Nacių karys aprašė pačią karo pradžią Lietuvoje: „Matėme klaikius skerdynių įrodymus“

Pakelės grioviuose ir laukuose gulėjo šimtai dar šiltų kūnų skausmo perkreiptais veidais. Dažnai vienas prie kito gulėdavo dešimt ar penkiolikta lavonų, kartais tarp jų pasitaikydavo ir uniformuotų moterų. Iš priešo tankų, pro kuriuos praeidavome, būdavo likusi tik laužo krūva, dažnai iš jų tebekildavo juodi tiršti dūmai“, – rašo knygos „Prie Leningrado vartų. Armijų grupės „Šiaurė“ kario istorija“ autoriai Williamas Lubbeckas ir Davidas B.Hurtas.

Knyga „Prie Leningrado vartų“ – vokiečių kario Wilhelmo Lübbeckės prisiminimai. Pokariu autorius persikėlė gyventi už Atlanto, pasikeitė pavardę ir tapo Williamu Lubbecku. Tai istorija apie Vermachto armijų grupės „Šiaurė“ gretose kovojusį jauną vyrą, nuėjusį kelią nuo eilinio kareivio iki kapitono. 

Knyga pradedama pasakojimu apie autoriaus vaikystę, darbą tėvų ūkyje, mokslus. Kai paaugliui Lübbeckei buvo vos trylika, į valdžią atėjo A.Hitleris. 

Nemaža dalis vokiečių tikėjosi, kad naciams pavyks sukurti gerovės valstybę, atkurti po Pirmojo pasaulinio karo prarastą Vokietijos statusą pasaulinėje arenoje, todėl fiurerio viešpatavimo pradžia buvo sutikta viltingai. Daugelis tada negalėjo įsivaizduoti, kad įžūlus Hitlerio žvanginimas ginklais ir siekis „atkurti teisingumą“, reiškiant teritorines pretenzijas kaimynams, įstums šalį į ilgą ir sekinantį karą. 

Prieš pat Vermachtui užpuolant Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d., Lübbeckė buvo mobilizuotas į kariuomenę ir pateko į 58-osios pėstininkų divizijos sunkiosios ginkluotės kuopą. Pirmąjį kovos krikštą autorius gavo Vakarų fronte, Prancūzijoje, netrukus jo dalinys buvo dislokuotas nukariautoje Belgijoje, o 1941 m. balandį, likus keliems mėnesiams iki karo su Sovietų Sąjunga, pajudėjo į Rytprūsius.  

Lübbeckės kuopa žygiavo sovietų okupuotais Baltijos kraštais, veikė prie Narvos, Leningrado, Volchovo upės, Demjansko, o paskui, dalyvaudama sunkiose kautynėse, traukėsi į Vokietijos teritoriją. Pačioje karo pabaigoje Lübbeckei tik per plauką pavyko išvengti sovietų nelaisvės.

Knygoje gausu kariškos buities aprašymų, žemėlapių, nuotraukų iš autoriaus asmeninio archyvo. Prisiminimus paįvairina dukart Geležiniu kryžiumi apdovanoto Lübbeckės pasakojimai apie santykius su tėvynėje likusia sužadėtine Anneliese, pokario Vokietiją, pirmuosius bandymus įsitvirtinti emigracijoje už Atlanto. 

Pateikiame šios knygos ištrauką, kurioje nesyk nuskamba ir Lietuvos miestų pavadinimai.

* * *

1941 metų balandžio 21-ąją mūsų priešakinis būrys (Vorkommando) išvyko į rytus. Po dviejų dienų divizija gavo perspėjimą per 24 valandas pasirengti palikti Belgiją. 

Nors prie išankstinio perkėlimo planavimo prisidėjo ir kai kurie štabo nariai, viskam organizuoti prireikė nemažai laiko, nes turėjome daug arklių ir ekipuotės. Planuotojams nepatogumų kėlė ir tai, kad apie perkėlimą nebuvo pranešta anksčiau, viskas turėjo vykti kuo slapčiau.

