Departamento direktorius su šeima neseniai baigė pusryčiauti grįžęs iš šv.mišių bažnyčioje. Į jo namus Žaliakalnyje kažkas pasibeldė. Atidarė duris: ogi brangiais pašvitais apsitaisęs bestovįs jo pavaldinys, šalia išsipusčiusi jo žmona ir du papurgalviai vaikučiai.
„Garbė Jėzui Kristui, su šventom Velykom“, – nukėlęs skrybėlę ir nusilenkęs pasisveikino svečias.
Dabar toks Velykų rytmetys atrodytų neįprastai, o tarpukario Kaune, laikinojoje sostinėje, buvo madinga Velykų dieną aplankyti bendradarbius, viršininkus, gimines ir draugus.
Daugelis kauniečių išvažiuodavo į kaimą pas tėvus ar gimines, nes su kaimu juos siejo tvirtos sąsajos, likusieji eidavo į svečius.
Apie to meto ir šių dienų kauniečių velykinius šventadienius „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininke Justina Minelgaite.
– Ar Velykos tarpukario Kaune labai skyrėsi nuo dabartinių? Gal jos buvo dvasingesnės, pabrėžiamas religinis šios šventės pradas, mažiau komercijos, užstalės kulto?
– Vienareikšmiškai atsakyti sunku. Reklamų spaudoje artėjant Velykoms padaugėdavo, būdavo skelbiama, pavyzdžiui, jei nenusipirksite kokios nors rūšies kumpio, Velykos jums bus netikros.
Velykos, kaip ir Kalėdos, turėjo valstybinių ir religinių švenčių statusą. Tarpukariu įvairiose Lietuvos įstaigose buvo skelbiamos velykinės atostogos, kad visi galėtų grįžti į gimtuosius namus, pabūti su artimaisiais. Atostogauti išvykdavo visi – nuo ministro ar valstybinės įstaigos direktoriaus iki studento.
Žinoma, anuomet neįsivaizduojama, kad prie Velykų stalo būtų drįsęs sėsti suaugęs asmuo, prieš tai nedalyvavęs šv.mišiose. Anuomet gyvavo tradicija Velykų naktį apsilankyti Prisikėlimo mišiose.
Kaune šiose pamaldose dalyvaudavo ir prezidentas su šeima, kiti aukšti valstybės pareigūnai ir paprasti miestiečiai. Ta proga laikinojoje sostinėje net buvo panaikinama komendanto valanda ir vaikščioti mieste leidžiama naktį (beveik visą tarpukarį galiojo karinė padėtis. – Red.).
Tačiau vaišių gausa Velykų stalas ir anuomet pasižymėjo. Siekiant atsigauti po gavėnios pasninko buvo prigaminama gausybė mėsiškų patiekalų ir saldumynų. Šį paprotį kritikavo katalikiškos pakraipos spauda, vadindama gausias vaišes nereikalingu išlaidavimu.
Tuomet kalbėta, kad „moraliniu požiūriu šis paprotys yra smerktinas“, nes ilga maisto ruoša nuvargina vargšes šeimininkes, kurios tuo metu galėtų atsidėti susikaupimui ir maldai.
Oficiozas „Lietuvos aidas“ suskaičiavo, kad kasmet Velykų stalui Lietuvoje išleidžiama mažiausiai 5 tūkst. litų (didelė suma anais laikais), kiekvienas toks stalas vidutiniškai atsieina bent 100 litų (vidutinio valdininko alga siekė apie 200 litų. – Red.).
Buvo siūloma tuos pinigus panaudoti vargšams šelpti, rinkti aukas labdarai. Bet aukos irgi buvo renkamos, net Prezidentūroje stovėjo aukų dėžutė.
– Gal patiekalai ant kauniečių Velykų stalo buvo ypatingi, skyrėsi nuo kitų regionų, provincijos? Juk laikinoji sostinė, turtingiausias miestas?
