Šios knygos autorius Valentinas Berežkovas (1916–1998) save vadino vienu iš nedaugelio žmonių, kuriems teko spausti ranką XX a. vidurio pasaulio galingiesiems: J. Stalinui, A. Hitleriui, W. Churchilliui, F. D. Rooseveltui ir kt.
Vargu ar 1916 m. Peterburgo inteligentų šeimoje gimęs berniukas galėjo pasvajoti, kad užaugęs vertėjaus ten, kur buvo priimami lemtingi Europai ir pasauliui sprendimai: pasirašant 1939 m. Ribbentropo-Molotovo paktą, 1943 m. Teherano, 1945 m. Jaltos konferencijose.
Knygoje vystomos dvi glaudžiai susipynusios siužetinės linijos: paties autoriaus gyvenimo istorija nuo vaikystės iki tapimo Stalino vertėju ir prisiminimai iš pasaulio galingųjų derybų, pakeitusių milijonų žmonių ir daugybės šalių likimus.
V. Berežkovas ilgai nesuprato, kad vertėjauja ne „didiems liaudies vadams“, bet tikriems monstrams – J. Stalinui ir V. Molotovui. Jis negalėjo suvokti, kad būtent Stalinas ir jo sukurta sistema kalta dėl milijonų pražudytų gyvybių, dėl šalies virtimo viena didele koncentracijos stovykla, neapykantos, siaubo ir nepasitikėjimo bastionu. Tik po kurio laiko jis praregi... Paprasta, labai gyva ir nuo pirmųjų puslapių įtraukiančia kalba V. Berežkovas atskleidžia, kaip tai įvyko.
Šioje knygoje rasite visko: skurdo ir bado Sovietų Sąjungoje aprašymų, pasakojimų apie autoriaus ir daugelį šalies šeimų palietusias represijas, pateikiami labai išraiškingi SSRS, Trečiojo reicho, Didžiosios Britanijos ir JAV lyderių portretai, neoficialūs jų pokalbiai, aprašomas elgesys neformalioje aplinkoje.
Daugelį V. Berežkovo papasakotų epizodų patvirtina nepriklausomi šaltiniai, pavyzdžiui, W. Churchillio atsiminimai, todėl šią knygą ypač vertina rimti istorikai.
Beje, įdomus faktas – iš SSRS Komunistų partijos V. Berežkovas išstojo po 1991 m. sausio 13-osios įvykių Vilniuje.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Kaip ir buvo numatyta, į Maskvą Ribentropas atvyko 1939 metų rugpjūčio 23 dieną ir nuvažiavo tiesiai į Kremlių.
Turėdamas Hitlerio direktyvą kuo greičiau pasirašyti Nepuolimo sutartį ir papildomą slaptąjį protokolą, Reicho ministras ilgai nesiderėjo. Faktiškai jis sutiko su visais esminiais sovietų reikalavimais, ir tą pačią naktį, dalyvaujant Stalinui, dokumentai buvo pasirašyti. Vis dėlto ši procedūra ir užstalė po jos užtruko iki aušros. Tik viskam pasibaigus Ribentropas galėjo pranešti Hitleriui apie šimtaprocentinę savo misijos sėkmę.
Visą tą laiką fiureris nesumerkė akių. Jis blaškėsi savo vilos balkone Berchtesgadene lyg žvėris narve, bijodamas patikėti, kad viskas susiklostys pagal jo planus. Tyla iš Ribentropo pusės darėsi nepakeliama. Hitleris netgi pareiškė savo aplinkai, kad jis pats neatidėliodamas vyks į Maskvą, jeigu jo ministrui nepavyks susitarti su Stalinu.
Tuo metu Kremliuje Molotovas ir Ribentropas pasirašė ir užantspaudavo suderintus dokumentus. Padavėjai atnešė šampano. Tostai, abipusis meilikavimas, taurių skambesys, šypsenos, juokai – visa tai kaitina atmosferą.
