2019-ieji paskelbti Lietuvos Tarybos Pirmininko, Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos metais. Apie šią sudėtingą, spalvingą, prieštaringą asmenybę lyg ir nemažai žinome. Nors dalis svarbių šaltinių žuvo, archyvai vis dar atveria naujų spalvų, iškalbingų faktų. Yra kelios vietos, kuriose galime ir vaizdžiai daug sužinoti apie Smetoną, – tai jam priklausęs Užulėnio dvaras gimtinėje, Ukmergės rajone, Lietuvos Respublikos istorinė Prezidentūra Kaune, Signatarų namai Vilniuje. Rugpjūčio 10 d. šventėme jo gimimo 145 metų sukaktį. Daugelis turime savo Smetoną, taigi artėjant 150 metų jubiliejui, penkerius metus galėsime skirti atsakymų į svarbius klausimus paieškoms.
Peterburgo imperatoriškajame universitete gavęs teisininko diplomą, Antanas Smetona 1902 m. įsikūrė Vilniuje. Iš pradžių buvo advokato padėjėjas, vėliau dirbo Vilniaus žemės banke. Dar studijų metais jis bendradarbiavo laikraštyje Varpas. 1904–1906 m. Rusijos imperatoriui Nikolajui II panaikinus spaudos draudimą ir draugijų kūrimo apribojimus, Smetona prisidėjo prie pirmojo lietuviško dienraščio Vilniaus žinios redakcijos, vėliau pats ėmė redaguoti laikraščius. Dalyvavo steigiant daugelį lietuviškų draugijų – Vilniaus lietuvių savišalpos, švietimo, mokslo. Vaidino kultūros draugijos „Rūta“ spektakliuose.
1914 m., artėjant kasmetiniam Lietuvių mokslo draugijos susirinkimui, numatytam birželio 24–27 d.,1 nutarta surengti parodą, skirtą lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo dešimtmečiui. Keletą metų LMD bibliotekai vadovavęs, iš pradžių ją net savo namuose glaudęs, Smetona padėjo surinkti eksponatus. Tarp daugybės kitų spaudinių buvo ir prieš pusmetį jo pradėtas leisti puošnus kultūros ir politikos žurnalas Vairas.
Džiugią vasaros rutiną nutraukė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando žūtis Sarajeve birželio 28 d. Viltis paskelbė straipsnį „Lietuva ir karas“.2
Lietuvių publicistai prabilo apie „didįjį pasaulio karą“,3 lemtingų Europos virsmų pradžią.
Smetonos biografas Aleksandras Merkelis pabrėžė, kad ši įtakinga asmenybė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą tapo „ta centrine ašimi, aplink kurią ėmė suktis lietuvių visuomeninis, kultūrinis, o vėliau ir politinis gyvenimas“.4
Vis dėlto Vilniaus lietuvių bendruomenė neturėjo vieno konkretaus lyderio. Didelę įtaką jai darė iškilios vyresniosios kartos asmenybės – Jonas Basanavičius, Petras, Antanas ir Emilija Vileišiai, Povilas Matulionis, veiklumu garsėjo ir jaunesnieji – Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška, Stasys Šilingas. Smetona ypač pabrėžė tautos santarvės, susitelkimo būtinybę, vieną iš savo knygų pavadino „Vienybės gairėmis“. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą jis prisimindavo kaip skirtingos pasaulėžiūros žmonių vieningą ir darnų darbymetį.5
„Norime būti nepartiniais, spiestis krūvon, iš teorijų nusileidome praktikon“
Pirmasis pasaulinis karas greitai tapo ir Lietuvos kasdienybės dalimi. Teko priprasti prie praradimų, nesaugios būklės. Šeimos, išlydėjusios vyrus, mobilizuotus į Rusijos kariuomenę, gyveno nežinioje arba sulaukė liūdnų naujienų. Žmones vargino jų turto rekvizicijos, neretai savivalė, grobimai, smurtas ir pažeminimai.
Paradoksalu, tačiau pirmieji karo mėnesiai buvo ne tik sukrėtimų, bet ir lūkesčių metas. Visuomenė tikėjosi greitos kovų pabaigos, drąsesnieji – dar ir politinių permainų. 1914 m. rugpjūčio 17 d. Šilingas, Basanavičius ir Donatas Malinauskas Rusijos ministrui pirmininkui Ivanui Goremykinui įteiktoje vadinamojoje „Gintarinėje deklaracijoje“ pabrėžė lojalumą imperijai, skatindami prie lietuvių žemių prijungti ir Mažąją Lietuvą. Smetona dokumento tezes Viltyje atpasakojo subtiliau: „Mūsų šaliai buvo lemta pirmajai išgirsti dundant armotas, švilpiant kulkas. [...] Mūsų gimtasis kraštas turi teisės tikėties būsiąs atlygintas už tuos vargus, kuriuos vargsta lygiai su kitomis tautomis, žmonėmis ir turtais klodamas aukas valstybės visumai. Nualintas karo žygių, jis turės atsigauti liuosesniu oru. [...] Mes, lietuviai, jaučiamės esą tauta, ir mes pageidaujame, kad Mažoji Prūsų Lietuva būtų prijungta į Didžiąją. [...] Keisis mūsų ekonomijos gyvenimas, kurs privalys naujų teisių, naujai tinkamos tvarkos.“6
Labai aptakiai ir atsargiai jis užsiminė, kad lietuviai ketina siekti ne tik didesnės teritorijos, bet ir daugiau laisvių.
