2019 m. sukanka lygiai 30 metų, kai paskutinis sovietų dalinys paliko Afganistaną. Ta proga leidykla „Briedis“ išleido Rodrico Braithwaite‘o knygą „Afgancai“. Sovietai Afganistane 1979–1989“.
Vargu ar Sovietų Sąjungos vyriausybė, 1979 m. nusprendusi surengti intervenciją į Afganistaną, galėjo numatyti, kad šis jos sprendimas taps dar viena vinimi į jau ruošiamą SSRS karstą.
Lengva, trumpa ir pergalinga operacija, turėjusi išsaugoti sovietams palankų marionetinį Kabulo režimą, virto užsitęsusiu, ekonomiškai raudonąją imperiją alinančiu karu. Įžengti į Afganistaną pasirodė kur kas lengviau nei iš jo pasitraukti. Būtent apie šiuos įvykius savo knygoje pasakoja britų rašytojas, buvęs diplomatas, Birmingamo universiteto profesorius Rodricas Braithwaite‘as. Vakaruose ši knyga sulaukė didžiulio susidomėjimo ir pasisekimo.
Nušviesdamas Afganistano reikšmę iš istorinės ir geopolitinės perspektyvos, autorius bando paaiškinti sovietų įsiveržimo priežastis. Jis aprašo virtinę Kabule įvykdytų perversmų, Afganistano vadovo H. Amino nužudymo aplinkybes, pasakoja apie pagrindinius sovietų ir jų priešų – mudžahedų – vadus.
Ne mažiau dėmesio knygoje skirta sovietų pajėgų Afganistane buičiai. Čia klesti nestatutiniai santykiai, vadinamoji dedovščina, korupcija ir turto grobstymas, slapta prekyba ginklais, aferos, tokios kaip prekyba vadinamaisiais nursikais – niekam nereikalingais plastikiniais reaktyvinių sviedinių dangteliais, pasitaikydavo alkoholizmo ir narkomanijos atvejų.
Vykstant karui, SSRS visuomenė pirmą kartą sužinojo apie tūkstančius į tėvynę keliaujančių cinko karstų, „juodosiomis tulpėmis“ pramintus žuvusiųjų palaikus skraidinančius lėktuvus, „afgancų sindromą“ – sunkių išgyvenimų sąlygotą psichikos traumą, primenančią apie save net prabėgus daug metų po konflikto.
Tarp žuvusiųjų tolimajame kare yra ir 96 lietuviai.
Siūlome ištrauką iš šios knygos.
* * *
Karo nusikaltimai
Tai nebuvo tušti grasinimai. Sovietų kariniams prokurorams Afganistane teko tirti visą spektrą karo nusikaltimų: žmogžudystes, plėšimus, išžaginimus, narkotikų vartojimą, dezertyravimus, savęs luošinimą ir retsykiais smurtą prieš vietinius gyventojus.
Pripažintus kaltais griežtai baudė laisvės atėmimu, siuntė į baudžiamąjį batalioną, grąžindavo į Sovietų Sąjungą, o kai kada sušaudydavo. Vienu metu liūdnai pagarsėjusiame Puli Čarchi kalėjime rytiniame Kabulo pakraštyje kalėjo du šimtai sovietų karių dėl įvairių nusikaltimų prieš vietinius gyventojus, įskaitant žmogžudystes. Karo metais buvo nuteisti kalėti daugiau kaip du tūkstančiai sovietų karių, per du šimtus iš jų – už tyčinę žmogžudystę.
Kadangi rusų Karinės prokuratūros dokumentacija iki šiol nėra pasiekiama, sunku daryti išvadas apie sovietų karių nusikaltimų Afganistano kare mastą. 1988 metais vienas generolas, sakydamas kalbą 40-osios armijos vadams, pasidžiaugė, kad sumažėjo karinių nusikaltimų: nuo 745 1986-aisiais iki 543 1987-aisiais.
Jis nurodė dalinius, kuriuose situacija šiuo atžvilgiu buvo itin bloga: tai žvalgybos būriai, pagarsėję laisvu elgesiu ir drausmės nepaisymu; karinių oro pajėgų daliniai; 108-oji ir 201-oji motorizuotųjų šaulių divizijos; 66-oji ir 70-oji atskirosios motorizuotųjų šaulių brigados; 860-asis atskirasis motorizuotųjų šaulių pulkas.
Remiantis kitu šaltiniu, Afganistano karo metais dėl kriminalinių veikų kaltinimai buvo iškelti 6 412 sovietų karių: 714 karių apkaltinti žmogžudyste, 2840 – ginklų pardavinėjimu afganams, 534 – prekyba narkotikais.
Nepaisydami sankcijų, sovietų kariai – pavieniui ar kolektyviai – įvykdė daug žiaurių nusikaltimų. Pasiteisinimas dažnai būdavo toks: „Jie su mumis šitaip elgiasi, tad ir mes turime teisę jiems tai daryti.“ Sovietų vadai savo kariams pasakodavo istorijas apie į nelaisvę paimtus karius, kuriuos mudžahedai kankindavo arba nužudydavo, o tada jų suluošintus kūnus numesdavo ten, kur juos galėdavo rasti bendražygiai.
