„Paskui mamutą“, – taip pavadintas naujas „Neakivaizdinio Vilniaus“ žemėlapis, kviečiantis atrasti ledynmečio ženklus.
Tirpstančio ledyno vanduo plūsdamas iš naujo suformavo Vilniaus peizažą.
Nors jau praėjo 2,5 mln. metų, ledynmečio palikimas mieste puikiai matomas.
Pasak žemėlapio sudarytojo S.Saarmanno, galbūt nedaugelis žino, kad Vilniuje iki šių dienų yra išlikusių ne tik ledyno atridentų akmenų, bet ir netikėtų šaltinių, sluoksnių, griovų, galima pamatyti mamuto iltį ir priešistorinį moliuską grindinyje.
Iškasė klodami vamzdžius
„Vilnius yra išskirtinis miestas. Jame galima pamatyti ledynmečio ribą, kuri yra Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje.
Įsivaizdavus, kaip šis reljefas galėjo atrodyti be medžių, galima nukeliauti į tuos laikus, kai čia vaikštinėjo mamutai“, – šyptelėjo S.Saarmannas.
Ši ledynmečio riba per Rytų Lietuvą tęsiasi iki Sankt Peterburgo, o į rytus – iki Danijos.
Kad po Vilnių kadaise vaikštinėjo mamutai, įrodo radinys Smėlio gatvėje Antakalnyje.
Mammuthus primigenius kaulai čia buvo rasti 1957 metais kasant griovį kanalizacijos vamzdžiui. Tai įdomiausias radinys Vilniuje. Griaučiai buvo gerai išsilaikę, jie gulėjo pusketvirto metro gylyje, smėlio ir žvirgždo nuosėdose.
Atkastos dešinės mamuto ilties ilgis siekė 294 centimetrus, o kairės – 281 centimetrą, jų skersmuo – 17,3 centimetro.
Smėlio gatvėje aptiktas ir kaklo slankstelis, apatinis žandikaulis, dešinės priekinės kojos fragmentas, dešinės užpakalinės kojos šlaunikaulis ir blauzdikaulis, keletas pėdos kaulų ir apie dvidešimt kitų skeleto dalių – iš viso apie 40 kaulų.
Pagal griaučių dydį nustatyta, kad Vilniaus mamuto aukštis nuo aukščiausios sprando vietos iki priekinės kojos galo buvo 3,2 metro.
Iš suaugusių apatinio žandikaulio skeleto kaulų specialistai nustatė, kad tai buvo senas individas. Šio mamuto skeleto dalis suplovė upės vanduo ir palaidojo nuosėdos prieš 12 tūkst. metų.
Šio mamuto liekanos saugomos Kaune, Tado Ivanausko zoologijos muziejaus fonduose.
Archeologams teko skubėti
Vienas mamuto kaulus Smėlio gatvėje atkasusių archeologų Vytautas Urbanavičius prisiminė, kad radinys tais laikais kėlė didelį susidomėjimą, apie jį rašė spauda.
Tyrėjams apie radinį pranešęs darbų vykdytojas už tai gavo butą, o tai sovietmečiu buvo didelis turtas. Tiesa, mamuto kaulai buvo aptrupinti, nes trukdžiusius tiesti vamzdį darbininkai iš pradžių mėgino nukirsti.
„Kai įsitikinome, kad griovyje mamuto kaulai, išplėtėme paieškos zoną. Gaila, bet daugiau nieko neradome. Aišku, nuostabu ir tokie radiniai.
Gerai, kad darbų vykdytojas buvo visokių įdomybių mėgėjas, antraip tie kaulai sovietmečiu būtų buvę negrįžtamai sunaikinti“, – kalbėjo V.Urbanavičius.
Jis priminė, kad archeologams reikėjo skubėti, nes anais laikais tyrinėjimams daug laiko nebuvo skiriama.
Kur dingo kiti mamuto kaulai? Mokslininkai spėjo, kad yrantį mamuto kūną apgadino ir jo kaulus nunešė upės vanduo.
Karjere – krūminis dantis
Nors mamutų kaulų Vilniaus apylinkėse surandama nuo seno, jų dažniau pasitaiko šiais laikais, kai padaugėjo žemės kasinėjimų.
Pavyzdžiui, XIX amžiuje iki Vilniaus universiteto uždarymo zoologijos kabinete buvo saugomi 79 mamutų kaulai, iš jų apie 40 dantų.
Šių mamutų kaulus įvairiais laikotarpiais surinko universiteto darbuotojai, studentai ir vietiniai gyventojai Neries pakrantėse, didesnė dalis jų aptikta tuomečiame Vilniaus priemiestyje Šnipiškėse.