Deklaraciją Sankt Peterburge įteikęs Dūmos narys Martynas Yčas akivaizdžiai įsitikino, kad šis dokumentas Rusijos vyriausybės nesudomino. Nepaisant to, rugsėjį įvairių politinių pažiūrų lietuvių politikai slapčia susibūrė Vilniuje diskusijoms apie krašto ateitį. Įgyvendinti krašto autonomijos sumanymą ketino patikėti komitetui, į kurį išrinko ir Smetoną. Deja, vietų mažumą gavę kairieji netrukus iš jo išstojo. Užuominų apie tolesnius svarstymus dėl autonomijos randame gruodį Vaire paskelbtame jo leidėjo ir redaktoriaus straipsnyje „Lietuvos etnografijos ribos“. Remdamasis statistika ir etnografija, Smetona klausė, kaip nustatyti siekiamą teritoriją? Jau tuomet jis siūlė remtis ne tiek istorine praeitimi, kiek tautiniu, etnografiniu principu, kuriuo vadovaudamasi Lietuvos Taryba vėliau ir apibrėžė numatytas valstybės sienas: „kalbėdami apie Lietuvą, mename savo kraštą, apgyventą daugiausia lietuvių“.7
1914 m. rudenį Vokietijos kariuomenė du kartus trumpam įsiveržė į Suvalkų guberniją, o 1915 m. vasarį ėmė skverbtis gilyn. Netoli pafrontės esančių Rusijos gubernijų vadovai gavo nurodymą iškeldinti valstybės įstaigas, gamyklas, ligonines ir mokyklas, tenykščius gyventojus. Jų globai skirtingų tautų žmonės steigė savas labdaros organizacijas. Dar 1914 m. gruodžio pradžioje įvykusiame Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti [toliau LDNKŠ – V. B.] steigiamajame susirinkime Smetona buvo išrinktas Centro komiteto pirmininko pavaduotoju. Organizacija rinko duomenis apie karo padarytą žalą, rūpinosi laikinų valgyklų arba maitinimo punktų krašto gilumoje įrengimu. Jau tuomet Lietuvoje buvo apie 15 tūkstančių pabėgėlių, pusei iš jų reikėjo skubios pagalbos.8
Vokiečiams veržiantis vis gilyn, daugelis pabėgėlių 1915 m. vasarą pro Vilnių traukėsi į Rusijos gilumą traukiniais arba vieškeliais. LDNKŠ steigė bendrabučius ir prieglaudas, maitino laukiančius išvykimo, įduodavo produktų iškeliaujantiems, mokėjo pašalpas labiausiai lėšų stokojantiems pabėgėliams, gydė susirgusius, prireikus parūpindavo drabužių. Išlaikė vieną didelę ir kelias mažesnes vaikų prieglaudas, du besimokančių vaikų bendrabučius, senelių ir vargšų prieglaudą, lietuvišką pradžios mokyklą, ligoninę sergantiems užkrečiamosiomis ligomis.
Nuo karo pradžios iki 1915 m. rudens Smetonai pavyko išleisti dvidešimt šešis Vairo žurnalo numerius. Skatino tautiečių vienybę, darnų bendrą darbą: „Liaukimės buvę šakoti ir netalpūs, [...] dabar atėjo valanda visoms srovėms viena vaga tekėti.“9
Laikėsi vyresniosios kartos tautiečiams inteligentams būdingos nuostatos vadovautis visų pirma tautiniu, kultūriniu bendrumu, o ne politine ideologija. Nepaisant santarvės lūkesčių, kairieji iš LDNKŠ pasitraukė.
Vokietijos kariuomenei grėsmingai artėjant prie Vilniaus, lietuvių spaudai ėmė trūkti lėšų, sutriko jos platinimas, teko stabdyti ir žurnalo Vairas leidybą. Rugpjūčio 22 d. dalis LDNKŠ Centro komiteto narių pasitraukė į Rusijos gilumą – ten pradėjo veikti viena draugijos atšaka. Smetonos gyvenimą lemtingai paveikė sprendimas neišvykti iš Lietuvos ir vadovauti kitai LDNKŠ atšakai Vilniuje. Dar liepos 5 d. LDNKŠ Centro komitetas iš ankstesnio biuro persikėlė į patalpas Didžiojoje gatvėje (dabar Pilies g. 26, kur veikia Signatarų namai). Draugijos veiklai skirtame muziejaus ekspozicijos kambaryje eksponuojamos dvi Jurašaičių ateljė darytos komiteto nuotraukos. 1915 m. fotografijoje Smetona stovi tarp kolegų antroje eilėje, dešinėje, centre sėdi Martynas Yčas, Antanas Vileišis, kunigas Konstantinas Olšauskas. Simboliška, kad po poros metų kadro centre jau atsidūrė Jonas Basanavičius, pirmininkas Antanas Smetona, vicepirmininkas Jonas Kymantas.
„Visa reikia dirbti Smetonai“
Vokietijos kariuomenė 1915 m. rugsėjo 18 d. iškilmingai įžygiavo į Vilnių. Užimtas Rusijos imperijos žemes sujungė į Oberostą, pavaldų Rytų fronto karinei vadovybei. Okupacinė valdžia sustabdė vietos laikraščius, oficialiai veikti leido tik labdaros draugijoms, apribojo išvykimą už apskrities ribų, įvedė komendanto valandą.
