Didžiulio XVII a. meno kūrinio aukštis – 3,5 metro ir plotis – 3,5 metro.
Paveikslo siužetas liudija, kad Liublino unijos sukurta Abiejų Tautų Respublika, suvienijusi Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę bei jos tautas – lenkus, lietuvius, ukrainiečius, baltarusius, – ne tik sugebėjo atsispirti agresijai iš Rytų, bet ir suduoti itin skaudų ir žeminantį smūgį suirutę tuo metu išgyvenusiai Maskvos valstybei.
Jungtinės lenkų ir lietuvių karinės pajėgos, vadovaujamos Lenkijos etmono Stanislovo Žulkevskio, sumušė rusų kariuomenę, užėmė Kremlių ir paėmė į nelaisvę Maskvos valdovus.
Paveikslą Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje pasitiko muziejaus direktorius Vydas Dolinskas, Užsienio reikalų ministerijos kancleris Laimonas Talat-Kelpša, o taip pat brangų krovinį atlydėję Lvovo muziejininkai.
Pasak V.Dolinsko, Lietuvos istorikai jau senokai žinojo, kad Lvovo muziejaus saugyklose buvo atrasta antra garsiojo paveikslo kopija, tačiau ji buvo nerestauruota, todėl teko keletą metų palaukti, kol jis galėjo atvykti į Vilnių.
„Prie šio paveikslo atgabenimo prisidėjo ir Ukrainos, ir Lenkijos muziejaininkai bei diplomatai. Tai dar viena proga pasidžiaugti, kad tais laikais, kai buvome kartu – lenkai, lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai – galėjome pasiekti daug gražių pergalių“, – sakė V.Dolinskas.
„Tai puikus trijų šalių kultūrinio bendradarbiavimo pavyzdys. Kai studijuojame savo šalies istoriją, tai neturėtume fiksuoti vien tik neigiamus, skaudžius momentus. Istorijoje būta visko – taip pat ir puikių pergalių. Paveiksle vaizduojamas istorinis laikotarpis daugeliui turbūt dar mažai žinomas, bet esu įsitikinęs, kad būsima paroda sudomins daugybę žmonių“, – direktoriui pritarė ir kancleris L.Talat-Kelpša.
Kaip skelbiama Valdovų rūmų informacijoje, dailininko T. Dolabelos paveikslai buvo ankstyviausi svarbius istorinius įvykius įamžinantys monumentalūs dailės kūriniai Abiejų Tautų Respublikoje. Manoma, kad šis Vazų dinastijos dvaro dailininkas ar jo aplinkos menininkai galėjo sukurti istorinės tematikos kūrinių ir Vilniaus Valdovų rūmams.
T. Dolabela gimė Beluno mieste, Italijoje, ir mokėsi pas Antonijų Vasilakį (Antonio Vassilacchi, 1556–1629). Vėliau dailininkas dekoravo Venecijos Dožų rūmus.
Atkeliavęs dirbti į Vazų dvarą, jis tapo baroko tapybos Lenkijoje ir Lietuvoje pradininku.
Dailininko kūriniuose ryški Venecijos tapybos mokyklos ir tokių garsių jos atstovų kaip Paolo Veronezės (Paolo Veronese, tikr. Paolo Cagliari, ~1528–1588), Tintoreto (Tintoretto, tikr. Jacopo Comin, Jacopo Robusti, 1518–1594), Jakopo Basano (Jacopo Bassano, tikr. Jacopo da Ponte, ~1510–1592) dailės maniera: meistriškai įvaldytos spalvos, šviesos efektai, daugiafigūrės kompozicijos ir trimatės erdvės iliuzija.
Manoma, kad paveikslas „Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio ištikimybės priesaika 1611 m. Abiejų Tautų Respublikos seime“, kaip ir kitas artimo istorinio siužeto paveikslas „Smolensko atgavimas 1611 m.“, puošė Varšuvos karališkosios pilies reprezentacinių salių lubų plafonus iki XVIII a. pradžios.
Yra žinoma, kad jau XVII a. rusų pasiuntiniai reikalavo, jog paveikslai, liudijantys skaudžius Maskvos pralaimėjimus ir didžią nešlovę, būtų pašalinti iš Varšuvos karališkosios pilies. Vėliau šie paveikslai buvo nukabinti ir iki šiol laikomi dingusiais.
Pagal vieną iš versijų 1707 m. Varšuvą užėmus Maskvos carui Petrui I šiuos paveikslus pavogė rusų kariai, pagal kitą – 1716 m. juos minėtam carui ir savo sąjungininkui padovanojo pats Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1697–1733) Augustas II.
XIX a., siekdamas priminti Maskvos carų pažeminimą, net du paveikslus šia tema nutapė garsiojo „Žalgirio mūšio“ autorius Janas Mateika.
Tik gerokai vėliau paaiškėjo, kad 1611 m. greta paveikslo, skirto dekoruoti Varšuvos karališkąją pilį, T. Dolabela ir jo aplinkos dailininkai ar mokiniai buvo sukūrę ir kitą – identiško siužeto, bet šiek tiek modifikuotos kompozicijos paveikslą, kuris puošė ištaigingą Pidhircių (Podhorcų) rezidenciją netoli Lvovo (Ukraina).
Paveikslo užsakovas nėra žinomas, bet išlikę šaltiniai liudija, kad bent jau XIX a. šis kūrinys priklausė iš Gediminaičių dinastijos save kildinusių kunigaikščių Sanguškų giminei, kuri šį paveikslą saugojo Liubartovo ir Zaslavlio rezidencijose, o vėliau pervežė į Pidhircių rūmus.
Po Antrojo pasaulinio karo šis paveikslas buvo slepiamas Lvovo muziejinėse saugyklose. Surastas ant vieno rulono, 2011–2013 m. jis buvo kruopščiai ir iš esmės restauruotas Lenkijoje – Krokuvos Vavelio karališkosios pilies restauratorių bei tyrinėtojų grupės.
Nuo vėlesnių užtapymų apvalytas paveikslas kelerius metus rodytas Krokuvos Vavelio karališkosios pilies reprezentacinėje salėje.
2018 m. paveikslas grįžo į Lvovo istorijos muziejų, o šį rugpjūtį buvo atvežtas į Valdovų rūmus Vilniuje. Šis meno kūrinys, kaip bendros lenkų, lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių šlovingos pergalės liudytojas, svečiuosis Vilniuje iki pat 2021-ųjų, kai bus minima Smolensko atgavimo ir Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio priesaikos 410 metų sukaktis.
Įspūdinga vieno paveikslo paroda bus atidaryta rugsėjo 17 dieną. Parodos organizatoriai – Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lvovo istorijos muziejus (Ukraina), Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija).
Ji tarsi pratęsia čia pat veikiančios kitos parodos „Liublinas – Lietuvos ir Lenkijos unijos miestas“ bei svarbiausio jos akcento – Jano Mateikos (Jan Matejko, 1838–1893) paveikslo „Liublino unija“ – istorinį pasakojimą.
Paveikslo pristatymas Valdovų rūmuose plačiajai kultūrinei visuomenei numatytas rugsėjo 17 d.
