Skundimo kultūra sovietmečiu: į KGB skriejo anonimų pranešimai ir skundai

Tačiau ne vien užverbuoti agentai, patikėtiniai ir kiti bendradarbiai teikdavo informaciją. Nemažai žinių KGB pasiekdavo gyventojų pareiškimų, pranešimų, skundų, dažnai anoniminių, pavidalu.

Šis straipsnis apie Lietuvos ypatingojo archyvo saugomus žmonių pranešimus bei skundus saugumui, bet jame nebus apžvelgiami pranešimai apie asmenis, bendradarbiavusius su vokiečių okupacine valdžia, dalyvavusius pokario ginkluotame antisovietiniame pasipriešinime. 

Ne vieno KGB ar sovietinei partinei vadovybei adresuoto laiško autoriai – psichikos ligoniai, o kai kuriuose dokumentuose aprašyti nestabilios psichikos žmonių veiksmai. Nepaisant intriguojančio turinio, apie juos taip pat nebus kalbama.

Politiškai budrūs homo sovieticus uoliai informuodavo „kontorą“ apie nugirstus ideologiškai kenksmingus pokalbius, svarstymus, nepasitenkinimo valdžia bei socialistine santvarka reiškimą, įtartinos literatūros skaitymą ar politinius anekdotus.

Rusakalbiai LSSR gyventojai skųsdavo kacapais, burliokais, skeltanagiais ar kitaip juos išvadinusius ir raginusius nešdintis į Rusiją lietuvius. Skundų paskutinė pastraipa dažniausiai prasidėdavo žodžiais: „Aš, kaip komunistas, prašau atkreipti dėmesį“, „mes, dori tarybiniai piliečiai, prašome imtis priemonių“, „būdamas darbininkų klasės atstovu, prašau išsiaiškinti“ ir pan.

Prašymų vykdomųjų komitetų pirmininkams skirti didesnį, patogesnį būstą ar kitaip pagerinti gyvenimo sąlygas antri egzemplioriai neretai būdavo siunčiami KGB padaliniams. Kai kurie „buitiniai“ pareiškimai turėjo aiškią politinę potekstę. Ypač tie, kuriuose dėstyta, kad „dorų tarybinių piliečių“, „socialistinio lenktyniavimo nugalėtojų“, karo ar darbo veteranų šeima glaudžiasi ankštesniame bute negu sovietų valdžią ir socialistinę santvarką nepaliaujamai keiksnojantys idėjiniai priešai.

KGB pasiekdavo pranešimai dėl korupcijos, spekuliacijos, sukčiavimo. Lenino prospekte stovėjusiame pastate paprastai pasibaigdavo ir daugelio aukščiausiai Sovietų Sąjungos ar Lietuvos SSR vadovybei adresuotų laiškų kelionė. Ypatingai kategorijai derėtų priskirti pranešimus apie asmenis, planavusius vykti į užsienį. Kadangi sovietiniam žmogui tokia kelionė prilygo stebuklui, apie keliauti išsiruošusius piliečius plaukė nepaprastai nuoširdžiu pavydu ir net šlykščiu šmeižtu persisunkusi rašliava.

Skirtingų pažiūrų žmonių tarpusavio santykius ir tuometę atmosferą ryškiai atspindi vieno Šiaulių lopšelio-darželio auklėtojos pranešimas, kuriame itin lojali sovietinei santvarkai komunistų partijos narė skundė kaimynę. 

„Butas buvo išskirtas antrame aukšte su bendra virtuve bei kitais patogumais. Po kiek laiko paaiškėjo, kad gyventoja, kuri gyvena kartu su mumis ir turi teisę naudotis šiais patogumais, yra užkietėjusi davatka.“ Toliau rašoma, kad „užkietėjusi davatka“ prieš atsikrausčiusią vaikų darželio auklėtoją nuteikinėjo kaimynus, kalbėjo, jog „reikia imtis visų priemonių, kad išgyvendinti iš čia tą raudonąją komunistę“, pradėjo ją visaip šmeižti, vadinti „Maryte Melnikaite“, „raudonąja bjaurybe“ ir kt., į akis ne kartą pasakė „duok Dieve, ateitų vokiečiai ir tave iškart nupiltų“. 

