„Seniai svajojau sukurti tokią kompoziciją – sakmę apie medinį miestą, įkurtą prie Mėmelburgo tvirtovės, ten gyvenusius žmones ir jų buitį“, – pristatydama savo kūrinį, kuriame susipina kolonistų vokiečių ir baltų kultūros klodai, sakė A.Pečeliūnienė.
Projekto „Pražuvusi Klaipėda“ autorė A.Pečeliūnienė gilinosi į senąją Klaipėdą vaizduojančius piešinius, graviūras.
Ikonografinę medžiagą ji pasirinko tik kaip orientyrą, kryžiuočių kronikomis, istorijos tyrinėtojų darbais detaliai nesirėmė, sukūrė savąją versiją, kaip viduramžiais atrodė žvejų ir amatininkų gyvenvietė.
Gyveno vos 90 šeimų
Dar neregėta senojo miesto vaizdų kompozicija pristatoma stiklo paviljone, įkurdintame laukymėje, kur kadaise stovėjo aukščiausia mieste, tačiau per karą nugriauta Šv.Jono evangelikų liuteronų bažnyčia. Klaipėdiečiai svajoja ją atstatyti.
Viduramžių Klaipėda buvo mažas miestelis su keliomis siauromis gatvėmis, čia gyveno vos 90 šeimų. Friedricho priemiesčio (senamiesčio dalis nuo Didžiojo Vandens gatvės link senojo turgaus) tuo metu dar nebuvo.
„Labiausiai norėjosi priminti laikus, kai į Danės upę suplaukdavo ąžuoliniai kurėnai ir žiemą įšaldavo iki pavasario. Tuomet ir laivuose kunkuliuodavo gyvenimas. Viename buvo mokykla, o kitame – bažnyčia“, – pasakojo A.Pečeliūnienė.
Gatvės skendėjo purve
Dabartinėje Žvejų gatvėje, tada vadintoje Kalvių, sukosi visas gyvenimas – čia stovėjo mediniai trobesiai ir tvartai, nuotekų įrenginių nebuvo, paplavos ir srutos iš namų plūsdavo į Danę. A.Pečeliūnienė net neabejoja, kad gatvės ir kiemai buvo apkrauti malkomis, nes jos buvo kūrenamos namams šildyti.
„Tuo metu didesni burlaiviai tik pradėjo rodytis Klaipėdoje – į Danės žiotyse įkurtą uostelį jų kasmet įplaukdavo apie trisdešimt. Bet sielių buvo labai daug – mediena buvo plukdoma iš Lietuvos, Kuršių nerijos. Pavaizdavau ir laivų statyklą“, – kalbėjo menininkė.
Miestui svarbus buvo tiltas, tačiau tikslių jo atvaizdų neišliko. A.Pečeliūnienė mano, kad jis buvo pakeliamas, su vartais: „Tiltą per Danės upę sukūriau pagal tų laikų Olandijos miestų pavyzdį. Šalia jo veikė muitinė, svarstyklės – į uostelį atplaukusių laivų savininkams ir pirkliams už viską reikėjo mokėti magistratui.“
Sukomponavusi trobesius menininkė ėmė galvoti, ką ten apgyvendins.
Seniausiame namelyje įsikūrė batsiuvys, nes Kurpių gildija – pirmasis oficialiai registruotas Mėmelio amatininkų sambūris. Kalviai susitelkė prie žaizdro.
Gyveno kaip silkės statinėje
A.Pečeliūnienė turtingesnio pirklio namą buvo nudažiusi baltai, bet greitai suprato suprato, kad neverta dailinti tikrovės, – visi viduramžių miestai skendėjo purve.
Pavaizduotų namų fasadai atsiveria iš abiejų pusių. Kiemuose – galvijai, antys, žąsys, pristatyta medinių pašiūrių ir sandėliukų. Stiklo langų dar nebuvo, bet turtingesni miestelėnai, nusižiūrėję į bažnyčias, būstuose įsirengdavo netgi vitražus.
„Visi žmonės tada prie upės gyveno vargingai, susispaudę kaip silkės statinėje, neturėjo knygų, puošnių apdarų, dažno miestelėno manta sutilpdavo skrynioje. Viduramžių buitį atkūriau tokią, kokia ji iškilo mano mintyse“, – sakė A.Pečeliūnienė.
Sunkiausia buvo pavaizduoti liaudį, nes miestelyje, pasak autorės, gyveno įvairių tautybių kolonistų – vokiečių, olandų, škotų, anglų: „Mėmelyje netgi buvo paplitusi mada kalbėti angliškai, smuklėse linksmintis taip, kaip anglai.“
Vienoje kompozicijos scenoje A.Pečeliūnienė pavaizdavo, kaip girti miestelėnai pešasi, o moteris su šluota bando juos išskirti.
Istorikas kūrinio neišpeikė
Kompoziciją puošia apie 80 personažų, sustingusių įvairiomis pozomis: kalvių, siuvėjų, batsiuvių, virvių rišėjų, pirklių. Nulipdytos iš dirbtinio porceliano figūrėlės aprengtos ano meto drabužiais. Atkurta keliolika statinių – gyvenamųjų namų, tvartų, burvalčių.
Uostamiesčio gyventojai ir turistai dabar smalsiai apžiūrinėjo laukymėje per Jūros šventę iškilusį stiklo paviljoną su A.Pečeliūnienės kūriniu. Daugelis gūžčioja pečiais, stebisi jos ir pagalbininkų kantrybe, pedantišku kruopštumu.
Medinės Klaipėdos, kurią rodo menininkė, nebeliko nė kvapo. Tik kai kurių mūrinių pastatų liekanos kartais atsiveria senuosius kvartalus tyrinėjantiems archeologams.
„Meno žmonės praeitį dažnai išvarto kaip tik nori, bet šio puikaus darbo autorei negaliu reikšti jokių priekaištų“, – tikrovišką kompoziciją gyrė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, archeologas ir humanitarinių mokslų daktaras Jonas Genys.