Visi dalyvaujantys apžiūri čia pat surengtą parodą, kurioje eksponuojami naujų pompastiškų konstrukcijų, iškilsiančių Trečiojo reicho sostinėje, projektai. Juos sukūrė nepralenkiamas didingų ansamblių ir pribloškiančių minias šviesos efektų meistras, fiurerio numylėtinis Albertas Špėras (Albert Speer). Ribentropas su šlovinimo gaidele balse pasako, kad šių darbų idėjas pakuždėjo pats Hitleris, kurio ranka daryti eskizai eksponuojami atskiruose stenduose.
Paroda Stalinui patinka ir sutampa su jo vizija, kokia turi būti „žygdarbių“ epochos architektūra. Po karo Stalinui nurodžius, Maskvoje iškils aukšti pastatai, labai panašūs į projektuotus Špėro – su tokiomis pat smailėmis ir klasikinėmis kolonomis. O simboliškiausia – kad šių statinių cokoliams skirtas granitas bus paimtas iš hitlerinės imperijos kanceliarijos griuvėsių.
Ribentropo garbei surengtas banketas vis tęsiasi. Pagyvėjęs pokalbis suartina svečius ir šeimininkus. Vėliau Reicho ministras, apstulbintas „tautų vado“ svetingumo, pasakos apie jį Hitleriui ir džiaugsmingai pridurs: „Stalinas ir Molotovas labai mieli. Jaučiausi, lyg bendraučiau su senais partijos bičiuliais.“
Žinoma, partijos buvo skirtingos, tačiau kaip greitai jų lyderiai rado bendrą kalbą! Neabejotina, kad Stalinas tą naktį pasitelkė visą savo žavesį. Įsivyravus „bičiuliškai“ atmosferai, Ribentropas nutarė lyg netyčia atsisakyti Antikominterno pakto.
Jis prisiminė, kad Molotovas minėjo šį paktą kaip nesuderinamą su naujais Vokietijos ir SSRS santykiais. Kreipdamasis į Staliną Reicho ministras pajuokavo, kad „Antikominterno paktas iš esmės nukreiptas ne prieš Sovietų Sąjungą, bet prieš Vakarų demokratijas“. Kad ir kaip kvailai nuskambėjo toks teiginys, Stalinas taip pat šmaikščiai atsakė Ribentropui:
– Antikominterno paktas labiausiai išgąsdino Londono Sitį ir smulkiuosius anglų prekeivius...
Reicho ministras, apsidžiaugęs netikėta bendryste, paskubėjo pritarti pašnekovo nuomonei:
– Žinoma, Antikominterno pakto ponas Stalinas išsigando mažiau nei Londono Sitis ir anglų prekeiviai.
Šis trumpas pasikeitimas nuomonėmis tapo savotišku prologu vėlesnėms deryboms dėl Sovietų Sąjungos prijungimo prie trišalės sutarties, kurią sudarė Antikominterno pakto dalyviai – Vokietija, Italija ir Japonija.
Banketas tęsiasi. Stalinas kelia taurę Hitlerio garbei. Molotovas skelbia tostą už Ribentropo ir Šulenburgo sveikatą. Visi kartu geria už „naują erą“ vokiečių ir sovietų santykiuose. Atsisveikindamas Stalinas patikina Reicho ministrą: – Sovietų Sąjunga labai rimtai žiūri į naująjį paktą. Duodu garbės žodį, kad Sovietų Sąjunga neapgaus savo partnerės.
To paties Stalinas tikėjosi iš Hitlerio.
Žygis į Lenkiją įvyko, o Raudonoji armija su Vermachtu susitiko 1939 metų rugpjūčio 23 dieną papildomu slaptu protokolu suderintoje linijoje, todėl kilo būtinybė įforminti naują situaciją. Ribentropas vėl lankėsi Maskvoje. Šiuo atveju būtų pakakę apsiriboti pasienio konvencija ar tiesiog susitarti dėl demarkacinės linijos. Bet Stalinas, siekdamas vystyti santykius su Vokietija, žengė kur kas toliau.
1939 metų rugsėjo 28 dieną Molotovas ir Ribentropas pasirašė Sienos ir draugystės sutartį bei slaptuosius protokolus. Pirmajame kiekviena šalis įsipareigojo neleisti „lenkų agitacijos“. Dėl šio įsipareigojimo prasidėjo faktinis Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos specialiųjų tarnybų bendradarbiavimas. Jos ne tik keitėsi informacija apie „lenkišką agitaciją“, bet ir išduodavo viena kitai dėl įvairių priežasčių reikalingus asmenis.
