Sprogimas radioaktyviųjų atliekų talpykloje įvyko įslaptintame Pietų Uralo kombinate „Majak“ Čeliabinsko 40 mieste.
Taip atsitiko, kad Krasnodaro krašto Ust Labino rajono gyventojas Aleksandras Kazačenka atsidūrė ten lygiai po mėnesio. Rusijos žiniasklaidai jis papasakojo, ką matė savomis akimis.
Norinčiųjų dirbti už spygliuotosios vielos netrūko
„Sovietų Sąjungoje buvo keletas uždarųjų miestelių, kuriuose kurtas branduolinis ginklas. Tokių miestų palydovų buvo pastatyta Pietų Urale. Vienas didžiausių – Čeliabinskas 40. Netoli – Zlatoustas 20.
Apie tai kalbama nenoriai, bet pagrindiniai branduolinių objektų, tarp jų – chemijos kombinato „Majak“, statytojų buvo kaliniai (rus. z/k arba tiesiog zekai. – Red.), – pasakojo A.Kazačenka. – Lageris, į kurį patekau, buvo Zlatousto 20 zonoje. Šis miestas nebuvo panašus į įprastą: apjuostas spygliuotąją viela, turėjo draudžiamąją zoną, visur stovėjo bokšteliai, galiojo griežta leidimų sistema. Paprastai į jį nepateksi.
Iš esmės mūsų lageris buvo kitame dideliame lageryje. Pusė zekų dirbo miesto pramoninės zonos statybose, dalis važinėjo į „Majak“. Dabar branduolinė energija naudojama elektros energijai gaminti, o iš pradžių jos galia tarnavo atominiam ginklui.
Kombinatas „Majak“ ir buvo pastatytas bombų užpildams gaminti. Didžiulėje chemijos įmonėje visą laiką kas nors buvo statoma, tobulinama, plečiama. Darbo rankų visada reikėjo.
Mane apstulbino produktų pasirinkimas lagerio parduotuvėje: asortimentas ir kokybė – ne prastesni nei garsiajame Jelisejevo gastronome. O ką jau kalbėti apie miesto parduotuves!
Savanoriams pastatė patogius butus, sukūrė aukščiausio lygio infrastruktūrą, uždarbis ten buvo didesnis nei kitose šalies vietose. Norinčiųjų dirbti ir savanoriškai gyventi už spygliuotosios vielos netrūko. Žmonės veržėsi į uždarąjį miestą – atranka buvo griežta, per KGB.
Vienintelis trūkumas tas, kad beveik visi branduolinės pramonės darbuotojai gaudavo radiacijos dozių. Įprastas miestiečių klausimas vienas kitam: „Kiek rentgenų prisigraibei?“ Bet domėjosi greičiau formaliai, kikendami. Specialistai – rinktiniai, jauni ir energingi, mažai kas rimtai rūpinosi savo sveikata.
Šiaurės pašvaistė Pietų Urale
Į lagerį patekau spalį. O avarija įvyko rugsėjo 29-ąją. Apie tą dieną man papasakojo.
Buvo vėlus vakaras, lagerio kaliniai žiūrėjo filmą vasaros kino teatre. Staiga ekranas pradėjo mirgėti, žiūrovai pamanė, kad genda aparatūra, ėmė švilpti. Tolumoje tamsiame danguje išvydo pašvaistę.
Nutarė, kad kaimyninės Baškirijos naftavietėje kilo gaisras. Aptarinėjo gaisrą neįtardami, kad vėjas neša jų link radioaktyvųjį debesį ir kad kiekvienas gaus mirtiną radiacijos dozę.
Netikėtai lagerio kalinių išvykos į „Majak“ nutrūko. Netrukus mus laikinai apgyvendino kitoje vietoje – kolonijoje Čeliabinsko 40 rajone, kuris kur kas arčiau chemijos kombinato negu mūsiškis.
Perkėlimą paaiškino tuo, kad darbai Zlatouste 20 baigti, nuteistųjų pagalbos nebereikia. Naujojoje kolonijoje gyvenome, kol įsirengėme savąjį „būstą“, o vietos kaliniai jau pasakojo, kaip pergyveno avariją būdami šalia chemijos gamyklos.