Vėlyvą balandžio 24-osios popietę dauguma divizijos karių buvo pasirengę išvykti, nors kai kurie padaliniai prie mūsų prisijungė vėliau. Lipdami į traukinius Vervjė vis dar nenutuokėme apie kelionės tikslą. Net ir kuopos vadas nežinojo, kuria kryptimi traukiame. Važiuodami per Vokietiją visi aplinkui garsiai stebėjosi: „Kur, po velniais, mes važiuojam? Kas bus toliau?“

Keista, kaip kariuomenėje greitai plinta ir kokią galią turi paskalos. Traukinyje sklandė pačių įvairiausių teorijų, kokia misija mūsų laukia, o atmosfera buvo įkaitusi nuo jaudulio ir laukimo. Dažniausiai buvo spėjama, kad keliaujame kažkur į šiaurę. Vieni sakė, kad važiuojame į Suomiją, kiti ne ką mažiau užtikrintai tvirtino, jog keliaujame į Švediją. Pasirodo, ir vieni, ir kiti klydo.

Keliaujant į rytus bei šiaurės rytus per Vokietiją, mūsų traukinys nesustodamas pravažiavo daugelio karių gimtuosius miestus – Hamburgą ar Liubeką. Kelionė truko 30 valandų, sustoję buvome vos kelis kartus – pakeisdavo lokomotyvą ir kelionė tęsdavosi. 

Nuvažiavę apie 1000 kilometrų nuo Vervjė galiausiai sustojome Rytų Prūsijos mieste Elbinge. Iš čia mūsų divizija tuojau patraukė į pirmąjį iš dviejų naktinių žygių. Išaušus sustodavome miške prie kelio ir suvalgydavome po šaltą davinį. Nuo stebėjimo iš oro mus saugojo medžiai, todėl galėjome ilsėtis brezentiniuose miegmaišiuose šildant saulei, o sutemus tęsdavome žygį.

Balandžio gale pasiekėme per 40 kilometrų į šiaurės rytus nuo Elbingo nutolusį Heiligenbailį, kurio kareivinėse apsigyvenome. Per kitas šešias savaites mokymai darėsi vis intensyvesni ir dėl to spėlionių apie mūsų misiją tik daugėjo.

Didžioji dalis mano bendražygių ir toliau manė, kad dalyvausime karinėje operacijoje kur nors Skandinavijoje. Daugeliui buvo sunku įsivaizduoti, kad Vokietija galėtų pulti Rusiją. Galbūt mūsų mąstysenai įtakos turėjo 1939 metų rugpjūčio mėnesį pasirašytas Vokietijos ir Rusijos nepuolimo paktas, bet suvokti invazijos perspektyvą buvo sunku dėl Sovietų Sąjungos dydžio. [...] 

Birželio 8-ąją mūsų divizija vėl išsirengė į kelias dienas truksiančius naktinius žygius – kelionės tikslas nebuvo atskleistas. Per tris dienas nuo Heiligenbailio nukeliavome maždaug 80 kilometrų į šiaurės rytus ir pasiekėme Labiau. Buvome apgyvendinti užmaskuotoje vietovėje miške ir toliau rengėmės nenurodytai didžiulei operacijai, tik šįkart slapčia.

Kadangi buvome dislokuoti taip arti sovietų valdomos Lietuvos, ėmėme įtarti, kad mūsų taikinys gali būti Rusija, nors nebuvome užtikrinti. Buvome izoliuoti miške, tad nematėme sutelktų pėstininkų, šarvuočių bei tankų ir artilerijos pajėgų, be kurių tokios didžiulės operacijos vykdyti negalėtume. 

Mėmelio uostas visai šalia, todėl tikimybė, kad gausime įsakymą lipti į laivus ir plaukti per Baltijos jūrą ir kokioje nors misijoje padėti Vokietijos sąjungininkei Suomijai, vis dar atrodė įmanoma. Bet neturėjome nė menkiausio supratimo, kada tokia operacija galėtų prasidėti.

Po mano 21-ojo gimtadienio birželio 17 dieną sužinojome apie įsakymus pradėti invaziją į Rusiją. Netrukus kai gavome nurodymus rengtis puolimui, iš Labiau patraukėme į ilgą, bet greitą žygį iki kitos miškų supamos lauko stovyklos prie Heydekrugo [Šilutės], esančios Rytų Prūsijos šiaurės rytinėje dalyje, truputį į šiaurę nuo Tilžės. Tad nuo rusų valdomos Lietuvos, kurią Raudonoji armija buvo okupavusi prieš metus, atsidūrėme mažiau nei per 15 kilometrų.