Iki 1941 metų vasaros sovietų organai persiuntė į Vokietiją apie keturis tūkstančius žmonių, tarp kurių buvo suimtų Sovietų Sąjungoje, taip pat sušaudytų vokiečių komunistų šeimos (Stalino laikais SSRS sušaudyti iš viso 242 vokiečių komunistai, tarp jų – nemažai Vokietijos komunistų partijos Centro komiteto narių), darbininkai, atvykę gyventi į SSRS ekonominės krizės Vakaruose metais. Didžiąją dalį žmonių gestapas nedelsdamas išsiuntė į koncentracijos stovyklas, kur daugelis mirė dėl išsekimo ar buvo nužudyti. Savo ruožtu naciai deportavo į SSRS asmenis, ieškomus NKVD.
Antrasis protokolas pakeitė rugpjūčio 23 dienos slaptojo protokolo 1 punktą. Tada sovietų interesų zonai priklausė Suomija, Estija ir Latvija. Dabar į ją pateko ir Lietuva. Tuo pat metu Liublino vaivadija ir dalis Varšuvos vaivadijų perduodamos Vokietijai atitinkamai ištaisant demarkacinę liniją. Taip pat nustatyta, kad esamų Vokietijos ir Lietuvos ekonominių santykių Sovietų Sąjungos veiksmai šiame regione nepaveiks.
Vėl atnešė šampano. Prasidėjo tostų sakymas. Stalinas neslėpė pasitenkinimo dėl naujų susitarimų su Hitleriu. Jis pasakė:
– Aš žinau, kaip vokiečių tauta myli savo fiurerį, todėl noriu išgerti į jo sveikatą.
Kai atnešė žemėlapį su naujai pažymėta siena tarp Vokietijos valdų ir Sovietų Sąjungos, Stalinas išskleidė jį ant stalo, paėmė vieną iš savo didelių mėlynų pieštukų ir, pasidavęs emocijoms, suraitė stambų parašą ant vėl atgautų teritorijų – Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos. Raudonu Stalino pieštuku ant žemėlapio pasirašė ir Ribentropas. [...]
Stalino pagyros Hitleriui bankete Kremliuje neliko be atsako. Gruodžio antroje pusėje fiureris pasveikino „tautų vadą“ 60-mečio proga. Telegramoje buvo linkima „sėkmės, klestėjimo ir geriausių linkėjimų draugiškai Sovietų Sąjungai“. Stalinas iškart atsakė: „Vokietijos ir Sovietų Sąjungos tautų draugystė, sucementuota krauju, turi visas galimybes išlikti ir tvirtėti.“
Keistai skamba – „draugystė, sucementuota krauju“. Ar jis turėjo omenyje nesenus įvykius Lenkijoje ir „ginklo brolijos“ demonstraciją bendruose su vokiečiais paraduose Breste ir kituose miestuose po Vermachto ir Raudonosios armijos susitikimo iš anksto sutartoje linijoje? Ar tai buvo užuomina į didžiulius sovietų pajėgų nuostolius snieguotuose Suomijos tyruose? O galbūt Stalinas mąstė apie bendrus planus ir kartu su Hitleriu svarstė pasidalyti globalias interesų sferas?
Nedera atmesti tokių „tautų vado“ ambicijų. Kai Anglija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai, Stalinas lengviau atsikvėpė. Dabar Hitleris įsitraukė į ilgalaikį konfliktą Vakaruose, kuris gali tęstis metų metus. Ir net jei Vokietija pagaliau laimės, ji bus nusilpusi, ir Maskvai atsivers didelės galimybės. Gali atsirasti sąlygos ir „pasaulinei proletariato revoliucijai“.
Dabar buvo svarbiausia išlaikyti su Hitleriu darnius santykius.
* * *
Valentin Berežkov. Kaip aš tapau Stalino vertėju. Iš rusų kalbos vertė Diana Pachomovaitė. – Vilnius: Briedis. – 408 p., iliustr.