„Ji šmeižia mane kaip komunistę visuomenės akivaizdoje teršia mano vardą, – rašė ikimokyklinio ugdymo specialistė, – žada nunuodyti mane, nes sako „tokias komunistes reikia kaip blakes traiškyti“. Todėl nesu tikra, kad tikrai nepadės nuodų, nes gali laisvai prieiti prie šaldytuvo.“ 

Anot autorės, kaimynė nuo žodžių kelis kartus bandė pereiti prie konkrečių veiksmų. Neapsikentusi pedagogė prašė saugumo „tarpininkauti, kad minėta pilietė būtų iškeldinta ir nubausta“, pažymėdama, jog yra žmonių, galinčių paliudyti „apie eilę užpuolimų ir įvairių scenų“. Šiaulių saugumo skyrius pareiškėjai rekomendavo kreiptis į draugišką teismą, su tuo ji sutiko. Nežinia, ar skundikė pateikė realius faktus, ar paprasčiausiai šmeižė tikėdamasi kaimynę išgyvendinti iš buto ir šitaip pasigerinti buitines sąlygas.

Pasitaikydavo atvejų, kad pareiškėjai be jokio sąžinės graužimo šmeiždavo nepatogius kaimynus ar žmones, trukdžiusius įgyvendinti vienokius ar kitokius planus. Pavyzdžiui, vieno Kauno gyvenamojo namo komendantė su grupe bendraminčių kaišiojo pagalius į ratus kaimynams, sumaniusiems greta namo pasistatyti kooperatinius garažus. 

Aktyvios moterys išsiuntė pluoštą raštų „iki pat Maskvos“ ir garažų statyba buvo sustabdyta. Pasipiktinę tuo koope­ratyvo nariai oponentę ėmė akiplėšiškai šmeižti. Jie surezgė anoniminį raštą, kad kovotoja prieš garažų statybą „įvairiais įmanomais būdais šmeižia tarybinę tikrovę, kursto paauglius neklausyti valdžios, siekia pakenkti mūsų santvarkai.

Nedirbdama ir turėdama pakankamai laisvo laiko, nuolat skleidžia gandus, kad gyvuliai išstipo, kad greitai kils badas, kad komunistus reikia naikinti ir t. t. (...) Prisiklauso šmeižikiškų radijo pranešimų iš anapus ir, dar pridėdama nuo savęs, šias „žinias“ plačiai propaguoja aplinkiniams gyventojams. Šioje baloje įklimpę ir keli paaugliai, kurių veikla reikėtų pasidomėti, nes jaunimas gali nueiti klystkeliais“. 

Savo automobilių saugumu rūpinęsi piliečiai nepamiršo pažymėti, kad nesukalbama komendantė „visaip šmeižia partijos ir vykdomojo komiteto atstovus, pasakoja įvairius necenzūriškus anekdotus apie drg. Andropovą ir kitus vadovus“. Apklausę namo gyventojus, KGB darbuotojai išsiaiškino, kad statybų priešininkė – sunkaus charakterio ir ūmaus būdo moteris, dažnai dėl smulkmenų konfliktuodavusi su kaimynais. Kartais ji klausydavosi užsienio radijo stočių, atvirai skųsdavosi kaimynėms būtiniausių prekių stygiumi, bet į rimtesnius „ideologiškai kenksmingus“ svarstymus niekada nesileisdavo. Nustatyta, kad paauglius nuteikinėjo ne prieš sovietų valdžią, o tik prieš garažų statybą.

Maisto produktų stygiaus nustekenta vilnietė 1982 m. pradžioje pareiškime rašė, kad jos kaimynas „parsinešdavo į namus karbonadinės mėsos 5–10 kg“, o paklaustas „atsakydavo, jog yra žmonės, kurie gauna nupirkt mėsos kombinate, kad su tais žmonėmis jį supažindino mano draugės vyras“.