Gal kiek keistoka, bet kiti kariai apie tokias reikšmingas naujienas beveik nediskutavo ir nesiginčijo. Anaiptol – galėjai jausti tam tikrą palengvėjimą, kad baigėsi tos nežinomybės ir laukimo savaitės. Dabar turėjome įsakymus ir nedelsdami pradėjome rengtis karui. [...] 

Didžioji dalis vokiečių karą palaikė ne dėl nacių svajonės užkariauti Lebensraum (gyvybinę erdvę) Rytuose, kurią kolonizuotų „viršesnioji arijų rasė“. Kaip ir daugelis kitų vokiečių karių, už savo tėvynę aš kovojau vien iš patriotinės pareigos ir įsitikinimo, kad sovietinis komunizmas kelia mirtiną grėsmę visai Europai ir Vakarų civilizacijai. 

Jeigu nesunaikinsime komunizmo, jis sunaikins mus. Pašalinę šį Vokietijai ir Europai keliamą pavojų, kartu išlaisvintume komunistų engiamas Sovietų Sąjungos tautas. Nors nacių propagandininkai piešė slavų tautas kaip Untermenschen (pusžmogius), nė vieno iš mane supančių vyrų pažiūros nebuvo tokios kategoriškai rasistinės. Mums slavai – ne biologiškai prastesnė žmonių rasė, o tiesiog nieko neišmanantys necivilizuotos ir atsilikusios šalies gyventojai. [...] 

1941 metų birželio 22-ąją, sekmadienį, priešaušrio tylą sudrumstė ginklų riaumojimas – trys milijonai vokiečių karių pradėjo operaciją „Barbarosa“, invaziją į Sovietų Sąjungą beveik 3000 kilometrų fronte nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Pasipylė milžiniškas griausmingų sprogimų lietus, kai vokiečių artilerija trumpai, bet uraganišku greičiu apšaudė rusų linijas – horizontas rytuose nesiliovė švytėjęs.

Auštant dangų aptemdė Liuftvafės bombonešiai „Heinkel“ ir „Junkers“, pikiruojamieji bombonešiai „Stuka“ ir naikintuvai „Messerschmitt“, prazvimbiantys virš mūsų galvų į rytus. Netrukus po oro pajėgų atakos pasigirdo riaumojančių tankų variklių gaudesys, bet triukšmas pamažu nutilo, nes tankų ir šarvuočių daliniai nurūko į rytus. 

Savo šalies sienas ginanti Raudonoji armija, šokiruota tokio žaibo karo (Blitzkrieg), buvo sutriuškinta ir priversta trauktis. Kitą rytą 58-oji divizija, esanti 18-osios armijos 23-iojo korpuso antrajame ešelone, gavo įsakymą pulti. 18-oji armija, 16-oji armija ir 4-oji tankų grupė sudarė armijų grupę „Šiaurė“ – vieną iš trijų Vermachto sukurtų milžiniškų armijų grupių („Šiaurė“, „Centras“, „Pietūs“) invazijai į Rytus.

Peržengus sieną, nebuvo matyti jokių gynybos įtvirtinimų, bet vienas skirtumas akivaizdus – keliai daug prastesni, nors kai kurie ir asfaltuoti. Kitą rytą 154-asis pulkas surengė trumpus išpuolius prieš sovietų pozicijas mažuose Lietuvos miesteliuose Pajūralyje ir Kvėdarnoje, maždaug 40 kilometrų nuo mūsų atspirties taško Heydekruge. Šioms greitoms atakoms prieš karius, kurie tikriausiai saugojo sieną, neprireikė net mūsų sunkiųjų ginklų paramos ir kitą rytą buvome pasirengę judėti pirmyn.

Per dieną nukeliaudami po 25 kilometrus, birželio 28-ąją pasiekėme Šiaulius, maždaug 100 kilometrų į šiaurės rytus nuo Pajūralio. Nors tankų daliniai buvo gerokai toliau, 58-oji divizija judėjo taip greitai, kad netrukus tapo viena labiausiai į priekį išsiveržusių armijų grupės „Šiaurė“ pėstininkų divizijų. Retkarčiais susidarydavo spūsčių, bet į rytus judėjome skubiai, tad pasitikėjimo savimi netrūko. Reikalams klostantis taip gerai, ėmėme tikėti, jog Sovietų Sąjungą galime įveikti iki žiemos ar kito pavasario.

