Maskva daugelį metų neigė, kad prie SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutarties, žinomos kaip Molotovo-Ribbentropo paktas, yra slaptasis papildomas protokolas.
Šioje sutartyje buvo aptartos Rytų Europos padalijimo teritorinės ir organizacinės detalės: Sovietų Sąjungai atiteko dalis Lenkijos, Baltijos šalys ir Besarabija, o Adolfas Hitleris, gavęs carte blanche, vos po kelių dienų užpuolė Lenkiją. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Istorijos klastotojai
Tiesą sakant, šis protokolas, apie kurį nebuvo pranešta net SSRS Aukščiausiajai Tarybai, ratifikavusiai Nepuolimo sutartį, iš esmės niekada nebuvo slaptas. Jau kitą dieną po pasirašymo vienas vokiečių diplomatas, kuriam siaubą kėlė mintis apie karą, pranešė apie jį savo kolegai amerikiečiui.
1946 metais per Niurnbergo procesą apie slaptąjį papildomą protokolą tarp SSRS ir Vokietijos papasakojo buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius Ernstas von Weizsackeris. Tai patvirtino kiti kaltinamieji, o vienas advokatų net norėjo paskelbti šio protokolo tekstą, bet jam neleido: kaltinimo atstovai iš SSRS pusės kategoriškai neigė slaptojo protokolo buvimą, vadino jį klastote.
Po dvejų metų šį dokumentą paskelbė JAV Valstybės departamentas kartu su Trečiojo reicho archyvuose rasta nacių ir sovietinių diplomatų korespondencija, kurioje minimi slaptieji susitarimai. Tačiau Sovietų Sąjunga toliau tvirtino, kad tai klastotė, kad nebuvo jokio papildomo slaptojo priedo prie 1939 m. sutarties („Dėl nepuolimo“ ir „Dėl draugystės ir sienos“) tarp SSRS ir Vokietijos.
Maža to, atsakydama į Valstybės departamento publikaciją, Maskva išleido savo rinkinį, pavadintą „Istorijos klastotojai“. Beje, jame nebuvo paskelbta nė vieno viso archyvinio dokumento, tik keletas fragmentų.
„Taikingasis“ Stalinas ir Europos padalijimas
Viačeslavas Molotovas, pasirašęs Nepuolimo sutartį ir slaptąjį protokolą, iki pat savo mirties 1986 metais neigė jo egzistavimą. Jo argumentaciją perėmė kitas SSRS užsienio reikalų ministras Andrejus Gromyka: tai klastotė, nes toks dokumentas oficialiai nepaskelbtas.
Argumentas, kaip sakoma, neatremiamas: jį pasirašiusios vienos oficialios pusės (hitlerinės Vokietijos) nebėra, o kita (Sovietų Sąjunga) apskritai neigia, kad jis yra, ir, savaime suprantama, nesirengia jo paskelbti.
Tiesa, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyvuose išliko protokolo vokiškoji versija, bet popierinis variantas neva sudegė per Berlyno bombardavimą 1944 metais ir liko tik fotokopija.
Iš tikrųjų archyve yra ir popierinis variantas. Tiesa, šio egzemplioriaus su Trečiojo reicho užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo ir SSRS užsienio reikalų ministro V.Molotovo parašais kilmė tiksliai neužprotokoluota.
Bet kodėl taip svarbu buvo įrodyti šio slaptojo dokumento egzistavimą ir kodėl Maskva taip atkakliai jį neigė? Esmė ta, kad dviejų diktatorių susitarimas dėl Rytų Europos padalijimo visiškai griovė oficialią sovietinę versiją apie atitolinti karą siekusį „taikingąjį“ Josifą Staliną. Dokumentais būtų patvirtinta, kad jis agresorius, kartu su Adolfu Hitleriu pradėjęs Antrąjį pasaulinį karą, aneksavęs Baltijos šalis, dalį Lenkijos, Besarabiją ir Šiaurės Bukoviną.
Apie tai rašė ne tik Vakarų istorikai, bet ir, pavyzdžiui, žinomas sovietinis istorikas bei publicistas Levas Bezymenskis, kurio publikacijos tiek sovietinėje, tiek Vakarų žiniasklaidoje suvaidino svarbų vaidmenį, kad apie slaptąjį protokolą prabiltų sovietinė visuomenė.
Slaptasis protokolas „Ypatingajame aplanke“
1989 metais SSRS liaudies deputatų suvažiavime Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovai pareikalavo, kad Michailas Gorbačiovas paskelbtų šį dokumentą. M.Gorbačiovas atsisakė: girdi, Kremliaus archyvuose jo nėra.
Kad ir kaip ten būtų, 1989 metų gruodį specialioji komisija, vadovaujama Aleksandro Jakovlevo, o įkandin jos ir SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pripažino, kad buvo slaptasis protokolas prie sutarties tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos. Buvo paskelbtas ir tekstas, tiesa, ne sovietinis originalas, o vokiškas variantas.
Tik 1992 metų spalį, išslaptinus archyvą, dokumentą aptiko kitas istorikas – Dmitrijus Volkogonovas. Jis pristatė slaptąjį protokolą kartu su kitais dokumentais spaudos konferencijoje. Pasipylė publikacijos laikraščiuose ir istorijos žurnaluose. Taigi jau tada tapo žinoma, kad egzistavo slaptasis papildomas susitarimas prie Molotovo-Ribbentropo pakto, ne tik Vakaruose, ne tik Baltijos šalyse, Moldovoje, Ukrainoje, bet ir Rusijoje. Taigi dabartinė sovietinio originalo publikacija iš esmės nieko nekeičia.