Pilietiška pavyduolė taip pat pastebėjo kaimyno „amoralų elgesį ryšium su mėsos gavimu“, aprašė daug kitų jo nuodėmių, reikšdama susirūpinimą, kad mėsos mėgėjas naktimis grįžta girtas, ragindama nedelsiant išsiaiškinti dėl galimų valstybinio turto grobstymų, machinacijų, spekuliacijų ir kitų negerovių.

Savo pavardžių nenorėję skelbti bendradarbiai papasakojo apie maisto prekių parduotuvės vedėją, kuri „dažnai apeidavo tarybinius įstatymus, papriekaištavus jai, visuomet pareikšdavusi, kad šiais laikais už deficitus galima nupirkti ir Centro komitetą. (...) Darbo pabaigoje prisikraudavusi pilną mašiną „deficitų“ veždavosi į namus, nors logiškai mąstant, tiek produktų vienas asmuo suvartoti negali“. 

Taip pat informavo, kaip apsukrioji parduotuvės vedėja padėjo savo seseriai perpardavinėti aukso dirbinius ir natūralios odos gaminius, kaip jos sūnus sukėlė eismo įvykį, bet veikli moteris per pažįstamus viską „sutvarkė taip, kad avarijos lyg ir nebūtų buvę“. Aprašytas ir to paties sūnaus „ištraukimas“ nuo būtinosios karinės tarnybos sovietų armijoje, retoriškai klausiant, „kodėl net kariniame komisariate pinigų ir deficitų dėka galima apeiti įstatymus“.

Apie cecho viršininko „nuopelnus“ grupė darbininkų informavo: „Surašyti, ką jis pridaręs gamyklai, yra neįmanoma. Nuo pat jo pirmų darbo dienų pradėjo vogti ir vagia iki šiai dienai.“ Autoriai vaizdingai aprašė prabangiais importiniais baldais apstatytą, brangiais kilimais ir kitokiomis grožybėmis išpuoštą viršininko butą, nepamiršdami pažymėti, jog nedorėlis valstybinio turto grobstytojas „meilužių turi ne dešimtimis, o šimtais, kurias ne tik girdo konjakais, bet jas konjake ir maudo. Nors turi šeimą ir 2 vaikus, bet šeima jį retai temato namuose. 

Jeigu ir atsiranda – tai tik girtam stovy“. Anoniminis rašinys, kuriame akcentuota ir tai, jog amoralusis viršininkas įstojo į komunistų partiją „tik iš reikalo, dėl karjeros“, „šmeižia viską, kas tarybiška“, planuoja vykti į Lenkiją ir Vokietiją, kur ruošiasi aplankyti „visus naktinius bardakus“, baigiasi žodžiais „tai tik labai mažas žiupsnelis iš to niekšo gyvenimo“.

Importines prekes iš nelegaliu perpardavinėjimu užsiiminėdavusio įmonės „Sovtransavto“ krovininio vilkiko vairuotojo pirkdavusių jaunuolių tėvai kreipėsi ne tik į KGB, bet ir į Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmąjį sekretorių: „Jis atsiveža iš užsienio ir perparduoda aukštomis kainomis vakarų šalių nuvalkiotos neskoningos muzikos įrašus, magnetofonus, džinsinius kostiumus, įvairius pornografinius žurnalus, tuo tvirkindamas jaunimą. Prašome atkreipti dėmesį į šį spekuliantą.“

Saugumiečiai atliko tyrimą, pasitelkdami liudininkus bei agentūrą. Nustatyta, kad vairuotojas niekada importinių prekių neperpardavinėjo, o melagingą skundą greičiausiai parašė kaimynas, su kuriuo vairuotojas nesutarė.

Pranešimai apie valstybinio turto grobstymą, nedarbines pajamas, sukčiavimo, spekuliacijos atvejus dažniausiai būdavo persiunčiami MVD Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu ir spekuliacija valdybos padaliniams, miestų ir rajonų vykdomiesiems komitetams, bet pasitaikydavo atvejų, kai KGB operatyviniai darbuotojai patys imdavosi atitinkamų priemonių.

