XVII a. pirmojoje pusėje Josvainių, Krakių bažnyčių metrikų knygose fiksuotos sudurtinės vardo formos: ex Dewinduoni, de dewindouniow, de deuindouniow, de Dewindoniow, de Dewinduniow, de Dewindonie, de Dewidojniow, de Dewidojniow. Tiek šiuose, tiek XVIII–XIX a. pradžios dokumentuose pavadinimas nuosekliai užrašomas be jungiamosios balsės tarp dėmenų.
Sakmėmis grindžiama etimologija
Devynduonių vardo kilmė įprastai suvokiama kaip skaitvardžio devyni ir daiktavardžio duona dūrinys. Aiškinantis tikrinio žodžio Devynduoniai etimologiją, į pagalbą kalbai ateina ir tautosakos tekstai.
Pagal susiformavusią tradiciją bandoma kaimo pavadinimą paaiškinti sakmėmis. Jose pagrindinis vyksmas grindžiamas badmečiu, bet yra keli įvykio variantai.
Vienur apsakoma, kad gyventojai, nuo bado gelbėdamiesi, sunešę visus grūdus ir iškepę devynias duonas. Kitoje sakmėje dėstoma, kad po mirčių telikę kaime devyni žmonės, kurie pasidaliję likučiu – vienu duonos kepaliuku ir taip lemtingai išgyvenę.
Tikriausiai naujesni pasakotojai atsitikimus transformuoja šiek tiek kitokiu motyvu: sočiau gyvenantieji specialiai iškeptais devyniais duonos kepalais apdalindavę tuos užklydusius varguolius, kurie persižegnodavę, todėl ir atsiradęs Devynduonių pavadinimas.
Išsupuotose Devynduonių etimologijose dominuoja nesukonkretintas bado metas, vis pasikartojantis skaičius devyni, duona ir pasidalijimo ja su kitais veiksmas, tarsi peraugantis į sakralų ritualą.
Devynduonių apylinkėse ir šiandien paplitęs pasakojimas apie prie namo arba kryžiaus rastą gyvą suvystytą kūdikį, apie pamestinuko tėvus nieko nežinota. Berniukas buvo priglaustas šeimoje, kaimo sprendimu duota Devynduonio pavardė, nes rastinukas iš Devynduonių.
Pagal vieną publikuotą tekstą tai sietina daugmaž su XIX a. pabaiga ar XX a. pradžia. Tačiau tokio mitinio pasakojimo ištakos gali būti gerokai ankstesnės, nes, pavyzdžiui, identiška Devynduonio pavardė užrašyta Krakių bažnyčios metrikų knygoje 1738 m.: Wa[n]taynie Iosephus Dewindonis (Vántainiai – vakarinė Krakių parapijos dalis). Panašiõs darybos kìtos Lietuvos pavardės: Devindoris, Devyndū̃ris, Dúonavagis.
Galima istorinės atminties hipotezė, kad valakinio Devynduonių kaimo pavadinimas sietinas su asmenvardžiu Devynduonis. Tokiu atveju šis būtų kilęs iš bendrinio žodžio – į dūrinį suaugusių kelių bendrinių žodžių.
Skaičiaus devyni prasmės
Bet ką galėtų reikšti sudaiktavardėjęs būdvardis devynduonis? Ar jis, paskiri devyni ir duona, archajinę paprotinę teisę atspindintys pasakojimai yra suvokiami tik mums šiandien įprastomis reikšmėmis?
Apie skaitvardinio dėmens prasmes, o kartais ir magiją be didesnių išvedžiojimų gausiai pasako etnologo Liberto Klimkos pastebėjimai:
"Tautosakoje žodis „devyni“ vartojamas tam tikrai ribai nurodyti „Devynios šakelės, dešimta viršūnėlė“, „Devynias upes perplaukė, dešimtoje skendo“, „Devynios kulkos pro šalį skrido, dešimta galvelę kirto“, „Devyni amatai, dešimtas badas“. Kasdieninėje kalboje sudurtiniai žodžiai su „devyni“ reiškia gausą, pereinančią į ypatingą kokybę: devynakė (žuvis nėgė), devyniabrolė, devyngalvis, devyngerklė (lakštingala), devyniagodis (svajotojas), devynduonis (našlaitis, viso kaimo išlaikytinis), devyntėvis (merginos vaikas). Sakoma: „Iki devinto prakaito“, „devynios galybės“, „Barbė devyndarbė“ ir pan. Ir tikėjimuose vis minimas devynetas".
Atkreipkime dėmesį į L. Klimkos tekste pavardintą devynduonis ir jo reikšmę „našlaitis, viso kaimo išlaikytinis“. Toks žodis su pateikta prasme „Lietuvių kalbos žodyne“ nefiksuotas. Tikriausiai Devynduonių pasakojimai apie rastą kūdikį teikę prielaidų etnologo įžvalgoms.