LDNKŠ tapo ne vien labdaros organizacija, bet ir tautos atstovybe – vokiečių pareigūnai susitikdavo su jos vadovais aptarti socialinių, vėliau ir politinių klausimų. Susitikimuose visuomet dalyvaudavo Smetona, bet dažniausiai jį lydėdavo vienas ar du Centro komiteto nariai – Basanavičius, Stulginskis arba Emilija Vileišienė. Į politinius pasitarimus su vokiečiais Smetona dažnai ateidavo, lydimas savo bendradarbio Vilniaus žemės banke, bendraminčio, filosofijos daktaro Jurgio Šaulio.
Draugija rugsėjį Vilniuje globojo apie 2000 žmonių, spalį – apie 1200, bet stokodama lėšų, netrukus sumažino šelpiamųjų skaičių per pusę.10 Nutarė pirmiausia rūpintis našlaičiais, skurstančiais vaikais, vienišais ligotais žmonėmis. Smetona ėmėsi administracinio darbo, pirmininkaudavo Centro komiteto posėdžiams, bet netapo kabinetiniu politiku, vien spaudžiančiu rankas ar dėliojančiu parašus, pats lankydavo neturtingiausias šeimas,11 kalbėdavosi su prašančiais pagalbos.
Abstraktūs protokolai neparodo diskusijų, požiūrių įvairovės su jausmų protrūkiais. Juos skaitant lengva susidaryti vieningo, darnaus bendro darbo įspūdį, bet draugijos kasdienybė buvo gerokai sudėtingesnė. Kita vertus, klystume manydami, kad draugijos pirmininkas varžė kitaminčius – daugumą Stulginskio, Vileišienės siūlymų priimdavo. Smetona susimažo savo atlyginimą, kad galėtų sumokėti už raštvedžio darbą kairiajam Augustinui Janulaičiui, kuris ne kartą jį kritikavo. Draugijos vadovas rėmėsi principu, kad darnus bendro darbo pagrindas yra vienybė.
Smetona, ne kartą rašęs pedagogikos temomis, priklausė „Vilniaus Aušros“, „Ryto“ švietimo draugijų valdyboms. Mykolui Biržiškai pasiūlius, rugsėjį LDNKŠ su „Ryto“ draugija įkūrė pirmąją Vilniaus lietuvių gimnaziją. Gauti reikiamus okupacinės valdžios leidimus greičiausiai padėjo Smetona. Pirmaisiais gimnazijos veiklos metais jis dėstė graikų kalbą. Ragino ne tik šelpti skurstančius vaikus, bet ir suteikti profesiją, kad išmokę amato, turėtų pragyvenimo šaltinį. Buvo įkurtos mokomosios siuvėjų, batsiuvių, stalių dirbtuvės. LDNKŠ vadovybei priklausiusio, „Ryto“ draugijai vadovavusio Stulginskio pastangomis suaugusiesiems pradėta rengti pedagogikos, Smetonai pasiūlius – buhalterijos kursus.
Lietuvių mokslo draugija 1915 m. rugsėjį atnaujino prieš šešerius metus įkurtą Vadovėlių komisiją, jos pirmininku išrinko Smetoną, nariais – Biržišką, Janulaitį, vėliau Petrą Klimą ir Kazimierą Bizauską. Iki tol komisija mokykloms pateikė vos vieną vadovėlį. Naujoji per trejus metus parengė ir išleido net 56 originalias arba verstines mokymo priemones progimnazijoms ir gimnazijoms.12
Smetona vadovėlių rengimą laikė jaunimo darbu: „Studentų, moksleivių tarpe rastųs gabių rašytojų. Vadovėliui parašyti ar bent jam išversti iš svetimos kalbos reikia ne tiek ypatingo talento, kiek darbštumo ir rūpestingumo, ir, žinoma, lietuvių kalbos mokėjimo.“13
Jis suredagavo geografijos, išvertė algebros ir aritmetikos vadovėlius, „Aritmetikos teorija“ sulaukė net septynių laidų. Nuo 1916 m. pradžios jis priklausė savivaldybės Švietimo komisijai, kartu su Stulginskiu – Patariamajai komisijai labdaros klausimais.
Įdomu, kad nuolat prisidėdavęs prie Lietuvių mokslo draugijos veiklos, priklausęs Tautos namų ir Filologų komisijoms, Smetona nepuoselėjo tyrinėtojo užmojų. Draugijos susirinkimuose neskaitė mokslinių pranešimų, nerengė straipsnių žurnalui Lietuvių tauta, kurio redakcijai priklausė.
Smetonų šeima, kaip ir kiti Vilniaus inteligentai, gaudavo LDNKŠ paramą maisto produktais, joje įdarbino keletą artimųjų. Vis dėlto lėšų stokojusios draugijos pirmininkas nesistengė iš jos pasipelnyti. 1916 m. pradžioje jo atlyginimas gerokai sumažėjo.14
Iki 1917 m. vidurio Centro komitetas nemažino šelpiamųjų skaičiaus, neuždarė prieglaudų, mokyklų ar mokomųjų amatų dirbtuvių, neatleido auklėtojų, mokytojų, atkakliai ieškojo naujų rėmėjų, stengėsi užsiauginti daugiau daržovių, atsisakė dalies atlygio.