1983 m. vasarą politiškai brandus vilnietis KGB organams pranešė, kad Respublikinės valstybinio banko kontoros tarnautojos uošvis užsiima „religinių kryželių pardavimu, suprantama, gaudamas iš to pelno“.

Pasipiktinęs neleistinais garbaus amžiaus žmogaus veiksmais partinės organizacijos sekretoriaus pavaduotojo ideologiniais klausimais pareigas ėjęs informatorius pranešimą baigė įsakmiai: „Būdamas aktyvus ateistas prašau šią veiklą kaip neteisėtą nutraukti, o asmenis patraukti atsakomybėn pagal įstatymus (suprantama, papildomai tai ištyrus).“

Katalikišką atributiką pardavinėjusio senolio marti nedelsiant buvo iškviesta pokalbio į KGB. Išaiškėjus, kad jos uošvis pardavė keliems pažįstamiems tikintiesiems tik tris vieno giminaičio iš Lenkijos parvežtus auksinius kryželius, tolesnis tyrimas nutrauktas.

Į sudėtingesnę padėtį pateko kolegų apskųstas vienos Klaipėdos vidurinės mokyklos piešimo mokytojas, kuris „iš mokyklai skirtų medžiagų gamino šventus paveikslus ir molinius medalionus, tenkindamas tikinčiųjų poreikius, aišku ir pasipelnymo tikslais“.

Pedagogų kolektyvo pranešime negailėta kritikos mokymo įstaigos vadovybei: „Tai ko vertas ateistinis darbas mokykloje? Tuo tarpu pedagogai neaprūpinami elementariomis kanceliarinėmis priemonėmis. Visa tai vyksta ne be mokyklos direktoriaus (...) žinios. Ar gali mokyklai vadovauti toks komunistas?“

Tiriant signalą paaiškėjo, kad piešimo mokytojas su keliais pažįstamais dailininkais pagamino apie 150 molinių medalionų, kuriais planavo prekiauti Vilniuje per Kaziuko mugę. Gaminius jis degė mokyklos krosnyje kartu su moksleivių keramikos darbais.

Molio dirbinių gamintojai keletą kartų buvo iškviesti į Klaipėdos saugumo skyrių „įspėjamojo pobūdžio pokalbių“, jų pagaminti medalionai – konfiskuoti. Piešimo mokytojas dar buvo kviečiamas pokalbio su miesto partijos vadovybe, o mokyklos administracija pareiškė jam griežtą papeikimą „už politinio budrumo praradimą ir materialinės bazės naudojimą ne pagal paskirtį“.

Net ir lakią fantaziją turinčiam šiuolaikiniam jaunuoliui, kuris gali kada nori kirsti šalies sieną, sunku įsivaizduoti, ką Sovietų Sąjungos gyventojui reiškė magiški žodžiai „kelionė į užsienį“, kad prieš 35–40 metų net į artimuoju užsieniu vadintas socialistinio lagerio šalis – Lenkiją, Bulgariją, Rumuniją, Rytų Vokietiją, Vengriją – išvykti galėjo ne kiekvienas. 

Apie keliones į Vakarų valstybes daugelis net pasvajoti nedrįso, nes jos buvo tik išrinktiesiems. Išrinktųjų luomui priklausė partinės nomenklatūros, įstaigų ir įmonių vadovai, kolūkių pirmininkai, kiti aukštas pareigas ėję asmenys.

Kartais į turistines keliones buvo išleidžiami vadinamieji komunistinio darbo spartuoliai, socialistinio lenktyniavimo nugalėtojai, sportininkai, meno saviveiklos kolektyvų nariai. Visi turėjo būti nepriekaištingos reputacijos, absoliučiai lojalūs sovietiniam režimui. Nenuostabu: galimybė trumpam apleisti sovietinį „rojų“, ne tik televizorių ekranuose pamatyti kitas šalis tapdavo pavydo, intrigų ir, žinoma, skundų priežastimi.

