Šios permainos palietė ir vaikų gyvenimą. Sovietų Sąjungoje vaikai turėjo ypatingą statusą – jie reprezentavo ne tik vaikystės nekaltumą, bet ir „komunistinio rytojaus“ pažadą, o tinkamai ideologiškai ir politiškai paruošti turėjo tapti socializmo garantu.
Taigi kaip sovietinė vaikystė buvo konstruojama viešajame diskurse, kokie lūkesčiai buvo kuriami vaikams? Ir kaip patys vaikai anuomet matė juos supantį pasaulį ir koks jų „balsas“ fiksuojamas įvairiuose archyviniuose dokumentuose?
Įdomus anų laikų vaikų santykis su praktiniu darbu. Vaikas buvo matomas kaip būsimas suaugusysis, kuris privalėjo atrasti „praktinį ir naudingą“ sovietinei visuomenei pašaukimą. O jo būsimoji profesija privalėjo atspindėti valstybės ekonominius poreikius, ūkio modernizacijos politiką, augantį specializuotos darbo jėgos poreikį.
Moksleiviai turėjo būti siunčiami dirbti į kolūkius, gamyklas ar fabrikus ir taip įgyti būtinų darbinių įgūdžių. Darbinė veikla privalėjo stiprinti ideologiškai reikšmingą darbo sampratą. Vaikystė buvo tapatinama su pasiruošimu suaugusiojo gyvenimui, kuriame darbas turėjo būti pagrindinė vertybė ir saviidentifikacijos įrankis.
Vis dėlto vaiko ir vaikystės idealusis vaizdinys realybėje dažnai prasilenkdavo su tikra vaikų, lankančių mokyklas, būrelius ar būnančių šeimos apsuptyje, kasdienybe. Šalia ideologiniu turiniu persmelkto vaikų gyvenimo egzistavo ir kita erdvė. Erdvė, kurioje vaikas gyveno savo gyvenimą ir turėjo tik jam būdingą supratimą apie jį supantį pasaulį.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Grišinaitė.