Dar 1915 m. pabaigoje Vilniaus lietuvių politikai ėmė reguliariai burtis, telkiami Smetonos ir Šaulio. Į nedidelį bendraminčių būrelį, vadintą Lietuvos diplomatijos grupe, Vilniaus kuopa, Politikos biuru, konsorciumu, susitelkė Smetona, Šaulys, Basanavičius, Klimas, Vileišis, Steponas Kairys, Biržiška, Stulginskis, kunigai Povilas Dogelis, Juozas Bakšys, Juozas Stankevičius. Skirtingų politinių pažiūrų žmonės aptardavo aktualijas, nagrinėdavo naujausias lituanistines knygas, planavo Lietuvos ateitį, savo poziciją derindavo su okupacine valdžia. Diplomuotas juristas Smetona universitete įgytas žinias pasitelkdavo, rengdamas dokumentus, gindamas Vilniaus lietuvių interesus susitikimuose su kitų tautų atstovais, užsienio lietuviais, su vokiečių pareigūnais. 1916 m. birželio 10 d. jis parengė memorandumą Vokietijos Rytų fronto kariuomenės vadui, argumentuodamas būtinybę skelbti nepriklausomą Lietuvos valstybę „su demokratiniu tautos atstovavimu, su landtagu Vilniuje, į kurį tautos atstovai bus renkami visuotiniais, lygiais, tiesioginiais ir slaptais rinkimais, [imsis] įstatymų leidybos, sava šalies administracija savarankiškai spręs tautinių mokyklų, ekonomikos ir prekybos klausimus“.15
Birželio pabaigoje Smetona, Šaulys ir Kairys nuvyko į Šveicariją, kur dalyvavo Pavergtųjų tautų kongrese, o vėliau – lietuvių išeivių surengtoje antrojoje Lozanos konferencijoje, kurios dalyviai sutarė, kad Lietuvos Nepriklausomybės atgavimas – svarbiausias bendras politinis tikslas.
Vokietijai ieškant būdų, kaip užimtas žemes įtraukti į savo teritoriją, vyko gudrus politinis žaidimas. 1916 m. gruodį Vilniuje policija areštavo net keletą lietuvių politikų, surengė jų namuose kratas, ieškodami Vokietijai priešiškos politinės veiklos įrodymų. Basanavičius ir Smetona buvo areštuoti vienai dienai, Vileišis pateko į kalėjimą, tiesa, neilgam. Vos porai mėnesių praėjus, Vokietijos vyriausybė užimtų Rusijos imperijos žemių politikus ėmė kviesti į Berlyną, Rytų fronto karinei vadovybei nurodė palaikyti su jais glaudesnius ryšius. Balandį nutarta Lietuvą ir Kuršą įforminti kaip esą savarankiškas valstybes, tačiau karinėje, politinėje ir ekonominėje srityse visiškai priklausomas nuo Vokietijos.16
Vokiečiai pagaliau leido lietuviams įsteigti savo laikraštį, net pasiūlė sudaryti krašto tarybą, turėsiančią patariamąjį balsą.
1916–1917 m. Smetonai nuolat tekdavo spręsti daugybę klausimų – net aršus jo kritikas Petras Klimas dienoraštyje užsiminė, kad šis buvo „darbais tiesiog apsivertęs“,17 o jam išvykus į užsienį, lietuvių politinės diskusijos nuslopdavo.18 Vis daugiau laiko skirdamas šiai sričiai, Smetona nutolo nuo visuomeninės veiklos. Tapęs Lietuvos Tarybos nariu, retai lankydavosi LDNKŠ Centro komiteto posėdžiuose, o 1918 m. balandį pirmininko pareigas grąžino į Vilnių parvykusiam Yčui. Dar po pusmečio Smetona pasitraukė ir iš Lietuvių mokslo draugijos komiteto. Atrodo, stengdavosi iš tikrųjų dalyvauti, o ne tik formaliai priklausyti įvairioms institucijoms.
„Nėra vieton Smetonos kito tokio vidurinio“
Nuo 1917 m. rugpjūčio politika tapo svarbiausia Smetonos veiklos sritimi. Kartu prasidėjo politinių srovių skaidymasis. Vokiečių pareigūnai labiau norėjo remtis dešiniaisiais lietuvių politikais, nekvestionuojančiais didžiųjų valstybių dominavimo ir linkusiais į kompromisą. Vis dėlto Lietuvoje 1917–1918 m. išsikristalizavo dvi jų atšakos. Aplink Smetoną telkėsi tautininkai, kurių skirtis nuo krikščionių demokratų vis labiau ryškėjo. Renkant krašto atstovybę, nebuvo galima ignoruoti ir kairiųjų.
Labai svarbus laimėjimas, kad atsirado galimybė lietuvių politikams, kurie kartu buvo ir žinomi publicistai, patiems leisti laikraštį. Vadovauti redakcijai sutiko Smetona. Pirmas Lietuvos aido numeris išėjo rugsėjo 6 d. Redaktorius oficialiai atsakė už jo turinį, tačiau pats rašydavo gana retai. Dauguma administracinių ir organizacinių rūpesčių teko faktiniam redaktoriui – Petrui Klimui, vėliau Juozui Tumui-Vaižgantui, Vincui Zajančkauskui. Laikraštis, nepaisydamas vokiečių cenzūros, kuri vargino iki pat karo pabaigos, dalydavosi politinėmis įžvalgomis ir ugdė pilietinę visuomenės savivoką.