„Ką tokiam žmogui veikti užsienyje? Už paprasčiausius skudurus ji parduos tėvynę“, – rašė pavydūs kaimynai apie kelionėn išsiruošusią moterį pažerdami virtinę faktų, kad būsima turistė intensyviai spekuliuoja ir netgi „nevengia grožėtis pornografija“, ir griežtai užbaigdami: „Vertėtų jai išaiškinti jos vietą gyvenime, kad mažiau skleistų bjaurias paskalas ir kalbėtų apie tą blogą gyvenimą Tarybų Sąjungoje.“

„Norime sužinoti, ar suderinama su tarybinio žmogaus, pedagogo veikla, kelionės pagal iškvietimą į užsienį spekuliacijos tikslais...“ – saugumo teiravosi bendradarbiai apie pakeliauti susiruošusią vienos mokymo įstaigos darbuotoją, taip pat pažerdami gandų lygio faktų, kad kolegė ir anksčiau keletą sykių keliavo į užsienį komercijos tikslais.

Savo vardo ir pavardės neslėpęs vilnietis poilsinėn kelionėn į Bulgarijos kurortą išsirengusią moterį kaltino, kad ši „energingai užsiėmė prostitucija“, tvirtindamas, jog tai jam puikiai žinoma, nes ne tik polinkį į seniausią profesiją turinti, bet ir spekuliuodama pasipildanti asmeninį biudžetą ponia kurį laiką buvo jo žmona, tad ji „vyksta į Bulgariją ne ilsėtis, o užsiimti kontrabanda, norėdama gauti nedarbinių pajamų“.

Tokio pobūdžio skundai nagrinėti kruopščiai. Buvo pavojinga į užsienį išleisti nepatikimą žmogų, galintį bandyti sprukti iš „pažangiausios pasaulyje valstybės“ ar savo elgesiu sukompromituoti „garbingą tarybinio turisto vardą“. Nemaža dalis apskųstųjų prarasdavo ne tik galimybę išvysti užsienio šalis, bet ir turėdavo kitų rimtų nemalonumų.

Daug skundų rašė per įvairius buitinius konfliktus ar kitokiomis aplinkybėmis įžeisti rusakalbiai gyventojai bei asmenys, pokario metais tarnavę sovietiniame saugume ar stribų būriuose. Štai kelios pačios už save kalbančios citatos:

„Pradėjo šaukti ant manęs „skrebas“, „banditas“, „galvažudys“ bei kitokiais necenzūriniais žodžiais. Aš 5 metus išdirbau saugumo organuose ir negalvojau, kad dėl tokio kaimyno neturėsiu ramybės. Kaip jis gali būti partijoje, jei jis taip nekenčia tarybinių darbuotojų, saugumiečių. Labai prašau Jus apginti mane nuo tokio žmogaus ir padėti man gyventi ramiai.“

„Užgauliu tonu mane išvadino „rusiška kiaule“ ir t. t., pasakė: „Kad jūs, rusiškos kiaulės, atvažiavote čia, okupavote Lietuvą, šeimininkaujate kaip savo namuose ir t. t. Galvoju, kad toks aukščiau nurodytos moteriškės poelgis reikalauja dėmesio, ir manau, kad jos atžvilgiu yra būtinos oficialaus poveikio priemonės.“

Kaimynė „dažnai šaukia, kad aš nešdinčiausi į Rusiją, kad mums rusams čia ne vieta ir apipila įžeidimais, susiedama tai su mano tautybe. Ji pati lietuvė“.

„Kacapais jis vadina rusus. Išmokino savo vaikus, kad mūsų šeimos narius vadintų „kacapais“. (...) Kada buvo tie įvykiai Kaune gegužės mėnesį (1972 m. po R. Kalantos susideginimo vykusios manifestacijos, – aut. past.), tai jis juokėsi, kad „kacapams“ gerai davė.“

Kartais rusakalbiai reikšdavo nepasitenkinimą dėl rimtesnių jų teisių pažeidimų, kaltindami įstaigų ar įmonių vadovus darbuotojų atleidimu dėl tautybės, kitais teisių suvaržymais.

