Sovietinės okupacijos metais Lietuvių literatūros katedra buvo vienas iš pagrindinių lituanistikos centrų, lietuvių kultūros tapatumo išsaugojimo židinių. 1957 m. Lietuvos komunistų partija inspiravo katedros vedėjos Meilės Lukšienės, dėstytojų Vandos Zaborskaitės, Irenos Kostkevičiūtės, Aurelijos Rabačiauskaitės ir kitų mokslo darbuotojų mokslinių koncepcijų ir tyrimų metodologijos kritiką, kuri 1959 m. įgijo organizuoto politinio puolimo pobūdį ir tapo stambiausia politinio susidorojimo akcija sovietinės Lietuvos kultūros ir mokslo lauke.
Parodos kuratorė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė. Siūlome ištrauką iš jos parašyto virtualios parodos įvado.
* * *
Sovietinėje Lietuvoje literatūra buvo viena iš labiausia valdžios ideologiškai kontroliuojamų ir politiškai prižiūrimų kultūros sričių. Lietuvos komunistų partija (LKP) siekė įsprausti literatūrą į komunistinės ideologijos rėmus ir panaudoti ją skiepijant visuomenei komunistines vertybes.
Literatūros teorijoje ir kritikoje diegta vulgaraus sociologizmo doktrina ir marksistine metodologija, partiškumo ir klasiniu principu grindžiama lietuvių literatūros palikimo interpretacija, kūrinių vertinimo pagal politinius ir ideologinius kriterijus bei atitikimą socialistiniam realizmui schema.
Nutraukus kultūros paveldo tęstinumą, iš apyvartos pašalinta ideologiškai kenksminga, „nacionalistinė“ literatūra, drausta kūrybos formų įvairovė. Visgi lietuvių literatūros lauke gyvavo kultūros tradicija, palaikiusi tautinių bei estetinių vertybių sklaidą ir oponavusi oficialiai literatūros doktrinai.
Vienas iš lietuvių kultūrinio tapatumo išsaugojimo židinių buvo Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Lietuvių literatūros katedra. XX a. 6-jame dešimtmetyje čia susitelkė rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino mokiniai, plačios kultūrinės erudicijos lituanistai: Katedros vedėja Meilė Lukšienė, dėstytojai Irena Kostkevičiūtė, Aurelija Rabačiauskaitė, Vanda Zaborskaitė, Jurgis Lebedys, Donatas Sauka, Adolfas Sprindis ir kiti, kurie rūpinosi tautinės kultūros gyvastimi ir tęstinumu, studentų estetiniu lavinimu ir jų kūrybiškumo ugdymu.
Jie atmetė vulgaraus sociologizmo doktriną, marksistinę metodologiją ir komunistinės ideologijos schemas. Atsisakę klasiniu ir partiniu principu vertinti literatūros faktus, jie bandė įtvirtinti literatūros estetinės prigimties koncepciją, literatūros kūrinio, kaip pirmiausia estetinio reiškinio, vertinimo principą, gynė estetinių formų įvairovę ir kūrėjo saviraiškos laisvę. Dėstytojai ypač rūpinosi lituanistikos, kaip lietuvių tapatumo raiškos, plėtote, kūrė aplinką, palankią tautinės savimonės ir kultūros vertybių sklaidai. Jų pozicija darė didelę įtaką studentų savimonei ir vertybėms.
Katedra įgijo autoritetą kultūros ir mokslo bendruomenėje, reikšmingai įtakojo jos mentalitetą. Netrukus ji tapo režimui oponavusiu lietuvių literatūros mokslo, kultūrinio tapatumo išsaugojimo ir tautinės savimonės sklaidos židiniu.
Politinio atlydžio laikotarpiu Katedroje atviriau reikštos tautinės nuostatos, ryškėjo pastangos išsilaisvinti nuo komunistų ideologinės kontrolės. 1956 m. rudens įvykiai Vengrijoje ir Lenkijoje, patriotinių nuotaikų proveržiai Lietuvoje minint Vėlines suteikė impulsą Vilniaus valstybinio universiteto lituanistų drąsesniam oponavimui režimo atžvilgiu.
1956 m. LKP vadovybei sunerimus dėl visuomenės antisovietinių nuotaikų, komunistų akiratyje atsidūrė ir Universiteto Lietuvių literatūros katedra – „nacionalistinių idėjų ir koncepcijų skleidėja“. Liepos mėn. vykusiame Lietuvos SSR inteligentijos suvažiavime Katedros vedėja M. Lukšienė buvo apkaltinta nacionalizmu.
1957 m. sausio 17 d. LKP CK sekretorius Antanas Sniečkus pasitarime su Lietuvos SSR rašytojų sąjungos nariais komunistais inspiravo Lietuvių literatūros katedros ideologinę kritiką. Po kelių dienų, sausio 21 d., Universiteto partinės organizacijos susirinkime A. Sniečkus pastūmėjo komunistus pradėti Lietuvių literatūros katedros ideologinio pasmerkimo kampaniją.
Prasidėjo organizuotas puolimas prieš Katedrą, užsitęsęs penkis metus ir virtęs stambiausia politinio susidorojimo akcija sovietų Lietuvos kultūros ir mokslo lauke.
1957–1961 m. buvo vykdomi nuolatiniai Katedros dėstytojų darbo tikrinimai ir klaidų demaskavimai, organizuota įnirtinga kritika spaudoje ir įvairiuose susirinkimuose. Kampaniją pakurstė Katedros rengtas ir 1958 m. pabaigoje cenzūros uždraustas Universiteto jaunųjų literatų kūrybos almanachas „Kūryba“.
1959 m. vasario 11 d. Universiteto partinio biuro posėdyje almanachas, dėl jame vyravusių ideologiškai žalingų kūrinių, persmelktų estetizmo nuotaikomis, pasmerktas kaip „grubi politinė klaida“.
Almanacho redaktorius A. Sprindis, įvado autorė M. Lukšienė, kūrinius parinkusi V. Zaborskaitė, studentų kūrybą kreipusi I. Kostkevičiūtė, redaktorių kolegijos nariai ir Katedros dėstytojai apkaltinti nacionalizmu ir revizionizmu.
Užsipultas ir almanachui straipsnį parašęs I. Kostkevičiūtės studentas Tomas Venclova, bandęs „pratemti nacionalistines „vieningos srovės“ ir „nacionalistinės pasaulėjautos“ teorijas“.
1959 m. kovo 23 d. LKP CK biuras palankiai įvertino Katedros triuškinimą, pritarė M. Lukšienės bei kitų dėstytojų pašalinimui iš Universiteto ir suteikė naują impulsą persekiojimui. Paakinti LKP vadovybės, komunistai išvystė platų puolimą prieš Katedrą ir joje surengė „kadrų valymą“.
Politinis susidorojimas su Katedra kultūros lauke buvo pateiktas kaip komunistų ideologinės kovos su buržuaziniu nacionalizmu, nemarksistine literatūros koncepcija ir metodologija akcija, Universiteto partinės organizacijos politinio budrumo atvejis (...).
* * *
Visą istoriją skaitykite ČIA (https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/vilniaus-universiteto-lietuviu-literaturos-katedros-persekiojimas-19571961-m.-lya/exh-135/vilniaus-universiteto-lietuviu-literaturos-katedros-persekiojimas-19571961-m./case-706)
Su paroda galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje https://www.archyvai.lt/lt/lya/virtuali-paroda-vilniaus-xru4.html arba paskyroje Facebook socialiniame tinkle https://www.facebook.com/lietuvosypatingasisarchyvas/.