Svarbiausia politinė Vilniaus lietuvių sėkmė – sunkiai išsiderėta konferencija, turėjusi išrinkti kraštui atstovausiančią tarybą. Smetona, kiti veiklūs Vilniaus lietuviai susitikdavo, susirašinėjo su Lietuvoje likusiais inteligentais ir subūrė organizacinį komitetą. Per jo posėdžius rugpjūčio pradžioje buvo aptarti numatomo renginio politiniai tikslai: „Nepriklausoma Lietuva etnografinėse ribose, demokratinė, lygiu, tiesiu, slaptu balsavimu – tai yra idealas.“19
Smetona laikėsi nuostatos, kad Lietuvos politinės ateities klausimą galėtų išspręsti tik Vokietija, vis dar okupavusi kraštą. Jam pritarė Šaulys, Klimas, kunigai Dogelis, Vladas Mironas, Justinas Staugaitis. Vilniaus lietuviai spėjo pasitarti anksčiau, o naujai atvykusieji stengėsi kuo daugiau sužinoti, drąsiai polemizavo, ne kartą kilo Smetonos ir Stanislovo Narutavičiaus, Antano Povyliaus diskusijos.
Pavyko sutarti, kad komiteto nariai pakvies pažįstamus tautiečius, patikimus nepriklausomybės šalininkus, o į Pildomąjį biurą susibūrę Smetona, Šaulys, Stankevičius, Klimas ir Biržiška imsis organizacinių rūpesčių. LDNKŠ Centro komiteto patalpose įsikūrė konferencijos informacinis biuras. Vilniuje rugsėjo 18–22 d. vykusiai Lietuvių konferencijai pirmininkavo Smetona, jai baigiantis, susirinkusiųjų atsiprašęs: „Kitą kartą gal nedemokratingai padarėme, bet tai neišvengiama karo metu“ ir palinkėjęs: „Valio liuosa nepriklausoma Lietuva!“20
Rinkimuose į Lietuvos Tarybą daugiau už jį balsų gavo tik Basanavičius ir Šaulys. Rugsėjo 24 d. naujajai institucijai susirinkus į pirmąjį posėdį, Smetona buvo išrinktas jos Prezidiumo pirmininku. Šios pareigos buvo ypač svarbios, nes Prezidiumas priimdavo skubius sprendimus, dalyvaudavo susitikimuose, sukviesdavo sesijas.
Iki pat 1918 m. vasario vidurio daugiausia ginčytasi esminiu – Lietuvos nepriklausomybės – klausimu. Dešinieji – Smetona, Šaulys, Mironas, Jokūbas Šernas, Alfonsas Petrulis siūlė siekti kompromisų su kraštą okupavusia Vokietija, ypač kariniais, susisiekimo, muitų ir valiutos klausimais. Pagrindiniai oponentai kairieji – Biržiška, Kairys, Narutavičius, Vileišis – su nuolaidomis nesutiko. Iš pradžių, 1917 m. gruodžio 11 d., kompromisinį nutarimą pasirašė net devyniolika Lietuvos Tarybos narių. Vėliau dalis balsavusiųjų nuo jo atsiribojo. Skirtingoms pozicijoms galutinai susikirtus, keturi kairieji 1918 m. sausio 26 d. suspendavo narystę Lietuvos Taryboje.
Pirmąjį pusmetį Lietuvos Taryba neturėjo patalpų, sesijų posėdžiai vykdavo erdviame Jono Vileišio bute, Lietuvių mokslo draugijos patalpose. Vasario 12–16 d. Smetona pakvietė kolegas į savo kabinetą LDNKŠ Centro komitete. Čia įvyko dešimt posėdžių, sustabdžiusių Lietuvos Tarybos skilimą. Keturi kairieji pažadėjo grįžti, jei bus priimtas nekompromisinis, per ankstesnes diskusijas jau suformuluotas nutarimas dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Tiesa, išvakarėse, vasario 15 d., prieštaraudami kairiųjų reikalavimams, Smetona, antrasis vicepirmininkas Mironas ir pirmasis sekretorius Šaulys atsistatydino. Baigti tą posėdį ir vadovauti kitos dienos rytiniam posėdžiui patikėta Basanavičiui. Būtent jis vasario 16 d. perskaitė nutarimo tekstą ir vadovavo balsavimui, po kurio visi Lietuvos Tarybos nariai pasirašė keletą Akto egzempliorių lietuvių ir vokiečių kalbomis. Posėdžio pabaigoje Lietuvos Taryba rinko naują Prezidiumą. Kito solidaus kandidato į pirmininko postą neatsirado – susirinkusieji vėl pavedė šias pareigas Smetonai. Lietuvos Taryba stengėsi, kad šalies nepriklausomybę pripažintų Vokietijos imperatorius. Tuo tikslu Smetona nuvyko susitikti su Šveicarijos prezidentu, kartu su kitais kolegomis pasirašė laišką Vatikano nuncijui. 1918 m. kovą gautas Vokietijos pripažinimas nepakeitė Lietuvos gyvenimo. Teko toliau derėtis su vokiečiais ir laukti karo pabaigos.
Monarchijos šalininkas tampa prezidentu
Pirmojo pasaulinio karo metais visuomenės gyvenimas keitėsi sparčiau negu žmonių mąstymas. 1918 m. vasarą dar buvo sunku numatyti, kad po kelių mėnesių Vokietijos imperatorius turės palikti sostą, žlugs Austrijos-Vengrijos ir Osmanų imperijos, o vietoj jų atsiradusios naujosios Europos valstybės taps respublikomis.