„Prasidėjo rusų, kuriuos įvairiais pretekstais pradėjo persekioti ir atleidinėti, persekiojimas“, – informavo saugumą vienos sąjunginio pavaldumo valdybos darbuotojai, nes „siaubingi dalykai“ pradėjo dėtis pasikeitus viršininkui, kuris, turėdamas įžūlumo, „bandė tvarkyti visus dokumentus lietuvių kalba, nors mes esame pavaldūs ne Lietuvos SSR“ ir, anot gandų, prieš tapdamas vadovu pareiškė, jog jo įstaigoje neliks nė vieno ruso. Kaip paaiškėjo vėliau, naujo viršininko iniciatyva keli rusakalbiai darbuotojai buvo atleisti visiškai pagrįstai.

Imtis priemonių prašė ir vienos Vilniaus gamybinės įmonės darbuotojai. Skundė kadrų skyriaus inspektorių, kad šis, „naudodamasis savo tarnybine padėtimi, sistemingai įžeidinėja mūsų tautinę savigarbą. Visaip žemina ne lietuvių tautybės piliečius, priimdamas juos į darbą ar formindamas kitus dokumentus“.

Tautine nelygybe ir diskriminacija buvo apkaltinta Klaipėdos valgyklų, restoranų ir kavinių tresto vadovybė, darbui vasaros sezonui į Neringos poilsio namų „Rūta“ virtuvę priėmusi darbininkes „pagal nacionalinius požymius“. Tiriant skundą nustatyta, kad į konfliktus linkusi, ne kartą už tai darbovietėje svarstyta moteris, kreipėsi į KGB, nes sezoniniam darbui prestižiniame kurorte nebuvo priimta jos dukra.

Įžūlų skundą sukurpė dvi Šiaulių viešbučio restorane užsisėdėjusios jaunos moterys. Pasibaigus restorano darbo laikui, šampanizuoto vyno prisivaišinusios damos nepakluso administracijos raginimui išeiti ir sukėlė skandalą. Prašomos išeiti, jos „atsakė riksmais ir įžeidinėjimais administratoriaus ir ofician­to atžvilgiu“, grasino susidoroti. Dėl chuliganiško elgesio abi buvo sulaikytos ir perduotos milicijai. 

Praėjus porai dienų, jos saugumui pranešė, kad restorano administratorius ir oficiantas, būdami neblaivūs, piktybiškai priekabiavo, neleido išeiti iš restorano, reikalavo kartu eiti į viešbutį, o supratę, kad negaus ko trokšta, išvadino „rusiškomis utėlėmis“, „kacapėmis“, „burliokėmis“, administratorius grasino sužaloti „kiaulišką snukį“, o vėliau iškvietė patrulinę mašiną, išvežė į milicijos skyrių ir parašė pareiškimą. Išdėstytiems faktams nepasitvirtinus, akiplėšos buvo teisiamos draugiško teismo.

Ne vienas Lietuvos SSR gyventojas laikė šventa pareiga pranešti organams apie nugirstas įtartinas kalbas ar visokius neaiškius pažįstamų ar nepažįstamų žmonių planus.

„Aš esu karo dalyvis ir partizaninio judėjimo Lietuvoje, esu karo invalidas ir negaliu žiūrėti ir klausyti, kada kažkokie padonkai šmėžia mūsų visuomenę, mūsų tarybinę santvarką, kurią mes taip sunkiai iškovojome savo krauju.“

Toliau nei pavardės, nei vardo nenurodęs veteranas partizanas pasakojo, kad girdėjo, kaip vienas žmogus netoli automobilių prekių parduotuvės susirinkusiems pirkėjams skleidė „visokį šmeižtą prieš tarybinę santvarką“. Dėl išdėstytų faktų abstraktumo (nebuvo nurodyta net įvykio data) ir liudininkų trūkumo, Antrojo pasaulinio karo dalyvio pranešimas nebuvo tiriamas.

