Sostinėje su juo prasilenkiantys miestiečiai vargiai atspėtų, kad atsipalaidavęs 64-erių vyriškis – kadaise operos pasaulio legendą užbūręs ir per plauką nuo didžiosios „La Scala“ scenos likęs tenoras.
„Savo gyvenime nesigailiu nieko – viskas įvyko taip, kaip turėjo įvykti.
Gal išgarsėjęs Europos mastu turėčiau daugiau pinigų ar šlovės, bet dabar darau tai, kas man patinka labiausiai: toliau dainuoju ir kuriu eiles“, – šypsojosi vyras.
Nors Antanas per savo ilgą karjerą spėjo sukurti ne vieną garsų vaidmenį ir liudijo sausakimšus teatrus bei garsias ovacijas, joje netrūko ir mažiau smagių, sovietinės sistemos užsuktų vingių.
Šokiuose – atidūs saugumiečių žvilgsniai
Dabar dvi poezijos knygas išleidęs A.Tveraga į sąsiuvinius rašinėti pradėjo dar paauglystėje. Aplinkiniams nekilo abejonių jog tai – meniško būdo vaikis.
„Ilgainiui rašinėjimo nebeužteko norint save išreikšti, tai pradėjau rėkauti“, – juokdamasis savo pažintį su muzika prisiminė A.Tveraga.
Baigęs vidurinę mokyklą, jis pradėjo eiti į Lietuvos muzikos konservatorijos (dabartinės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, – Red.) parengiamąją grupę.
Sovietmečiu A.Tveragai, kaip ir daugumai jaunų vaikinų, nepavyko išvengti kariuomenės. Įpusėjęs mokslus jis dvejiems metams buvo išsiųstas tarnauti į Kaliningrado sritį.
„Kariuomenėje vieną kartą atlikau romansą, bet didelio įspūdžio kolegoms kareiviams nepalikau – jie ant scenos norėjo matyti paneles. O čia kažkoks neaiškus vyriškis klykavo“, – juokėsi Antanas.
Kariuomenė A.Tveragai taip pat buvo pirmasis sąlytis su sovietų saugumo sistema.
Vėliau ilga KGB (sovietinio Valstybės saugumo komiteto) ranka jį pasiekė ir konservatorijoje. Ryšiai bei interesai buvo persipynę visur – pradedant vadovas ar dėstytojais, baigiant eiliniais studentais.
„Atsimenu, kaip studijų laikais vienas bendramokslis iš pučiamųjų grupės priėjo ir, kadangi buvau bendrabučio pirmininkas, man klausiamai pasakė: „Turbūt esame iš vieno lizdo.“
Aš, aišku, užuominą supratau ir nieko labai neatsakiau, nesukėliau įtarimo. Buvo matyti, kad žmogus buvo užverbuotas saugumo.
Apskritai, artistus verbuodavo dažnokai. Taip buvo dėl paprastos priežasties – jie tiesiog geriausiai moka apsimetinėti ir vaidinti“, – sakė A.Tveraga.
KGB pareigūnams konservatorija patogi buvo ir dėl dar vienos, kur kas paprastesnės priežasties.
Muzikos talentų kalvės pastatas, dabartiniame Gedimino prospekte esantis tiesiai prieš Lukiškių aikštę, stūksojo visai greta KGB rūmų.
Šiandien buvusiame saugumo štabe įsikūręs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras bei populiarus muziejus.
„Mažosios konservatorijos salės langai kaip tik ėjo į saugumiečių pastato pusę. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje pas mus vykdavo populiarūs šokiai, kuriuose susirinkdavo tiek žmonių, kad net netilpdavo į salę.
Dalis likdavo lauke, dalis būdavo viduje, bet kai tik prasidėdavo linksmybės, saugumo pastate šviesos iškart užsidegdavo. Tas stebėjimas vyko nuolat“, – pasakojo A.Tveraga.
Nedviprasmiškas pasiūlymas
Viena ryškesnių solisto karjeros istorijų prasidėjo 1989 metais, kai jis vasaros pradžioje buvo pakviestas dalyvauti Maskvos Didžiajame teatre vykusiame konkurse.
Šis buvo neeilinis – konkurso komisijai vadovavo rusų operos legenda Irina Archipova, o laimėtojui priklausė stažuotė garsiajame Milano „La Scala“ teatre.
A.Tveraga į Maskvą nuvyko konkurso išvakarėse ir pernakvojęs lietuvių bendruomenės namuose, komisijai prisistatė dviem sudėtingomis arijomis.
Netrukus lietuvis sulaukė geros žinios – jis tapo nugalėtoju. Toks A.Tveragos pasiekimas, kaip prisimena pats, tuomet nustebino ir seną jo pažįstamą Virgilijų Noreiką.
Be to, po konkurso rengėjai tenorui užsiminė, jog ateityje lauks jo sugrįžtant į Maskvos Didįjį teatrą.
Taip pamažu turėjo susidėlioti A.Tveragos karjeros laipteliai.
Solistas likus mėnesiui iki kelionės į „La Scala“ gavo telegramą, kad viskas tvarkoje, nusipirko lagaminą, paltą ir nusiteikė naujam etapui.
Visgi laukta kelionė taip niekada ir neįvyko.