Lietuva Nepriklausomybę paskelbė viena iš pirmųjų, vos tik subyrėjo Rusijos imperija. 1917 m. gruodį Lietuvos Tarybai diskutuojant apie būsimosios valstybės santvarką, Smetona siūlė konstitucinę monarchiją: „Svarbi ne tiek valdymo forma, kiek jos turinys, yra demokratinių monarchijų ir nedemokratinių respublikų. Jei dedamės su vidurine Europa, tai mums reikalinga monarchijos. Struktūra Lietuvos taip pat reikalinga monarchijos.“21
Jo ir kitų dešiniųjų politikų pasirinkimas, anot istoriko Alfonso Eidinto, liudijo nepasitikėjimą krašto žmonių politiniu sąmoningumu, abejones, ar tikrai Vokietija pralaimės.22
Kartu daugiau nei pusmetį nuolat atsinaujindavusios diskusijos dėl krašto valdymo formos mokė Lietuvos Tarybos narius argumentuotai derinti skirtingas nuomones.
Abstrakti monarchijos idėja ėmė konkretizuotis, kai Šveicarijos lietuvis Juozas Purickis pasiūlė Lietuvos Tarybai, kad valdovu išrinktų Pietų Vokietijos Viurtembergo žemės grafą Wilhelmą von Urachą. Pačių pasirinktas konstitucinis, iš katalikų šeimos kilęs monarchas padėtų Berlyne išsaugoti Vokiečių katalikų centro partijos paramą lietuvių politinio savarankiškumo siekiams. Lietuvos Taryba stengėsi diskretiškai atremti pavojingą Vokietijos imperijos „globą“ – užkirsti kelią Lietuvos sujungimui su protestantiškomis Saksonija arba Prūsija. Pats Smetona liepos 13 d. posėdyje atsargiai kalbėjo apie monarchijos perspektyvas: „Pasekmių mes negalime atspėti. [...] Mes šitą žingsnį darome, žiūrėdami praktikų akimis, ne teisininkų. [...] Urachas, kol karas nepasibaigs, kad ir kviestume, neatvažiuos. [...] Jei monarchui nebus kuo remtis, tai nebus ir prezidentui.“23
Nepaisant karaliaus galias itin apribojančio konstitucijos projekto, už siūlomą kandidatūrą balsavo tik trylika iš dvidešimties Lietuvos Valstybės Tarybos24 narių. Keturiems kairiesiems politikams pareiškus, kad sustabdo narystę Taryboje, dauguma nuo jų atsiribojo, priimdama iš Rusijos grįžusius Martyną Yčą, Stasį Šilingą, Augustiną Voldemarą, Eliziejų Draugelį, Juozą Purickį ir Jurgį Alekną.
Vokietijai pralaimėjus karą, sumanymas von Urachą kviesti karaliumi galutinai subliūško. Prancūzijos diplomatai nedviprasmiškai pareiškė Lietuvos Valstybės Tarybai ir pirmajai Vyriausybei, kad naujos šalies valdovas vokietis Paryžiui būtų nepriimtinas. Smetona dalyvavo rengiant „Lietuvos Valstybės laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius“. Pagal lapkričio 2 d. priimtą pirmąjį dokumentą, apibrėžusį valstybės sąrangą, vykdomoji šalies valdžia priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumui ir Ministrų kabinetui. Prezidiumas tapo svarbiausia valstybės institucija, skelbusia įstatymus, skirdavusia Ministrą pirmininką ir tvirtinusia jo sudarytą kabinetą, atstovavusia valstybei. Jis skirdavo kariuomenės vadą, akredituodavo savus ir užsienio diplomatus. Jam iš pradžių priklausė Smetona, Šaulys ir Staugaitis. Šaulį, tapusį pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu, lapkritį pakeitė Šilingas. Ministru pirmininku Prezidiumas paskyrė Augustiną Voldemarą, į Vyriausybę pateko nemažai gerų Smetonos pažįstamų. Atrodė, laukia harmoningas darbas su bendraminčiais, nors ir ypač sudėtingu metu, kai teko, dar nesitraukiant vokiečiams, tverti valstybės ūkį ir pirmąsias institucijas.
Lietuvos politiniam savarankiškumui pasipriešinę susijungimo su Lenkija šalininkai ir artėjanti Raudonoji armija gruodžio pabaigoje Vilniuje sukėlė krizę. 20–21 d. į Berlyną pasitraukė tiek Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumo pirmininkas Smetona, tiek Ministras pirmininkas Voldemaras, keletas kitų įtakingų pareigūnų. Jie pabrėžė, kad išvažiavo derėtis su Vokietija dėl paskolos. Ant sutarties dokumentų iš tikrųjų yra ir Smetonos parašas, tačiau pasitraukimas tokiu sunkiu laikotarpiu gerokai susilpnino Lietuvos Valstybės Tarybą. Eidinto teigimu, be Prezidiumo pirmininko ji nedrįso priešintis naujojo Ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus raginimams faktiškai suspenduoti veiklą.
1919 m. pradžioje parvykęs jau į laikinąją sostinę Kauną, vienu iš dramatiškiausių laikotarpių, prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, Smetona irgi pakluso primygtinei Ministro pirmininko rekomendacijai padirbėti Skandinavijos valstybėse.25
Apie dešimt savaičių praleido Švedijos, Danijos, Norvegijos sostinėse, bendraudamas su jose akredituotais diplomatais, vietos žurnalistais ir verslininkais. Stokholme susitiko su Latvijos ministru pirmininku, būsimuoju prezidentu Karliu Ulmaniu ir tarpininkavo dėl paskolos šiaurinei kaimynei: „Latviai mums palaikyti reikia, taip darant rytuose bendrą frontą prieš bolševikus, taip siekiant nepriklausomybės. Nors, antra vertus, tariantis su latviais, reikia būti atsargiems, kadangi jie nepastovūs ir jų valdžia tebesanti silpna.“26
Kovo pabaigoje, rengdamasis kelionei į Londoną, Smetona gavo Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumo telegramą – Šilingas ir Staugaitis ragino skubiai grįžti į Kauną. Laikinosios sostinės geležinkelio stotyje jį iškilmingai sutiko Lietuvos Valstybės Tarybos ir Vyriausybės nariai, garbės sargyba, kariuomenės vyriausiojo štabo karininkai. Paradoksalu, tačiau ketvirtasis Ministrų kabinetas, vėl vadovaujamas kairiųjų atstovo Sleževičiaus, pavargęs nuo nesutarimų su Lietuvos Valstybės Taryba, siekė, kad būtų paskirtas Prezidentas ir pritarė Smetonos kandidatūrai.