Susirūpinusi pilietė 1984 m. rudenį prašė KGB pasidomėti (būtent – pasidomėti!) kaimynystėje gyvenusia šeima, kurios nariai „skaito antitarybinę knygą, rašytą 1941–1945 m.“ Knygos pavadinimo pareiškimo autorė nepastebėjo, bet pažymėjo, kad „ten rašoma, kaip rusai užėmę Lietuvą elgėsi žiauriai su lietuviais ir t. t.“

Sąmoningas pajūrio gyventojas KGB adresuotame laiške išsamiai pasakojo, kad „netikėtai teko nugirsti pokalbį, kuris sukėlė man didžiausią pasipiktinimą ir sužadino norą dar pasiklausyti tų žmonių kalbos ir ką išgirdus pranešti jums. Aš būdamas palangiškis mėgstu bendrauti su atvažiavusiais žmonėmis, pasiklausyti, ką jie kalba ir kokios nuomonės apie Palangą, mūsų žmones ir t. t. Bet šį kartą kalba apie kitką. 

Man tarybų valdžia yra daug gero padariusi, todėl labai nekenčiu antitarybinių elementų. Vasaros pradžioje vyrų pliaže pasirodė vienas žydų tautybės pilietis. Jo elgesys daugiau negu antitarybiškas. Jis kalbėjo prieš tarybų santvarką, kad viskas pas mus labai blogai, nėra laisvės, nėra lygybės, nėra gerų gyvenimo sąlygų, reikia permainų“.

„Jis tiesiog dvelkia patologine neapykanta tarybų valdžiai, rusų tautybės žmonėms, – rašė apie bend­radarbį gamybinio susivienijimo brigadininkas, vardydamas ir kitų sovietine santvarka nepatenkintų kolegų nuodėmes, baigdamas raštą susirūpinimu, – man visiškai nesuprantama, kodėl vietose dar menkai kovojama su gana plačiai (šito nebijau pasakyti) išsivysčiusia aštria kritika tarybų valdžios atžvilgiu, nacionalizmo pasireiškimais.“ Atlikus tyrimą, nustatyta, kad kartą, būdamas neblaivus, uolusis brigadininkas susimušė su bendradarbiais ir po šio įvykio buvo priverstas išeiti iš darbo, o vėliau nusprendė atkeršyti kitokiu būdu.

Saugumiečius pasiekė anoniminis skundas apie instituto dėstytoją, per paskaitas neva užsiėmusį „atvira antitarybine propaganda“, gyrusį „kapitalistinio pasaulio santvarką, pasiekimus“, niekinusį socializmo laimėjimus. Skundikai informavo, kad „persisunkęs religiniais prietarais“ dėstytojas skaitydavo paskaitas kelioms grupėms kartu, o ataskaitose nurodydavo, kad skaitė kiekvienoje grupėje atskirai. 

Skunde rašoma: „Pastebėjome, kad kaip taisyklė, tie, kurie užsiiminėja antitarybine propaganda, tie grobia valstybinį mūsų šalies turtą, žlugdo mūsų Tėvynės galią. Mes kreipiamės į Jus pilni pykčio tokiais žmonėmis ir reikalaujame nušalinti juos iš tribūnų, iš kurių turi lietis karšti žodžiai, padedantieji stiprinti mūsų šalies galią ir auklėti žmones, atsidavusius savo Tėvynei.“ 

Patikrinus „tarybinio inteligento“ ir „tarybinio dėstytojo vardą“ teršusio dėstytojo veiklą, nustatyta, kad skundas visiškai nepagrįstas. Išaiškėjo, kad vadovybės ir kolegų teigiamai charakterizuotas dėstytojas niekuomet nesileisdavo į politinius svarstymus. Belieka tik spėlioti, kam jis stovėjo skersai kelio ir kas norėjo taip negarbingai su juo susidoroti.

Vėlyvą 1981-ųjų rudenį KGB gavo uolaus rusakalbio vilniečio raštą, kad „Žirmūnų“ parduotuvės sulčių skyriuje, kuriame lankėsi su 8-mečiu sūnumi, girdėjo, „kaip nepažįstamas asmuo pardavėjos paprašė cigarečių „Brežnevas – kiaulė“. Pardavėjai perklausius, pasakė „BK“. Jie abu nusijuokė, pilietis sumokėjo ir skubiai išėjo. Gatvėje pamačiau, kaip jis sėdosi į raudonos spalvos automobilį „Žiguliai – furgoną“. 

