komedija be juoko“. Draugas. 1962–01–26, p. 5). Recenzija nepasirašyta, bet vėliau autorius nustatytas. Į ją tuoj pat atsakė Dramos studijos vadovas Vladas Braziulis „Dėl recenzijos apie vaidinimą“. Labai iškarpytas jo laiškas buvo išspausdintas tame pačiame dienraštyje 1962–02–02, originalo nuorašas yra mano archyve.
„Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio atskirų asmenų ir net kai kurių profesijų ydas „Uošvėje“ jis bus sutirštinęs pašiepiančiai, kad geriau jas pastebėtume ir sėkmingiau su jomis kovotume... Tačiau reikia pastebėti, kad režisierius J. [sic] Matulionis yra baigęs amerikiečių teatro mokyklą (“Western Reserve“ universtete vaidybą ir režisūrą), pastatyme jaučiama amerikiečių mokyklos įtaka [...] Buvo ir tokių, kurie stipriai norėjo kritikuoti, bet iš karto nesusivokė, ką kritikuoti... Šiems palengvėjo tik viename Chicagos dienraštyje apie „Uošvę“ neigiamai korespondencijai pasirodžius... Nežiūrint to, „Uošvė“ į išeivijos sceną prasimušė“ („Tragedija dėl Balio Sruogos komedijos“. J. Antanaitis. Vienybė. 1962–02–09).
„Žiūrovas nemaitinamas sukramtyta tyrele ar vegetarišku maistu, bet žmogiškai gamintu patiekalu: ir su nagais, ir su ragais. Tiesa, kad nevengiama pavartoti ir sūresnį žodį ar net keiksmą, tačiau tai nebaugina žiūrovo... [...] Balys Sruoga rėžia skersinį pjūvį per miesčionišką ydingą gyvenimėlį ir parodo žmogų farsu kvėpuojančiose situacijose“ („Balys Sruoga Chicagoje“. „Uošvės“ pastatymo proga. P. Ambutavičius. Draugas. 1962–02–16).
„Į spektaklį suplaukė apie 400 žmonių, kas rodo didelį čikagiškių pasiaukojimą teatro menui. Tik gaila, kad visi apsilankiusieji labai nusiminę – gaila buvo praleisto laiko, nei Sruogos vardas neišpirko begalybės pastatymo klaidų [...]. Jis toks silpnas, kad nėra nei žodžių paprasčiausiam palyginimui padaryti. Apie charakterių ar personažų augimą ar vystymą režisierius neturi elementaruas supratimo [...] Jeigu Vyt. Matulionio, surežisavusio šią komediją, pastangas vadinsime režisūra, tai tada visą dramos studiją tektų laikyti vaikų darželiu“ („Uošvė“ Chicagoje“, Sinus [vėliau slapyvardis nustatytas]. Naujienos. 1962–02–21).
Anonimas, labai neigiamai šią komediją įvertinęs, pažodžiui pakartojo pirmosios recenzijos po premjeros Klivlande teiginius: „Šlykšti girtuoklio gyvenimo ištrauka su nuolatiniais išgėrimais, mėginimais pasikarti, necenzūruotais dviprasmiškais žodžiais ir kelių aukštų keiksmažodžiais, rodančiais, kad autorius norėjo ir ruskius šiame mene pralenkti, atrodo, būtų pagrindinė komedijos mintis“ (“Lietuvių dienos“. 1962 m. vasaris, p. 11, tekstas nepasirašytas).
„Uošvė“ bene bus silpniausias Balio Sruogos veikalas. Kodėl Dramos studija pasirinko šį veikalą, ne tik man, bet ir kitiems neaišku. [...] daug dialogų jame yra banalumo pilni, komizmo reikia ten ieškoti lyg Diogenui su žvake. Sąmojaus beveik kaip ir nėra. Daug vietų padėtį gelbėjo gera režisūra. Bet [...] amerikietiško triuko veiksniai irgi neišgelbėjo. [...] P. S. Kadangi salėje mačiau daug žurnalistų ir vaidintojų, į spaudą savo recenzinių minčių nekeliu“ (Iš neskelbto laiško vienam „Uošvės“ aktoriui. Čikaga. 1962 m. vasario 19 d.).
„Komediją režisavo Vytautas Matulionis, neseniai „Western Reserve“ universitete baigęs režisūros studijas. Apgailėtina, jog profesinį pasiruošimą turįs žmogus nematė to, ką lengvai galėjo pastebėti bent truputį kritiškas žiūrovas. Šio vaidinimo išvedimas į sceną savęs visiškai nepateisino. „Uošvė“ buvo parodyta vasario 17 d. Jaunimo Centre“ (“Margutis“. 1962 m. vasaris. Tekstas nepasirašytas).
Balys Sruoga, net ir įkalintas koncentracijos stovykloje, negalėjo nerašyti. Rašymas jam buvo dvasinis ramstis, viltis, jo išganymas ir išsigelbėjimas, nes padėjo atitrūkti nuo aplinkos, pritvinkusios mirties tvaiko. Didelio talento rašytojas sugebėjo į žmogų pažvelgti iš visų pusių – nuo kilnių, didingų, orių asmenybių iki vargo nualintų žmonių, kurių žodyne nėra vietos gražbylystėms ar švelnumui.
Jis atvertė antrąją, anksčiau stropiai slėptą lietuvių charakterio pusę, kuri iki tol skendėjo perdėto idealizmo miglose. Sruoga sumaniai, šmaikščiai, kartais net erzinančiai, šiurkščiai, be pataikavimo visa tai atskleidė. „Uošvė“ – tai tikrovės veidrodis, į kurį nors ir nenoromis, su baime, turime pažvelgti, kad atpažintume save pačius.