Atsiradus aukščiausiajai valstybės institucijai, pavyko subalansuoti trijų dominuojančių politinių srovių jėgas: krikščionių demokratų, kairiųjų ir tautininkų. Prezidentas priimdavo galutinį sprendimą dėl Ministro pirmininko kandidatūros ir tvirtindavo jo sudarytą kabinetą, skirdavo kariuomenės vadovybę ir diplomatus, turėjo amnestijos teisę. Per pertraukas tarp Lietuvos Valstybės Tarybos sesijų valstybės vadovas turėjo teisę leisti Ministrų kabineto priimtuosius įstatymus arba grąžinti juos, pateikdamas pastabų. Nepriklausomybės kovų ir oficialių institucijų formavimosi laikotarpiu pirmasis ir vienintelis laikinasis valstybės Prezidentas tapo greičiau jau Ministrų kabineto negu Lietuvos Valstybės Tarybos ramsčiu.
Iki Steigiamojo Seimo darbo pradžios Smetona sušaukė tik vieną Lietuvos Valstybės Tarybos sesiją, prisidėdamas, kad šios institucijos įtaka galutinai sumenktų. Fragmentiški to meto šaltiniai mažai ką pasako apie Prezidento darbo užkulisius, santykius su kitais politikais. Atrodo, Smetona padėjo Sleževičiaus, vėliau Ernesto Galvanausko vadovaujamai Vyriausybei sutelkti daugumą politinių galių ir įgyvendinti savo sumanymus – oficialiai būdamas pirmasis valstybės pareigūnas, pasitraukė į antrą planą. Nedidelę užuominą apie tuometines Smetonos nuotaikas randame laiške Šauliui, 1920 m. sausį nusiųstame į Vokietiją: „Tau svetimoje šalyje esant rasi aiškesnė darosi ta mūsų yda, tas dar mažas asmens savarankumas, ta mūsų mėgiama brėžti [riboti – V. B.] asmens nepriklausomybė. Gi nuo asmens nepriklausomybės pareina ir viso mūsų krašto nepriklausomybė.“27
Prezidentas jautėsi varžomas, bet viešų užuominų apie tai vengė.
Pradėdamas Valstybės Tarybos sesiją 1919 m. spalio 15 d., Smetona pabrėžė būsimų parlamento rinkimų svarbą: „Mūsų valstybė dar tebekuriama, dar tebesame pusiaukelyje į nepriklausomybę. [...] Taigi Vyriausybės drauge su Valstybės Taryba rūpesnis yra tuo trumpu laiku paruošti Lietuvą, kad jos gyventojai nekliudomi galėtų visi demokratingai rinkt į Seimą. Tik tokio Seimo susilaukus, tegalės Lietuvos valdžia atsistot ant tvirto pagrindo, pagrįsto jos gyventojų, visų jos teisėtų piliečių valia.“28
Nors delsimas surengti rinkimus kartais siejamas su politikų nenoru atsisakyti valdžios, bet priežasčių būta daugiau, visų pirma – tęsėsi Nepriklausomybės kovos, iš visų jėgų stengtasi susigrąžinti Vilniaus kraštą. Smetona pasirašė visus svarbiausius rinkimų dokumentus – Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, Vyriausiosios rinkimų komisijos skyrimo aktą, nutarimą dėl jų datos. 1920 m. gegužės 15 d. jis oficialiai atsisveikino su visuomene, pagarbiai kreipdamasis į parlamentarus: „Seimo rinkimų stangrumas, uolus visuomenės dalyvavimas juose vaizdžių vaizdžiausiai parodo, kad Nepriklausomybė taip didžiai rūpėjo, kaip retoje šalyje terūpi. Dabar svetimos šalys mato, kad Lietuva, įveikusi didžiausias kliūtis, įstengė sudaryti tautos valios reiškėją, įstengė sušaukti demokratingiausiu būdu Steigiamąjį Seimą. [...] Atiduodama valdymą Steigiamajam Seimui, linki kuo didžiausios kloties jo darbams.“29
Smetona nekandidatavo rinkimuose, beje, jo remiama Tautos pažangos partija, sąrašuose turėjusi keletą signatarų, net Basanavičių, nesulaukė rinkėjų paramos. Galima sakyti, iš aukščiausio valstybės posto Smetona stojo prie naujos starto linijos. Netrukus tapęs Tautos pažangos partijos pirmininku ir vėl ėmęsis publicistikos, šešerius metus pamažu bandė grįžti į politinį gyvenimą – 1926 m. Panevėžio rinkimų apygardoje buvo išrinktas į trečiąjį Seimą.