„O, kaip man tuomet kliudė išvažiuoti… – atsiduso A.Tveraga. – Vienas dėstytojas konservatorijoje kartą priėjo ir lyg niekur nieko pasiteiravo, ar nenorėčiau dirbti saugumo organuose.
Aš juokais paklausiau, ar duos etatą. Dėstytojas sutriko, pradėjo aiškinti, kad man toliau tereikės dirbti savo darbą – dainuoti. Aišku, aš iškart supratau, apie ką eina kalba.“
Tokiomis aptakiomis frazėmis sovietų saugumas bandė prisibelsti į daug žinomų žmonių. Kai kurie iš jų pasiūlymais bendradarbiauti susiviliodavo.
Ir tai visai nekeista – dažniausiai neigiamas atsakymas reikšdavo jei ne karjeros pabaigą, tai užkirstus kelius aukštyn.
„Po to pokalbio visos „La Scalos“ taip ir baigėsi, – šyptelėjo Antanas. – Nieko daugiau pasakyta nebuvo.“
Tiesa, buvo Lietuvos solistų, kuriems visgi pavyko išvykti stažuotis į „La Scala“. Tarp jų – ir tokios įžymybės kaip V.Noreika ar Irena Milkevičiūtė.
Bet net pavykus neužkliūti saugumui, visi išvykstantieji turėjo duoti garantijas.
Jie parašu pasižadėdavo, kad būdami užsienyje nemėgins pabėgti, prašyti politinio prieglobsčio ir susilaikys nuo pokalbių su svetimšaliais.
„Daug kas tokius lapus ir pasirašydavo – kitaip niekur tiesiog nevažiuosi. Manau, kai kuriems žmonėms saugumas užsienyje duodavo ir konkretesnes užduotis“, – svarstė A.Tveraga.
Gimtinėje geriausia
Taip ir neišvykęs į Milaną, tenoras toliau dainavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Čia jis iš viso praleido beveik dvidešimt metų.
Sovietmečiu teatro gastrolės daugiausiai pasitaikydavo į artimesnes Rytų bloko šalis.
Tačiau net ir būnant Lietuvoje solistams teko laviruoti tarp įvairių interesų. Nepalankumas valdžiai ar neatsargus leptelėjimas galėjo kainuoti brangiai.
„Niekas tavęs iš karto nemes iš teatro, bet jei blogai kalbėsi – negausi partijos spektakliuose“, – paaiškino A.Tveraga.
Žinoma, operą palietė ir sovietinė cenzūra, tačiau pasak solisto, ji nebuvo tokia griežta, kaip, tarkime, ribojant literatūrą.
„Gal valdžia kažkiek saugodavosi patriotinių temų, bet pasitaikydavo ir paradoksų – pavyzdžiui, rodydavome Adomo Mickevičiaus operą „Gražina“. Tai mane kiek stebino“, – pasakojo jis.
Grigorijaus vaidmeniu spektaklyje „Borisas Godunovas“ debiutavęs A.Tveraga per ilgus metus spėjo pasirodyti daugelyje populiarių operų – „Makbete“, „Trubadūre“, „Aidoje“ ar „Normoje“.
Beje, pastarasis spektaklis jį visai atsitiktinai supažindino su viena ryškiausių šiandienos Lietuvos operos žvaigždžių Asmik Grigorian.
A.Tveragai ir tada, ir dabar tenka padainuoti kartu su neseniai geriausia metų operos soliste pripažintos A.Grigorian mama I.Milkevičiūte.
„Atsimenu, kai statėme „Normą“, teatre vis lakstydavo mažytė mergytė, tokia smagi ir judri buvo“, – šypsodamasis prisiminė tenoras.
Praėjusio amžiaus pabaigoje Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras gyveno visai kitokiu ritmu nei dabar. Spektakliai įprastai vykdavo kone kasdien, išskyrus pirmadienius.
Į populiariausias operas ir ypač premjeras neretai susirinkdavo ir aukšto rango valdininkai.
Valdžiai patikę bei pasižymėję atlikėjai sulaukdavo privilegijų – vieniems atiteko butai, kitiems – žemės sklypai geriausiose sostinės vietose.
Be to, atlikėjai ir baleto šokėjai gaudavo pastovius atlyginimus nepriklausomai nuo to, kiek ir kokiuose spektakliuose pasirodydavo.
„Tada su solistais dirbdavome išsijuosę. Dabar per savaitę teatras parodo po porą ar kelis spektaklius, o tai nėra labai daug.
Be to, labai tikėjausi, kad po nepriklausomybės padaugės nacionalinių kūrinių pastatymų, bet jų kaip trūksta, taip trūksta“, – dėstė A.Tveraga.
Po nepriklausomybės atkūrimo tenoras trumpam išvyko į JAV, kur privačiai mokėsi pas specialistus, vėliau tobulinosi ir Italijoje.
Visgi už geležinės uždangos gyvenusiam vyrui užsienio kultūra taip ir netapo sava, o geriausiai jis jaučiasi savo sodyboje.
„Sakiau, kad gyvenime ten nebevažiuosiu, – kalbėdamas apie JAV juokėsi solistas. – Aš pasiilgstu tėvynės ir neturiu jokios traukos užsieniui. Tai man nesuteikia įkvėpimo, aš kurti galiu tik iš chaoso.“
