Didžiausiame iš Šv.Jonų bažnyčios rūsių praėjusių metų pabaigoje buvo aptikti keli karstai su palaikais, žmonių kaulų ir antkapių liekanų.
Savanoriams vadovavo antropologė dr. Justina Kozakaitė bei Rūta Brindzaitė ir archeologinių radinių restauratorė Vytautė Lukšėnienė.
Šis tyrimas leido ne tik tinkamai sutvarkyti rastus palaikus, bet ir atskleisti keletą reikšmingų praeities faktų apie legendinių 36 Vilniaus pranciškonų kankinių istoriją, rašo Vilniaus universiteto žurnalas „Spectrum“.
Rūsius teko išvalyti
Šv.Jonų bažnyčios rūsiuose buvo laidojami bažnyčios fundatoriai, mecenatai, dvasininkai, o perdavus ją jėzuitų kolegijai, čia amžino poilsio atguldavo ir jėzuitų vienuoliai bei profesoriai.
Norinčiųjų laidotis po šventovės skliautais buvo tiek daug, kad jau XVI–XVII a. sandūroje perpildytus rūsius teko išvalyti.
Palaikai iš rūsių dvi savaites buvo vežami už Rūdninkų vartų, į kapavietę, įrengtą prie Šv.Stepono bažnyčios.
Po šio išvalymo jėzuitų vyresnieji uždraudė bažnyčios rūsiuose laidoti pasauliečius – išskyrus tuos atvejus, kai jie būdavo dosnūs bažnyčios mecenatai, koplyčių fundatoriai ir išlaikytojai.
Sudomino ketvirtas karstas
2018 m. pabaigoje didžiausiame iš dabar prieinamų Šv.Jonų bažnyčios rūsių Vilniaus universiteto istorikai bei antropologai ir P.Gudyno restauravimo centro specialistė sutvarkė palaikus ir atliko antropologinius ir restauracinius tyrimus.
Vienoje patalpoje aptikti mažiausiai vienuolikos nenustatytos lyties asmenų, iš jų keturių vaikų, palaikų fragmentai.
Antroje patalpoje buvę du viršutiniai karstai buvo atviri ir neturėjo dangčių. Mažasis, vaikui priklausęs, karstas buvo įdėtas į suaugusio asmens karstą. Pastarajame rasta keletas kaulų, priklausiusių vyrui. Trečiasis, puošniausias, karstas rastas tuščias.
Didžioji intriga istorikų ir antropologų laukė tiriant ketvirtąjį karstą. Ant šio paprasto, neišvaizdaus karsto dangčio buvo užrašas lotynų kalba, šiek tiek apgadintas nuvarvėjusio vaško.
Atvėrus karsto dangtį ir pradėjus apžiūrą paaiškėjo, kad jis pilnas suardytų žmonių palaikų ir pavienių gyvulių kaulų. Tyrimą atlikusios antropologės nustatė, kad karste yra mažiausiai 37 asmenų palaikai.
Pavalius vaško pėdsakus išryškėjo užrašas, kuris skelbė: „Palaimintųjų Goštauto ir kitų 36 pranciškonų konventualų ordino kankinių kūnai, iš tų pačių brolių ordino koplyčios, paprastai vadinamos Suzinų, po to, kai ji buvo užimta stačiatikių, 1864 m. rugsėjo 3 d. perkelti į Šv.Jono bažnyčią Vilniuje.“
Pagonys žudė pranciškonus
Pasak vietinių pranciškonų legendos, Podolės vaivada Petras Goštautas dar XIV a. pradžioje apsikrikštijo ir pasikvietė pirmuosius pranciškonus į vis dar pagonišką Vilnių.
Pirmieji 14 brolių buvo pagonių miestiečių žiauriai nukankinti ir nužudyti. P.Goštautas dar labiau užsidegė platinti Dievo šlovę ir iš Lenkijos bei Rusios atsivežė 35 pranciškonus, be to, ir pats pasirinko vienuolystės kelią.
1341 m. gegužės 24 d. pagonys įkalbėjo Vilniuje tuo metu viešėjusius totorius užpulti vienuolyną. Antpuolio metu totoriai žiauriai nužudė 36 pranciškonus, įskaitant ir patį P.Goštautą.
Ne tik vienuolių palaikai
Po 1863 m. sukilimo caro valdžia ėmė uždaryti įvairias bažnyčias ir vienuolynus. Jose buvusios meninės ir religinės vertybės saugoti ir deponuoti buvo perkeliamos į kitas šventoves.
Toks likimas ištiko ir aktyviai prie sukilimo prisidėjusį Vilniaus pranciškonų konventualų vienuolyną. Jį uždarius į Šv.Jonų bažnyčią buvo perkeltas pranciškonų šventovėje stovėjęs Šv.Viktoro altorius, kuriame saugotos šio ir kitų šventųjų kankinių relikvijos, itin brangintos vienuolių.
Su šiuo altoriumi į Šv.Jonų bažnyčią atkeliavo ir menamų pranciškonų kankinių relikvijos.
Didžioji šio tyrimo intriga yra ta, kad antropologų suskaičiuotų asmenų skaičius yra lygus arba labai panašus į P.Goštauto ir 36 kankinių skaičių.
Vis dėlto moksliniai argumentai nėra palankūs tam, kad būtų istoriškai patvirtinta ši kankinių legenda. Atlikus antropologinius tyrimus nustatyta, kad iš 37 karste suskaičiuotų asmenų tikrai vyrų buvo 11, moterų – 8, vaikų ir kūdikių – 11, likusių lyčiai nusakyti nepakako duomenų.
Pasakojimuose 36 pranciškonų kankiniai įvardijami kaip vienuoliai vyrai, taigi, nors ir kaip norėtųsi patikėti, akivaizdu, kad toks karsto turinys negali patvirtinti kelis šimtmečius puoselėtos legendos tikroviškumo.