* * *
Kaune akredituoti pirmieji užsienio diplomatai vertino santūrią Smetonos laikyseną, apgalvotus žodžius. 1919 m. liepą Prancūzijos karinės misijos Kaune vadovas pulkininkas Célestinas Reboulis kassavaitiniame pranešime Karo ministerijai pavadino Prezidentą išmintingu, įžvalgiu žmogumi, dideliu patriotu, deja, stokojančiu drąsos veikti ir galios tapti dominuojančia politine figūra.30
Prisimindami antrąjį jo vadovavimo valstybei laikotarpį, galime konstatuoti, kad dėl antrosios tezės dalies prancūzų karininkas klydo.
* * *
Šaltiniai ir nuorodos:
1 Straipsnyje pateikiamos Grigaliaus kalendoriaus datos. Norint gauti Julijaus kalendoriaus datas, naudotas iki Vokietijos okupacijos 1915 m. rudenį, reikia iš pateiktųjų atimti 13 dienų.
2 Viltis. 1918–08–04, nr. 161.
3 Begalinio svarbumo valandos... Viltis. 1914–08–19, nr. 174.
4 Aleksandras Merkelis. Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. Vilnius: Vyčio paramos fondas. 2017, p. 68.
5 Antanas Smetona. Į tautą. Lietuvos aidas. 1928–02–15, nr. 13.
6 A. Sm. [Antanas Smetona]. Karo ženkle gyvenant. Vairas. 1914–08–30, nr. 14; to paties: Kas daryti? Vairas. 1914–11–28, nr. 15.
7 A. Sm. [Antanas Smetona]. Lietuvos etnografijos ribos. Vairas. 1914–12–13, nr. 16.
8 Aleksandras Stulginskis. Atsiminimai. Čikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas. 1980, p. 106.
9 A. Sm. [Antanas Smetona]. Karo ženkle gyvenant...
10 LDNKŠ Centro komiteto posėdžių protokolai. Vilnius. 1915–09–24, 10–11. Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau LMAVB RS), f. 70, b. 4, l. 12, 23.
11 „Vakar A. Smetona pats lankėsi vienoje šeimoje ir rado ją suvargusią, apiplyšusią, vaikai sutinę savo lovelėse, o jų tėvas jau prieš porą savaičių miręs“. 1916–03–31 įrašas In: Pranas Bieliauskas. Vilniaus dienoraštis, 1915–1919. Vilnius, Trakai: Voruta. 2009, p. 30.
12 Petras Klimas. L. M. D. Vadovėlių Leidžiamosios Komisijos apyskaita. 1918 m. 1–X 1. Lietuvos aidas. 1918–10–22, nr. 112.
13 A. Sm. [Antanas Smetona]. Reikia gerų knygų vadovėlių. Vairas. 1915–01–29, nr. 2.
14 LDNKŠ Centro komiteto posėdžio protokolas. Vilnius. 1916–01–14. LMAVB RS, f. 70, b. 4, l.
15 Lietuvių atstovų memorandumas Vokietijos Rytų fronto kariuomenės vadui „Dabartiniai lietuvių siekiai“. In: Vilnius. Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. 2006, p. 98–99.
16 Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata. Lietuvos valstybės atkūrimo vizijos, planai ir lietuvių veiksmai. In: Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 m. dokumentuose. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. 2017, p. 52.
17 1915–12–19 įrašas. In: Petras Klimas. Dienoraštis 1915–12–01–1919–01–09, pradedamas P. Bugailiškio užrašais. 1915–08–23 (10). Čikaga: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas. 1988, p. 63.
18 1916–07–30 įrašas. In: Petras Klimas. Dienoraštis..., p. 121.
19 Organizacijos komiteto, sudaryto lietuvių suvažiavimui sušaukti, susirinkimo posėdžiai (Vilnius, 1917 m. rugpjūčio mėn. 1–4 d.). In: Lietuvos Taryba ir nepriklausomos..., p. 190.
20 Lietuvių konferencijos Vilniuje 1917 m. posėdžių protokolai, rašyti sekretoriaus kun. P. Dogelio, 10 posėdis, 1917–09–22. In: Lietuvos Taryba ir nepriklausomos..., p. 260.
21 Lietuvos Tarybos III sesijos 7 posėdžio protokolas. Vilnius. 1917–12–08, Lietuvos Taryba ir nepriklausomos..., p. 313.
22 Alfonsas Eidintas. Antanas Smetona ir jo aplinka. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. 2012, p. 98.
23 Lietuvos Tarybos IX sesijos 7 posėdžio protokolas. Vilnius. 1917–12–08, Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės..., p. 461–462.
24 1918 m. liepą institucijos pavadinimas buvo atnaujintas, vietoje Lietuvos [Krašto] Tarybos ji tapo Lietuvos Valstybės Taryba. 25 Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata. Lietuvos valstybės atkūrimo vizijos..., p. 83.
26 A. Smetonos laiškas J. Šauliui. Kaunas. 1920–01–12. LLTI, f. 115, b. 410.
27 A. Smetonos laiškas J. Šauliui. Stokholmas. 1919–02–19. LLTI, f. 115, b. 410.
28 Lietuvos Valstybės Tarybos XV sesijos 1 posėdžio protokolas. Kaunas. 1919–10–15. In: Lietuvos Taryba ir nepriklausomos...
29 Pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis. Lietuva. 1920–05–18. nr. 107.
30 Prancūzų karinės misijos Lietuvoje vadovo C. Reboul 20-tas savaitinis raportas karo ministrui. Kaunas. 1919–08–07. AMAEF. Europe 1918–1940. Lituanie, d. 4, p. 7.