Būtų galima ir toliau tęsti sąrašą dūrinių, kurių pirmajame dėmenyje yra „devyni“: skaitvardinis būdvardis devynelgis „devynerių metų“, devynkalbis, devynkartis, devynkojis, devynkupris, devynlapis, devynragis, devynražis, devynšakis. Ir tai dar ne baigtis leksikos pavyzdžiams.
Čia tiktų ir buvusio Kėdainių dvaro viensėdžio *Devynvalakiai Surviliškio apylinkėse (prie *Papiškių palivarko, Berželės ir Kalnaberžės kaimų) pavadinimas – na Papiſȝki z Zaściankiem za Uzią Dewinwałaki 1683 m., Włozcianom Dewin walakow 1688 m.; ir kaimynų pavyzdys – Devyniabroliai kaimas ir vaitija Upytės valsčiuje 1556 m. Pagaliau, ne atsitiktinis Krekenavos kelias – Devyndúonkelis. Lietuvoje aptinkama toponimų – Devynbalsiai, Devynakiai, Devyn(ia)kalnis.
Žodynas apie duoną
Ką „Lietuvių kalbos žodynas“ mena apie dūrinius su duona? Šeimynduonė „šeimynai, samdiniams skirta duona“, duondavys, duondirbis, duonmitys „kas gauna išlaikymą“, duon(a)ėdis „kas veltui duoną valgo; veltėdis, dykaduonis“. Čia tiktų ir galbūt pravardinės kilmės pavardė Baltadúonis („žmogus, kuris nedirba juodo darbo“).
Ieškant kitų antrojo daiktavardinio dėmens duon- reikšmių, vis kyšteli pamintijimas, ar Devynduonių pasakojimų prasmės yra tik tiesmukiškai apie duoną (kepalais kepamas valgis; kepalas).
Prielaidos apie duoklės dalį
Žodyno ištekliai teikia lietuviškus bendrašaknius žodžius dúonis, donìs, dõnė, donià „duoklė, mokestis pinigais ar natūra; dovana; išmalda“, dúoti, dovanà. Atkreipkime dėmesį: Devynduonių pasakojimuose irgi duodama kitiems dúona, ja pasidalijama.
Įžūloka prielaida, neparemta šaltiniais: galbūt dūriniu devynduonis žymėta socialiai galingesniajam, pavyzdžiui, valdovui, atiduodama, sumokama paskirta devintoji duoklės dalis arba iš anksto nustatyti devyni mokesčio vienetai.
Pagaliau kažkada būta ir prievolės – duoklės grūdais, vyko grūdų statinės surašymai. O juk duona turi ir reikšmes – „duoniniai javai, rugiai; maistas, pragyvenimo šaltinis“. Taigi gal devynduoniai – „devyniais rugių matavimo vienetais atiduodamas mokestis“ arba „puikus derlius; geras pragyvenimas“? Pripažįstu, tai etimologinis spėjimas ir interpretacija, kilusi iš kalbinių asociacijų.
Gal su istorijoje kitusiomis mokesčių sistemomis (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje) susijusiu žodynu yra ir dalis žemėvardžių.
Pievos Žam̃brė pavadinimas Surviliškio apylinkėse gali būti grindžiamas žagrės mokesčiu, t. y. piniginio mokesčio valdovo žemėse tradicija, bendriniais žodžiais žam̃bras, žam̃bris, žam̃bis „medinis arklas su geležiniais noragais, žagrė“, žambrinė „mokestis nuo žambrio“.
Svetimkalbis vardas – Dzeržavà laukas Josvainių krašte – primintų polonizmo reikšmę „nuosavybė, žemės nuosavybė; nuoma; nuomojama nuosavybė; nuomos mokestis; činčas“. Tai, kas dera su činšu (čìnšas „mokestis žemės savininkui už žemės valdymą“), mena Činšìnė žẽmė – jau svetur dirbamos žemės pavadinimas.
Valstiečiai, duodantieji duoklę kiaunių kailiukais, buvo vadinami kiaunininkai, todėl gal *Kiaunininkai (de Kiauniniki) – tai buvęs gyvenamosios vietos vardas Krakių parapijoje 1711 m.
Oficiali forma Devyndúoniai yra pastovaus kirčio. Tačiau galima priegaidžių kaita, todėl kitõs formos Devynduõniai (2 kirčiuotė) galininko linksnis jau kirčiuojamas paskutiniame skiemenyje – (į) Devynduoniùs.
Asmenų pavadinimai pagal gyvenamąją, kilties ar priklausymą vietai pasakomi dvejopais priesaginiais vediniais – devynduoniẽtis (vyravo daugmaž iki XX a. aštuntojo dešimtmečio vidurio) arba devynduonìškis, abi lytys yra tinkamos.