Prie Naujosios Vilnios, Vilnios slėnyje, žvyro karjere 20 metrų gylyje 1957 metais aptiktas krūminis mamuto dantis.
O 1911 metais mamuto dantis rastas ir dabartinės Vyriausybės rūmų vietoje.
Upė – 3 kilometrų pločio
Anot S.Saarmanno, daugiausia ledynmečio ženklų galima išvysti peizažuose. Žemėlapyje nurodyta 12 erdvių, už kurias galime padėkoti ledynams.
Pavyzdžiui, anksčiau Pietryčių upė, nešdama ledyno tirpsmo vandenis, tekėjo priešinga kryptimi nei dabartinė Neris – tolyn nuo ledo dar sukaustytos Baltijos jūros.
S.Saarmannas prisiminė vieno dėstytojo pajuokavimą, kad dabartinė Neris – tai myžupis.
Prieš daugybę metų ji buvo iki 3 kilometrų pločio.
Kur buvo poledynmečio upės vaga, galima pasižvalgyti nuo Tauro kalno į slėnį.
Gedimino kalno – nė žymės
Dabar griūvantis Gedimino kalnas mamutų laikais buvo vieno kalvų masyvo dalis. Jis buvo susijungęs su dabartine Kalnų parko teritorija.
Šias aukštas kalvas sustūmė slenkantis ledynas.
Dėl Gedimino pilies saugumo kalnas buvo atskirtas, o iškastas kanalas leido Vilniai įtekėti dviem būdais – įprasta vaga per dabartinę Katedros aikštę ir per naują kanalą.
Kaip tai galėjo atrodyti, vilniečiai galėjo įsitikinti visai neseniai – per 1931 metų balandžio 28-osios didįjį potvynį, kai vanduo pakilo daugiau nei 8 metrus ir užliejo Katedros aikštę.
Poledynmečio upei prilygstantį vandens lygį žymi ženklas ant Vrublevskių bibliotekos pastato sienos.
Šiuolaikinio meno centro kieme lankytojai gali apžiūrėti Mindaugo Navako skulptūrinę kompoziciją „Praleisk mažesnį“. Šis pavadinimas tinka ir istorijai apie vieną iš kompozicijos riedulių.
Jį lengva atpažinti, nes akmuo išsiskiria net keliomis nugludintomis plokštumomis.
Šis riedulys kartu su ledynu atkeliavo iš šiaurės. Buvo surakintas lede, todėl ilgai veikiamas apsišlifavo. Kai kelyje pasitaikydavo kliūtis – kitas akmuo ar duobė, pavirsdavo ant kito šono ir praleisdavo mažesnį. Tada akmuo brūžindavo ir šlifuodavo kitą plokštumą.
Atriedėjo iš Skandinavijos
Ne visi vilniečiai žino, kad Visų Šventųjų bažnyčioje, prie pat įėjimo, grindyse galima apžiūrėti priešistorinį moliuską. Tai – ortocero fosilija. Tai galvakojis moliuskas, gyvenęs prieš 480 mln. metų.
Tiesa, dažniausiai moliuskas būna uždengtas kilimėliu. Beje, priešistorinių gyvūnų liekanas dvasininkai naudojo ir kitose Europos bažnyčiose – esą žiūrėkite, nusidėjėliai. Toks gąsdinantis kaulas yra ir prie Vavelio katedros Krokuvoje.
Vilnius gali pasigirti ir rieduliais iš tų laikų, kai gyveno tik vienaląsčiai.
Rausvo ir labai kieto sluoksnio gabalėlių galima pačiupinėti vaikštant šalia gynybinės sienos Bokšto gatvėje.
Joje net keliose vietose įmūryti rieduliai, kurių sudėtis – priešistorinis smiltainis, ledyno atridentas iš Jotnio vietovės dabartinėje Švedijoje. Todėl jis ir vadinamas Jotnio smiltainiu.
Grindinio Universiteto ir Šv.Jono sankryžoje akmenis ledynas taip pat atvilko iš Skandinavijos. S.Saarmannas patarė į juos įsižiūrėti tada, kai dulkes nuplauna lietus.
„Tai uoliena, vadinama porfyru. Akmenys, kurių raštuose dažnai pasitaiko stambių ir taisyklingų daugiakampių kristalų. Tokie porfyrai, ypač karališko purpurinio atspalvio, ypač buvo vertinami senovės Romoje“, – aiškino S.Saarmannas.