Ir tai nebūdavo išgalvotos istorijos, nes Afganistane tebegyvavo senosios tradicijos, kažkada aprašytos Rudyardo Kiplingo. Vienas antraeilis mudžahedų vadas gyrėsi, jog jis po sėkmingos pasalos sovietų belaisviams nulupdavo dalį odos ir palikdavo leisgyvius tarp apgaulingųjų minų, kurios tapdavo mirtinais spąstais rusų gelbėjimo grupėms.
Varenikovas papasakojo, kas nutiko, kai 1985-ųjų balandį 22-osios specialiosios paskirties brigados kuopos žygis baigėsi tragedija Kunaro provincijos kalnuose rytinėje Afganistano dalyje, kur po dvidešimties metų vyko daug įnirtingiausių amerikiečių mūšių.
Kuopa, nesitikėdama pasipriešinimo, pateko į pasalą ir žuvo trisdešimt vienas karys. Bandydamos susigrąžinti jų kūnus, sovietų pajėgos neteko dar trijų karių. Be to, paaiškėjo, kad septyni kariai, nenorėdami patekti į nelaisvę, nusižudė. Kiti buvo suluošinti ar sudeginti gyvi. Varenikovas atvyko aplankyti likusio gyvo kario, kuris išprotėjo.
Kai kada kariai nusikalsdavo šaltakraujiškai, bet dažniau tai atsitikdavo įsikarščiavus ar po mūšių. Vienas iš jų rašė: „Kraujo troškimas <...> – tai siaubingas noras. Jis toks stiprus, jog jam negali atsispirti. Savo akimis mačiau, kaip mūsų batalionas atidengė ugnį į grupę karių, žygiuojančių mūsų kolonos link. O tai buvo MŪSŲ kariai – žvalgybos kuopos padalinys, dengiantis mus iš flango.
Mus skyrė vos du šimtai metrų ir mes 90-čia procentų žinojome, jog tai yra mūsų žmonės. Ir nepaisant to – kraujo troškimas, noras žudyti bet kokia kaina. Daugybę kartų mačiau, kaip naujokai, nušovę savo pirmą afganą, džiūgaudami šaukdavo ir rėkdavo, rodydavo į negyvą vyrą, vienas kitam plodavo per nugarą ir dėl „visa pikta“ išpleškindavo į lavoną visą šovinių dėtuvę. <...> Ne kiekvienas gali sutramdyti tą jausmą, tą instinktą ir užsmaugti pabaisą savo sieloje.“
Odesoje užaugęs Vania Kosogovskis, 860-ojo atskirojo motorizuotųjų šaulių pulko kareivis, buvo linksmas vaikinas, kurį visi mėgo. Jį su bendražygiais sraigtasparniu pasiuntė išžvalgyti afganų kaimą, buvusį už penkiolikos mylių nuo pulko bazės.
Skrisdami kulkosvaidininkai smaginosi šaudydami į jaučių ir avių bandas; jie sakė, jog šitaip mažina mudžahedų maisto atsargas. Paskui, apšaudę ir kaimą, kariai išsilaipino, kad jį iššukuotų. Viename name Kosogovskis pastebėjo mažas duris ir išgirdo, kad anapus jų kvėpuoja žmonės. Grindyse buvo mažas plyšys.
Kosogovskis paėmė granatą, patraukė už žiedo, įkišo ją pro tą plyšį ir dar paleido papliūpą iš automato. Kai jis po to išspyrė duris, išvydo savo darbo rezultatus. Viduje gulėjo sena negyva moteris, kita, jaunesnė moteris, dar kvėpavo, o aplinkui voliojosi septyni vienerių–penkerių metų vaikai; kai kurie iš jų tebekrutėjo. Kosogovskis užbaigė reikalą ištuštindamas kalašnikovo šovinių dėtuvę ir sviesdamas antrą granatą.
Vėliau jis sakė: „Nežinau, kodėl taip padariau. Aš tiesiog nesitvardžiau. Gal norėjau, kad jie nekentėtų. Bet kokiu atveju jau grėsė karo teismas.“ Jis tikrai galėjo atsidurti baudžiamajame batalione, bet karininkai tą įvykį nuslėpė.
1981 m. vasario 14 d. vyresniojo leitenanto vadovaujamas vienuolikos karių žvalgybos būrys iš 66-osios atskirosios motorizuotųjų šaulių brigados įsiveržė į namą. Tai įvyko kaime netoli Džalalabado. Viduje jie rado dvi pagyvenusias moteris, tris jaunas moteris ir penkis ar šešis vaikus. Kariai išprievartavo ir nušovė moteris, o tada nušovė visus kitus, išskyrus vieną berniuką, kuris pasislėpė; jis liko gyvas ir galėjo papasakoti, kas atsitiko.
Generolas Majorovas, kuris nuo 1980-ųjų birželio ir 1981-ųjų lapkričio buvo vyriausiasis sovietų karinis patarėjas Kabule, nedelsdamas įsakė pradėti tyrimą. Kaltininkai prisipažino ir juos suėmė. Bijodamas, kad mudžahedų vadovybė dėl šio įvykio visame krašte gali pradėti šventąjį karą, Majorovas pagrindiniuose miestuose sustiprino saugumo priemones. Jis taip pat už nusikaltimą atsiprašė Afganistano ministro pirmininko Ali Sultano Keštmando.
* * *
Rodric Braithwaite. „Afgancai“. Sovietai Afganistane 1979–1989“. Iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius. – Vilnius: Briedis. – 472 p. iliustr.
