Suvienyti kilmingo kraujo
Sodyboje ant Kupiškio marių kranto neseniai vyko tris dienas trukęs ypatingas bajoriškos Audickų giminės susitikimas. Jame dalyvavo 172 žmonės.
Susitikimo iniciatorius – 59 metų vilnietis imtynių treneris Vladimiras Audickas. Vyras du dešimtmečius plušo archyvuose ir Audickų šaknis atsekė net per tris šimtus metų.
„Aš ne istorikas, tik giminės istorijos mėgėjas“, – save apibūdina V.Audickas.
Jis sukūrė 12 genealoginių medžių, visus juos vienija tas pats kilmingųjų kraujas. Iš surinktos informacijos matyti, kad iš bajorų Audickų einanti giminystė sieja apie du tūkstančius žmonių.
Kupiškyje plati giminė rinkosi neatsitiktinai, su šia vietove ją sieja istorija. Čia, šalia Alizavos esančiuose Zasinyčiuose, proprotėviai bajorai kadaise beveik šimtmetį valdė didžiulį dvarą.
Dabar iš Zasinyčių dvaro likę ne kas, daugiausia griuvėsiai.
Žygį pradėjo nuo kapų
V.Audickas giminės susitikimui pradėjo ruoštis prieš pusmetį. Kad būtų aišku, kas kokiai protėvių šakai atstovauja, užsakė skirtingų spalvų vardines korteles.
Giminaičių susitikimui buvo išnuomota kaimo turizmo sodyba, puotai lauke pastatytos erdvios palapinės.
Lauke organizatorius iškabino ant specialių tentų atspaustus kilmės medžius, iš anksto apgalvojo ir programą, kad susibūrimas nebūtų tik sėdėjimas užstalėje.
Giminės šventė prasidėjo nuo žygio į kaimų, esančių tarp Alizavos ir Antašavos, kapines. Jose yra palaidotų giminių.
Į kapines išsiruošė 30-ies žmonių grupė, daugiausia vyresnio amžiaus moterys. Žygis vyko pėsčiomis.
Bet svarbiausia buvo Zasinyčių dvaro lankymas.
V.Audickas pasikvietė istoriką, kad šis profesionaliai papasakotų apie vietovę bei dvaro valdytojus.
Į dvarvietės apžiūrą gausi giminė leidosi po mišių Alizavos bažnyčioje.
Rūmai – tik vaizduotėje
Beveik visi giminaičiai dvarvietę matė pirmą kartą. Geriau išsilaikę, dar turintys stogus, yra tik buvę dvaro ūkiniai pastatai, kuriuose kolūkių laikais veikė ferma. Iš kitų statinių likę tik sienos ar jų fragmentai. Tų dvaro mūrų liekanos išsimėčiusios po visą kaimą, kai kurios atsidūrusios gyventojų kiemuose.
Šiandieniniai Audickai galėjo tik rankom paglostyti rūmo sienų akmenis, pasižvalgyti pro buvusių langų angas ir vaizdą, koks buvęs geriausiais dvaro gyvavimo metais, nusipiešti tik vaizduotėje.
Įdomiausia, kad apie protėvių valdytą Zasinyčių dvarą archyvų vilkas V.Audickas sužinojo tik prieš 3 metus, kai paėmė į rankas Kupiškėnų enciklopediją.
Ten ir perskaitė istoriniais dokumentais pagrįstą medžiagą, kad Audickai dvarą valdė nuo jo įkūrimo pradžios, tai yra nuo 1699 iki 1775 metų.
„Vėliau lietuvius „išbankrotino“ čia kurtis ėmęs bajoras lenkas, išpirko žemes aplink ir galiausiai jo žinion perėjo ir Audickų dvarvietė“, – pasakojo V.Audickas.
Su kaimu suartino kryžius
Bajorų Audickų giminės susitikimas – ne pirmas.
Anksčiau V.Audickas juos rengė savo prosenelio gimtinėje, Pasvalio rajone esančiame Medikonių kaime. Susirinkdavo apie 40 artimesnių giminaičių.
„Maniau, bus gera giminės tradicija, jau 6 kartus buvom susirinkę, bet kai senelis mirė, poreikis susitikti ėmė blėsti, vien mano entuziazmo nebeužteko“, – prisipažino pašnekovas.
Tačiau netikėtai atsirado kita proga Audickams susibėgti.
Kaimo bendruomenė paprašė V.Audicko, kaip veiklaus žmogaus, padėti atstatyti kadaise čia buvusį kryžių. Vyras ėmėsi šio reikalo, surado drožėją – ir per Vėlines kaimas šventė naujo ir didžiausio Panevėžio rajone kryžiaus iškilimą. Jis buvo 7 metrų ir 44 centimetrų aukščio.
Kryžiaus atsiradimą imta minėti ne rudenį, o vasaros pradžioje, per Antanines, tuomet, kai vykdavo Audickų giminės susiėjimai. Taip nejučia giminės šventė virto kaimo švente.
„Dabar jau man susibūrimų organizuoti nebereikia, kaimas tai daro pats“, – sako V.Audickas.
