Pirmą kartą Vilniaus muziejaus istorijoje – galima čia ateiti su šunimis

Paroda „Didžioji gatvė“ tęsia Lietuvos sostinės įkūrimo 700-osioms metinėms pažymėti skirtą Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklą „Vilniaus gatvės“.

Reikšmingo Vilniaus jubiliejaus 2023 m. išvakarėse vykdomu miesto sociotopografiniu muziejiniu tyrimu siekiama atskleisti sostinės gatvių raidą, jų kultūrinį ir kalbinį heterogeniškumą, priminti svarbesnius įvykius, reiškinius, supažindinti su vilniečiais ir jų kasdienybe.

Didžioji gatvė – viena seniausių ir reikšmingiausių Vilniaus miesto gatvių. Ja ėjo Valdovų kelias, čia pastatyta miesto rotušė, Šv. Kazimiero bažnyčia, cerkvės, didikų rūmai, išplėtota miestui svarbi infrastruktūra.

Kaip formavosi ši senoji gatvė, koks gyvenimo būdas ir įpročiai siejo jos gyventojus – atsakymų į šiuos ir kitus klausimus bandoma ieškoti ikonografijoje, artefaktuose, archyviniuose dokumentuose.

Didžiosios gatvės savitumą atskleidžia ekspozicinės temos: „Laisvas oras“, „Tikra tiesa“, „Mėlynas kraujas“, „Parnaso kalnas“.

Vaizdinius gatvės pasakojimus parodoje perteikia Jono Rustemo, Juozapo Peškos, Jurgio Hopeno, Zigmunto Čaikovskio, Justino Vienožinskio, Adolfo Valeškos ir kitų dailininkų kūriniai.

Tarp jų – Nacionalinio muziejaus Varšuvoje parodai deponuotas įspūdingas Martyno Zaleskio paveikslas „Vilniaus rotušė“, atkuriantis XIX a. vidurio svarbios miesto aikštės vaizdą.

Socialinio, ekonominio ir teisinio miesto gyvenimo centras tapo pagrindiniu „laisvo oro“ laiduotoju ir terpe. Tai patvirtina unikalus parodos eksponatas – rotušėje 1511–1654 m. pildyta Vilniaus miesto magistrato aktų ir dekretų knyga.

Mėlyno kraujo metafora nurodo į prestižinėje miesto gatvėje rezidavusias aristokratų šeimas – čia gyveno Radvilos, Pacai, Chodkevičiai, Tyzenhauzai, Goštautai, Plateriai. Vienas jų prabangaus gyvenimo liudijimų yra austrių geldelės – gurmaniškų patiekalų liekanos, archeologų rastos Pacų rūmų teritorijoje.

Ekspozicijos puošmena – vaistinės gulbė, kuri ne vienai vilniečių kartai tapo nostalgišku senojo Vilniaus simboliu.

Gatvės polikonfesiškumą atspindi ikonografija, o vienas originalus istorinis dokumentas įrodo, kad Didžiojoje gatvėje greta katalikų, stačiatikių, reformatų šventovių 1897 m. įkurta Margaret Hakodeš sinagoga.

Didžioji gatvė tapo ir Vilniaus kultūrinio gyvenimo centru – čia veikė miesto teatras, kūrėsi kino teatrai, Tallat-Kelpšos muzikos mokykla, Vilniaus modelių namai, Lietuvos dailės muziejus, fotoateljė, dailininkų dirbtuvės.

Atskira salė skirta tapytojo Algimanto Jono Kuro studijoje vykusiems bičiuliškiems susitikimams – čia kolegos portretus kūrė Augustinas Savickas, psichodeliškai eskizavo Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Dalia Kasčiūnaitė, Henrikas Natalevičius, dailininko savadarbiu lanku šaudė dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, o džiazo muzikantas Vladimiras Tarasovas užbėgdavo palošti kortomis.

Parodoje miesto gatvė, kaip kultūros reiškinys, tampa muziejinės ekspozicijos objektu, kuris atskleidžiamas, pasitelkiant įvairias medijas.

Ką dailininkė Veronika Šleivytė kalbėjo per savo parodos Ateizmo muziejuje atidarymą, kur pokariu filosofai Levas Karsavinas ir Vosylius Sezemanas prie „buržuikos“ arbatą gėrė, kodėl tapytojas Pranas Gudynas tapo restauratoriumi, kaip skamba poetės Birutės Pukelevičiūtės ir rašytojo Kazio Borutos balsai – galimybę patirti tokius įspūdžius suteikia interaktyvus garso žemėlapis (autorius Marius Juknevičius).

Socialinę ir urbanistinę panoramą išplečia archyvinė kino kronika – nuo 1919 m. iki nepriklausomybės atkūrimo kintančių gatvės vaizdų kaleidoskopas (montažo autorė Julija Matulytė).

