Nemažai metų Airijoje dirbęs akmens meistras D.Miliauskas susirūpinęs vienu gražiausių Dzūkijos antkapinių paminklų – Rumbonių kaimo kapinaitėse stovinčia balto marmuro merginos skulptūra.
„Tai – muziejinė retenybe. Tokius daiktus užsienyje aš mačiau tik muziejuose. O čia ji visai apleista, ja nesirūpinama. Gali nutikti taip, kad mes greitai jos nebeturėsime“, – sakė D.Miliauskas.
Gali tapti vagišių grobiu
Skulptoriaus manymu, šiam paminklui būtina greitoji pagalba. Skulptūrą reikia skubiai apsaugoti nuo išorės poveikio, po to išvalyti ir impregnuoti patį marmurą.
Daugelį metų su akmeniu dirbantis meistras pastebėjo, kad yra atsiradę labai pavojingų trūkių, kuriuos reikėtų izoliuoti užpildu. O ateityje visuomenė turėtų nuspręsti, ar tą skulptūrą perkelti į muziejų, ar uždengti stikliniu sarkofagu.
Jei skulptūra liktų kapinėse, reikėtų įrengti ir stebėjimo kameras. Mat jos meninė vertė iš tiesų didelė, o kapinaitės – gana nuošalioje vietoje.
Taigi vagišiai gali susigundyti parduoti skulptūrą kolekcininkams. Juk pagal šį skulptoriaus Pijaus Velionskio darbą nulieta metalinė skulptūra 1992 metais buvo pavogta iš Kurtuvėnų (Šiaulių r.) kapinių.
„Ji tikriausiai jau yra išvežta į Rusiją ir puošia kokią nors privačią kolekciją. Juk tuo metu iš Lietuvos traukėsi rusų kariuomenė, todėl sunku patikėti, kad kokie nors girtuokliai ją pavogė ir pardavė kaip metalą. Netgi ir apie šitą marmurinę skulptūrą man sutiktas žmogus yra pasakojęs, kad vienas rusų karininkas labai norėjęs ją namo išsivežti.
Iš vietinių žmonių taip pat daug istorijų esu girdėjęs. Man net nejauku, kad nesirūpinama tokiu šedevru. Juk tai tobulas grožis, kuris paliktas žūti“, – neslėpė nerimo D.Miliauskas.
Nekaltybės simbolis
Kad įspūdinga marmurinė jaunos merginos skulptūra yra iš tiesų vertingas ir retas meno kūrinys, liudija ir tai, kad ji paskelbta respublikiniu dailės paminklu ir įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Pasak sakralinės dailės tyrinėtojos, humanitarinių mokslų daktarės Dalios Vasiliūnienės, tokių antkapinių paminklų Lietuvoje nėra daug. Straipsnių rinkinyje „Lietuvos sakralinė dailė“ galima rasti šios mokslininkės parengtą išsamų paminklo aprašymą:
„Juodas, išlakus, griežtas kryžiaus siluetas tarsi mirties simbolis iškyla greta nekaltybę ir jaunystės trapumą įkūnijančios baltos skulptūros. Įspūdingas tonų ir formų kontrastas išreiškia šių dviejų kompozicijos elementų priešybę, o tauraus liūdesio nuotaiką perteikianti merginos poza atliepia viltingus Šventojo Rašto žodžius („Kas tiki mane – nors ir numirtų, bus gyvas“).
Skulptūra atlikta meistriškai, sukurtas iliuziškai tikroviškas vaizdas. Tiksliai ir subtiliai perteikta sudėtinga merginos poza, veido bruožai, šukuosena, rūbas.“
Pasak mokslininkės, kūrinio stilistika ir meninis lygis leidžia spėti, kad jį sukūrė žymus lietuvių kilmės Varšuvos skulptorius P.Velionskis. Jis buvo piešimo mokyklos bei miesto muziejaus direktorius, o jo bronzos liejykloje mokėsi garsūs tarpukario Lietuvos skulptoriai Petras Rimša ir Vincas Grybas.
Yra žinių, kad jis kūrė pagal J.Korevaitės fotografijas. 1918 m. spaudoje skulptūra minima kaip „dvarininko Korevos dukters Juzės itališko marmuro stovyla“, kainavusi tūkstantį rublių.
Paminklą prižiūri vienuolės
„Paminklas tikrai nėra labai prastos būklės, tačiau apie konservavimą reikėtų pasvarstyti“, – paprašyta pakomentuoti situaciją sakė Kultūros paveldo departamento Alytaus regiono vyriausioji valstybinė inspektorė Margarita Janušonienė.
Pasak jos, J.Korevaitės paminklas specialistų buvo apžiūrėtas 2018 metų spalį. Jo būklė patenkinama ir tokia pati jau porą dešimtmečių, nuo 1994–1996-ųjų restauracijos. Tuomet panaudojus marmuro miltus buvo atkurtos trūkstamos skulptūros dalys.
„Jau po dešimtmečio paaiškėjo, kad kažin ar vertėjo tai daryti – pradėjo rastis plyšių, be to, atkurtos ir senosios vietos nevienodai žaliuoja. Taigi kartais geriau palikti skulptūrą be vieno kojos piršto nei pulti restauruoti“, – įsitikinusi paveldosaugininkė.
Suprasdama iš Airijos sugrįžusio akmens meistro susirūpinimą ji gana skeptiškai įvertino D.Miliausko pasiūlymą savo jėgomis atlikti pradinius skulptūros valymo ir konservavimo darbus.
Juk lauke stovintis kūrinys ir neturi blizgėti ar atrodyti kaip naujas, net jei kai kuriems žmonėms to norėtųsi. Paveldas – seni dalykai ir seni objektai. Ir jiems prižiūrėti, tvarkyti yra sukurtos specialios metodikos.
„Jei žmogui labai rūpi, reikėtų kreiptis į Alytaus rajono savivaldybę – ji yra atsakinga už tą objektą. Jei savivaldybė turėtų lėšų, galėtų imtis ir konservavimo darbų.
Kadangi tai kultūros paveldo objektas, restauruoti jį gali tik atestuoti specialistai, gavę restauravimo tarybos patvirtintą metodiką ir leidimą“, – sakė M.Janušonienė.
Ji prisiminė siūliusi ir D.Miliauskui gauti restauratoriaus atestatą, bet tai jo nesudomino.
Paklausta, ar įmanoma būtų apsaugoti marmuro kūrinį uždengus jį stikliniu gaubtu, M.Janušonienė atsakė, kad Lietuvoje nėra praktikos kurti paminklams kokius nors stiklinius sarkofagus.
Mat dauguma šalies paminklų – ne iš marmuro, o iš granito, kurį daug lengviau prižiūrėti. Net ir Vilniaus Rasų kapinėse galima pamatyti paminklus be jokių stiklinių gaubtų.
Pasak paminklosaugininkės, viena didžiausių problemų – kad paminklas yra jį pastačiusio dvarininko ir jo šeimos nuosavybė. Todėl prieš ko nors imantis derėtų tartis su savininkais, kurių iki šiol nepavyko surasti.
Šiuo metu paminklu daugiausia rūpinasi vienuolės. Jos tvarko aplinką, nupjauna paparčius, nurenka ir turistų į skulptūros rankas įkištas gėles, kurios ardo marmurą. Mat šalia kapinaičių yra ir Švč.Trejybės bažnyčia, ir Vargdienių seserų vienuolynas, kuriame įkurti senelių ir vaikų globos namai.