Netrukus įvyko KGB operatyvinio įgaliotinio pokalbis su pardavėja, kuri patvirtino, kad nepažįstamas vyriškis, girdint kitiems pirkėjams, jos paprašė cigarečių „Brežnevo kaulai“. Pirkėjo išvaizdos ji neįsidėmėjo, bet skundikas nurodė kelis pirkėjui priklausiusio automobilio valstybinio numerio variantus, tačiau patikrinus paaiškėjo, kad vienu nurodytu numeriu registruotas kitos markės automobilis, o kitu – tos pačios markės, bet kitokios spalvos automobilis. Nesant galimybės nustatyti cigaretes pirkusio šmaikštuolio tapatybės bei „dėl signalo mažareikšmiškumo“ tyrimas nutrauktas.

Saulėtą vėlyvo pavasario pavakarę netoli sostinės V. Kudirkos aikštės esančioje viešojo transporto stotelėje nugirdau, kaip dailios išvaizdos mergina šaukė į telefoną pasipiktinusi, kad policijos pareigūnai neketina reaguoti į jos pranešimą apie pakalnutėmis prekiavusias garbaus amžiaus moteris. Merginos akys degė neapykanta apkiautusiems tvarkdariams ir buvo akivaizdu, kad save ji laiko padoria, sąžininga ir pilietiška kovotoja už teisybę.

Kartais nelengva atsakyti į klausimą, kur slypi riba tarp teisingo neabejingumo ir paprasto žmogiško šlykštumo. Skundžiantys be leidimo gėles, uogas ar kuk­lius mezginius pardavinėjančias močiutes, per griežtai atžalas auklėjančius tėvus ar pervargusias prekybos centro pardavėjas, nepareikalavusias asmens dokumento iš alų pirkusio jaunuolio, visada pasiteisins, kad daro tai skatinami sąžinės balso, trokšdami teisybės ar bent nedidelio mus supančio pasaulio patobulėjimo.

Linkusių „viską nedelsiant pranešti pareigūnams“, „atvirai pasikalbėti su viršininkais“ ar „padaryti galą negerovėms“ buvo visose epochose ir santvarkose. Besipiktinanti anų laikų skundikais ponia nedvejodama kreipsis į vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą ir raportuos apie smurtaujančią prieš vaikus kolegę, pastarajai neatsargiai prasitarus, kad nevengia isterijos apimtai atžalai žnybtelėti į minkštą vietą. 

Siuntantis ant pranešimus į KGB rašiusių niekšų „eurojaunuolis“ išsijuosęs pranešinės socialinių tinklų administratoriams apie aštresniu žodžiu ar posakiu komentaruose pasireiškusius ar neaiškiais vardais pasivadinusius vartotojus. Pasišlykštėjęs rašliavas apie kolegų politinius svarstymus rezgusiais intrigantais tarnautojas nesibodės suėsti aukštesnes pareigas einančio bendradarbio ir ramiausia sąžine atsisės į jo kėdę, su šypsena veide pareikšdamas, jog „darant karjerą, visos priemonės pateisinamos“. 

Bjaurėdamasis garažo statyboms anuomet trukdžiusią moterį šmeižusiais nevidonais, šiuolaikinis verslininkas nepagailės nei jėgų, nei lėšų ir nersis iš kailio, kad prieš naujų gyvenamųjų namų, prekybos centrų statybas ar barbarišką miško kirtimą protestuojantys žmonės būtų apkaltinti visomis įmanomomis nuodėmėmis, įskaitant bendradarbiavimą su nedraugiškų valstybių specialiosiomis tarnybomis.

Sovietiniam saugumui skundus rašiusius žmones norisi griežtai, beatodairiškai pasmerkti, tačiau ar patys nesame į juos panašūs?