Tęsiant Jano Bulhako tikslingą Vilniaus architektūros fotografavimą, vykdomas nuoseklus šiandienos gyvenimo fiksavimas (fotografas Tomas Kapočius), kuris jungiamas į parodoje demonstruojamą gatvės fotokroniką.

Pirmą kartą Lietuvos muziejų praktikoje yra kaupiamas gatvių autentiško garso archyvas – įrašomi gatvės kasdienybės, įvykių, atmosferos garsai ir jų pagrindu kuriami garso koliažai (autorius Marius Juknevičius).

Gatvės istorijai skirtos ekskursijos (autorius Jurgis Atroškevičius) jau tapo šio parodų ciklo tradicija.

Didžiosios gatvės maršrutas ekspozicines sales jungia su natūra ir ne tik pasakoja apie ryškius paveldo objektus, bet atskleidžia ir mažai žinomus, intriguojančius faktus (kur gyveno ir dirbo režisierius Šarūnas Bartas, kurdamas savo pirmąjį vaidybinį filmą „Trys dienos“, ir kt.).

Savarankiškai ekskursijai sukurtas pieštinis gatvės sociotopografinis žemėlapis (dailininkas Žilvinas Jagėla) bei jį papildantis internetinis puslapis (sprendimo autorius Arnoldas Urbelis).

Specialus ekskursas veda po Chodkevičių rūmus – Lietuvos dailės muziejaus būstinę. Lokali ekskursija supažindina su rūmų istorija ir gyventojais iki XX a. Nuo XVII a. čia rezidavo Chodkevičių šeima, 1812 m. buvo įsikūrusi besitraukianti Napoleono kariuomenė, 1834 m. įrengtas Medicinos-chirurgijos akademijos studentų bendrabutis, o nuo 1919 m. rūmuose gyveno Vilniaus universiteto dėstytojai.

Čia buvo „lito tėvu“ vadinamo ekonomisto Vlado Jurgučio, filosofo Vosyliaus Sezemano, poeto Kazio Binkio, rašytojo Kazio Borutos, teatrologės Irenos Veisaitės ir kitų ryškių mokslo, meno, kultūros žmonių butai. Didžiausia staigmena – Levo Karsavino slėptuvė, kurią 1944 m. filosofo šeima įsirengė rūmų rūsiuose.

Pagrindinę ekspoziciją lydi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos moksleivių paroda „Didžioji gatvė: gatvės istorijos“ (kuratorė Bartė Kuolytė, mokytojai doc. dr. Audrius Novickas, Valdas Aničas, Ona Grigaitė, Linas Augutis).

Ši netradicinė pop-up paroda yra tarptautinio projekto „REvivEU“, kurio devizas – „Tai ir mūsų istorija!“, dalis. Dešimtyje Europos šalių (Nyderlanduose, Vengrijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Kipre, Lietuvoje) bendradarbiaujant su vietos muziejais ir bendruomenėmis rengiamos parodos, skirtos Europos kultūros įvairovei ir europiečius vienijančiam paveldui, istorijai, vertybėms pažymėti.

Vilniaus moksleivių pieštos, lipdytos, animuotos gatvės legendos įtraukia vienos seniausių sostinės gatvių gyvenimą į bendrą neformaliąją Europos istoriją.

Jauniausių parodos lankytojų laukia spalvinimui skirti piešiniai (dailininkas Žilvinas Jagėla).

Spalvindami asmenybių portretus vaikai susipažins su Didžiosios gatvės herojais: knygų leidėju Pranciškumi Skorina, kuris Didžiojoje gatvėje 1522 m. įkūrė pirmąją Lietuvoje spaustuvę, pirmąja Lietuvos rašytoja moterimi Sofija de Šuazel-Gufjė, kuri 1812 m. susitiko su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I ir Napoleonu Bonapartu, fotografu Stanislovu Filibertu Fleriu, kuris Didžiojoje gatvėje įsteigė fotoateljė ir 1908 m. čia įamžino Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, ir kitomis istorinėmis personalijomis. Įvairaus amžiaus moksleiviams parengta diferencijuota gatvės pažinimo edukacinė programa (grafikė Jolanta Sereikaitė).

Gatvės fenomenui skirtos parodos kontekste muziejus organizuoja vienos dienos akciją „Švęskime Pasaulinę gyvūnų dieną muziejuje!“.

Pirmą kartą Lietuvos muziejų istorijoje į ekspozicines erdves kviečiami lankytojai su savo draugiškais augintiniais. Jie turės galimybę drauge pasivaikščioti „Didžiąja gatve“, dalyvauti gatvės įvykiuose, patirti nuotykių, pasidžiaugti gera kompanija.