Ilgomis vasaros dienomis žygiuodavome nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, kol karininkai galiausiai įsakydavo sustoti, o tada įsirengdavome stovyklą pakelės lauke. Sočiai pavalgiusi kuopa imdavo ieškoti vietos miegoti po priedanga, jeigu Raudonoji armija pultų. 

Apsistoję kaime kartais suguldavome už namo, bet niekada nemiegodavome jo viduje, nes žinojome, kad bet koks statinys yra potencialus priešo artilerijos taikinys. Jeigu nereikėjo budėti, padėdavau galvą ant plieninio šalmo ir tą pačią akimirką užmigdavau. Po dviejų–keturių valandų kas nors pažadindavo spyriu į nugarą. Per pusvalandį papusryčiaudavome ir tęsdavome žygį. [...] 

Žygiuodami per atvirą Šiaurės Lietuvos lygumų kraštą, pasipriešinimo nesulaukėme, bet girdėjome tolumoje aidint šūvius bei sprogimus ir matėme klaikius skerdynių įrodymus. Pakelės grioviuose ir laukuose gulėjo šimtai dar šiltų kūnų skausmo perkreiptais veidais. Dažnai vienas prie kito gulėdavo dešimt ar penkiolikta lavonų, kartais tarp jų pasitaikydavo ir uniformuotų moterų. Iš priešo tankų, pro kuriuos praeidavome, būdavo likusi tik laužo krūva, dažnai iš jų tebekildavo juodi tiršti dūmai.

Mėgindami atsitraukti į rytus, daugelis Raudonosios armijos karių ir tankų atsidurdavo atvirose vietovėse ir tapdavo lengvu taikiniu vokiečių lėktuvams. Oro dvikovose visa galva už priešą pranašesnė Liuftvafė užtikrino, kad nė vienas priešo dalinys nesijaustų saugus. Didelio kalibro kulkosvaidžiais ginkluotas naikintuvas galėjo išguldyti daugybę neapsaugotų priešo taikinių plačioje teritorijoje.

Tokios atakos buvo ypač triuškinančios, kai mūsų lėktuvai praskrisdavo virš žmonių ir transporto priemonių prigrūstų Rusijos kelių. Viskas, kas pasitaikydavo kulkų kelyje, būdavo sunaikinama – net pakelės grioviuose besislepiantys kariai negalėjo jaustis saugūs. Jei kam nors pavykdavo likti gyvam per tokius antskrydžius, dažniausiai būdavo sužeidžiamas.

Nesunaikintus Raudonosios armijos tankus vokiečių tankų ir šarvuočių daliniai priversdavo atsitraukti. Jeigu tankas pasitaikydavo mūsų sunkiosios ginkluotės kuopos kelyje, norint išvesti jį iš rikiuotės, pakakdavo gerai nutaikyto šūvio didelio sprogumo sviediniu iš vienos mūsų 150 mm haubicų pažeidžiant pagrindinį pabūklą arba vikšrus. 

Tačiau mūsų sunkiosios ginkluotės kuopos pagrindinė užduotis buvo ugnimi remti pėstininkus kovoje prieš sovietų pėstininkus. Mums trūko šarvamušių sviedinių, prasiskverbiančių pro priešo tankų kietą šarvą, tad retai atidengdavome ugnį į priešo šarvuočius bei tankus, nebent padėtis būdavo kritiška. Divizijoje netrūko ir kitų priemonių susidoroti su priešo tankais.

Žygiuodami į šiaurės rytus iš Lietuvos miesto Šiaulių iki Latvijos sostinės Rygos, maždaug 110 kilometrų nukeliavome per savaitę. Liepos 5-ąją įžengusius į miestą mus pasitiko nedidelės minios žmonių su šūkiais „Befreier!“ („Išvaduotojai!“). 

Atsidėkodami, kad išgelbėjome juos nuo rusų okupacijos, dovanojo mums gėlių bei šokolado. Nors dalis žmonių ir toliau liko įsibaiminę ir slėpėsi rūsiuose, Baltijos šalyse – Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje – mus pasitiko džiaugsmingai.