– Neteko aptikti duomenų, kad kaunietiškos vaišės būtų kuo nors ypatingos. Dažniausi patiekalai: didžiuliai tešloje kepti kumpiai, mėsos vyniotiniai, kiaulės galva, kalakutas ir kiti mėsos gaminiai.
Taip pat buvo gaminamas sviesto avinėlis ir saldumynai, iš jų populiariausias – šakotis, anuomet vadintas baumkuchenu.
Teko matyti sąrašą produktų, kurių turguje 1940 metų Velykoms buvo įpareigota nupirkti prezidento Antano Smetonos šeimininkė.
Sąraše minėta: paršelis, kalakutas, baumkuchenas ir dažai kiaušiniams dažyti.
Dauguma paprastų kauniečių kiaušinius dažydavo svogūnų lukštais, medžių karnomis, žolelėmis. Bet ant politikos ir verslo elito atstovų stalo turėjo puikuotis importiniais dažais dažyti, ryškaus blizgesio kiaušiniai.
– Tai tik tiek skirtumo palyginus su šiais laikais? Anuomet bijota Dievo prisikimšti pilvą neapsilankius bažnyčioje, o dabar nieko nepadoraus sėsti prie gausaus stalo praleidus maldos ritualą.
– Ne, skirtumų būta ir daugiau. Šiandien jau mažai žinomas vizitų paprotys, labai populiarus tarpukariu. Per didžiąsias šventes (Velykas, Kalėdas, Naujuosius metus) buvo įprasta aplankyti bendradarbius, viršininkus bei kuo daugiau artimųjų ir pasveikinti švenčių proga.
Nors daugelis kauniečių švęsti Velykų vykdavo pas tėvus ar gimines į kaimą – taip buvo ir pigiau, ir įdomiau, nes Velykos pirmiausia buvo šeimos šventė.
Bet tai ir valstybinė šventė. Nepamirškime, kad Kaunas anuomet buvo laikinoji sostinė, tad visuomenės grietinėlei buvo tiesiog privalu per Velykas apsilankyti vieniems pas kitus. Net buvo susidariusi ypatinga svečių kategorija – vizituotojai.
Nemažą jų dalį sudarė nevedę valdininkai, verslininkai, neturėję šeimos, artimųjų. Kaip anuomet tiesiai vadinti – senberniai.
Vizituotojus buvo raginama mielai priimti. Tiesa, gal ne tiek iš mielaširdingumo, kiek dėl praktinių sumetimų: viename leidinyje 1937 metais buvo rašoma: „Kadangi velykinės valgomų daiktų atsargos viena šeima niekad neįstengia sudoroti, atsirado velykinių vizitų paprotys.“
Svečiams buvo nurodomos tam tikros elgesio per Velykas taisyklės. Pirmiausia, žinoma, reikėjo nepamiršti mandagumo. „Vizitininkas turi būti mandagus. Nepatogu, atėjus į svetimus namus, pradėti pasikalbėjimą pastaba, kad esą kumpis žalias, o kiaušiniai susmirdę, turbūt likę dar iš pereitų Velykų.
Net ir pastebėjus kartais tokią netvarką reikia tylėti ir nuduoti nieko nežinantį. Kalbėtis gi reikia tik apie malonius dalykus“, – taip buvo rašoma tarpukario spaudoje.
– Ar Velykos laikinojoje sostinėje buvo linksma šventė? Ar buvo gausu viešų renginių, koncertų?
– Ne visai taip. Kaunas Didžiąją savaitę prieš Velykas aprimdavo. Spaudoje buvo ne kartą rašyta: „Kaune visą šią savaitę uždarytas Valstybės teatras, uždaryti visi kino teatrai, nėra niekur viešuose reikaluose nei muzikos, nei šokių.“
Bent jau pirmąją Velykų dieną nebūdavo jokių viešų renginių, neleidžiama dirbti kavinėms, restoranams, parduotuvėms. Antrąją Velykų dieną kai kurioms kavinėms ir parduotuvėms buvo leidžiama dirbti, bet išimties tvarka.