Tėvas išsivežė į Ukrainą
Iš kur ta aistra vienyti savuosius?
V.Audicko atsakymas paprastas: nes nemaža jo gyvenimo dalis prabėgo toli nuo gimtinės. Gyvendamas svetur visada jautė didžiulę nostalgiją. Ne tik artimiesiems, bet ir gamtai, vaikystėje išvaikščiotiems miškeliams, išbraidytoms pievoms.
V.Audickas užaugo Panevėžio rajone, baigė Medikonių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Skaistgirių aštuonmetėje.
Jos baigti nespėjo, nes, kai buvo septintokas, tėvai nusprendė kraustytis gyventi į Ukrainą.
Tuo laiku daug kas vyko uždarbiauti į Donecko anglių kasyklą, joje įsidarbino ir tėvas.
Ten lietuvis baigė vidurinę, gavo Donecko technikumo angliakasio diplomą ir 3,5 metų pats padirbėjo šachtoje, buvusioje kilometro gylyje.
Vėliau jis baigė Luhansko pedagoginį universitetą, dirbo kūno kultūros dėstytoju. V.Audicko sritis – graikų–romėnų imtynės.
Ukrainoje vyras ir vedė, su žmona ukrainiete susilaukė dviejų vaikų.
Žmonos gimtinė okupuota
Audickų šeima į Lietuvą persikraustė 1996-aisiais, kai mūsų šalis jau keleri metai gyveno nusimetusi sovietų jungą. Pasak vyro, tuo laiku persikelti į gimtinę nebuvo lengva.
„Buvau jau 40-metis, vaikai pirmoje ir šeštoje klasėje, bendrabutyje juk negyvensi, o didesniame mieste įsigyti būstą neturėjom lėšų, tad iš pradžių įsikūrėm Joniškyje“, – pasakojo vyras.
Grįžtant į Lietuvą kankino ir abejonės, ar pritaps, ar sugebės čia dirbti.
„Gąsdino ir kalbos barjeras, ir pasikeitęs mentalitetas. Tiek metų pragyvenęs Ukrainoje juk grįžau su kitokiu mąstymu“, – neslėpė pašnekovas.
Kita vertus, nuo gimtinės jis nebuvo visai nutolęs, per atostogas nuolat lankydavosi Lietuvoje, palaikė ryšį su giminaičiais, matė džiuginančias mūsų šalies permainas, bendravo su lietuviais treneriais.
Taigi persikrausčius viskas klojosi ne taip ir blogai, po kelerių Joniškyje praleistų metų jo šeima apsigyveno Panevėžyje, o paskui įsikūrė Vilniuje.
„Į žmonos gimtinę nebevažiuojam. Dabar ten karo zona, ta pusė okupuota, ten lietuvių nemėgsta“, – paaiškina pašnekovas.
Patyrė šoką, kai neprisiminė vardo
Mintis ieškoti giminės šaknų ir burti saviškius V.Audickui kilo dar gyvenant Ukrainoje.
„Kartą į Donecką atvažiavo pusbrolis pirkti automobilio, susitikom, o aš jo vardą pamiršau! Tada buvo šokas“, – neslėpė pašnekovas.
Nuo tada ėmė braižyti schemas, rašyti vardus, aiškintis, kas su kuo susiję.
Atsikraustęs į Lietuvą vyras tapo nuolatiniu valstybinio archyvo lankytoju, ėmė sudarinėti visų Audickų giminės šakų planus.
Archyve aptiko ir bajorų knygą, kurioje nuo senų laikų surašyti giminės liudijimai. Kad perskaitytų kai kuriuos dokumentus, teko samdytis ir vertėjus iš lotynų ir senosios lenkų kalbos.
Dėdamas faktą prie fakto V.Audickas per du kruopštaus darbo dešimtmečius sudarė 300 puslapių giminės bylą.
Pasidarė giminystę liudijančius tyrimus
Į šiųmetį susitikimą atvykę bajorų Audickų palikuonys vieni kitų nepažinojo, daugelis nebuvo nė karto matęsi.
„Dažnas savo senelio brolio vardo nežino, o ką jau kalbėti apie tolimesnes atšakas“, – neslėpė V.Audickas.
Pats V.Audickas visus kviestinius pažinojo neakivaizdžiai, sudarydamas kilmės medžius su daugeliu susirašinėjo, bendravo feisbuke, susiskambindavo, tad iki smulkmenų žinojo kiekvieno šeimos istoriją.
„Man labai daug padėjo Snieguolė Audickaitė, ji visas12 kilmės medžio šakų sudėjo į vieną versiją“, – vyras džiaugiasi, kad tarp artimųjų yra ir daugiau giminės istorijos entuziastų.
Kad neliktų nė menkiausios abejonės apie giminystę, V.Audickas ir S.Audickaitė pasidarė DNR tyrimus.
„Ir kiti mūsiškiai susidomėjo: gal dar kas tokius tyrimus pasidarys“, – vylėsi bajorų palikuonis.
Kilmingųjų titulą sauganti giminė kitą susitikimą planuoja po trejų metų.