Branduolinėje pramonėje susidarydavo daugybė atliekų. Iš pradžių jas versdavo į upę. Nuo to aplinkiniuose kaimuose ėmė sirgti ir mirti žmonės. Atliekos pradėtos saugoti nerūdijančio plieno talpyklose – „skardinėse“.
Jos stovėjo požeminėse betoninėse saugyklose. Dėl aktyviųjų medžiagų „skardinės“ įkaisdavo. Jas tekdavo nuolatos šaldyti. Ir kartą kažkas įstrigo. Viena „skardinė“ sprogo ir išgriovė betoninį bunkerį. Susidarė radiacinis debesis ir jį nunešė...
Kolonijos kaliniai sprogimo neišgirdo, tik nustebo dėl staiga pabirusių pelenų. Vasaros valgykloje vakarieniavo iš antrosios pamainos grįžusi brigada. Pelenai krito ant stalo, žmonės braukė juos delnais. Po to užkaukė sirena, į koloniją atvyko vyresnybė. Zekus pervarė per dušus, pakeitė patalynę ir drabužius. Tuo apsauga nuo radiacijos baigėsi.
Visi lagerininkai žinojo, kad įvyko avarija. Ir laukė pranešimų centrinėje spaudoje. Pasirodė trumpa žinutė – maždaug tokia: „Retas gamtos reiškinys. Šiaurės pašvaistė Pietų Urale“. Apie tai, kad „Šiaurės pašvaistė“ atsirado dėl branduolinių atliekų sprogimo, – nė žodžio.
Kokia tylėjimo kaina?
Naująjį „būstą“ statėme Vasilijaus Čiapajevo sovietiniame ūkyje netoli Argajašo miesto. Kasdien ten važinėjome iš kolonijos Čeliabinsko 40 rajone.
Po daugelio metų sužinojau, kad 1957 metų avarijos radiacijos lygis vertinamas 20 mln. kiurių. Černobylio – 50 mln. Padariniai panašūs – šimtai tūkstančių radiacijos paveiktų žmonių, dešimtys tūkstančių kvadratinių kilometrų užterštos teritorijos.
Nusėdusios radioaktyviosios dalelės paliko koncentruotą pėdsaką – ypač pavojingą teritoriją, nusidriekusią 400 km šiaurės rytų kryptimi nuo kombinato. Į sovietinį ūkį mus vežiojo kaip tik per branduolinį „Majak“ pėdsaką. Keistai atrodė ten medžiai – nudžiūvusios negyvos šakos, o iš tos pusės, kuri pavėjui, – gyvos, vešlios.
Dešimtajame dešimtmetyje, kai žinios apie „Šiaurės pašvaistę“ buvo išslaptintos, rašė, kad radiacinio užteršimo zonoje atsidūrė trijų sričių, kuriose gyveno 272 tūkstančiai žmonių, teritorija. 23 gyvenvietės buvo iškeldintos ir nutrintos nuo žemės paviršiaus.
Be pastogės liko dešimtys tūkstančių žmonių. Jie tapo, kaip dabar sakoma, ekologiniais bėgliais. Užtat jiems padaugėjo galimybių išgyventi. O dauguma vietos gyventojų liko savo užterštuose kaimeliuose – ne gyventi, o laukti galo.
Radiaciją plovė vandeniu – gatves, grindis, derlių užkasdavo. Ir viskas... Žmonės „pėdsake“ liko gyventi tasi niekur nieko!
Taip, mačiau įspėjamąsias lenteles: „Žolės nepjauti, uogų ir grybų nerinkti, žuvų negaudyti...“ Bet žmonės grybavo ir žvejojo. Nes reikėjo maitintis. Girdėjau, kad po kelių dešmtmečių nukentėjusiesiems nuo avarijos skyrė kažkokią kompensaciją. Bet ar daug kas jos sulaukė? Mirė visos šeimos ir ištisi kaimai. Būtų pasakę pirmosiomis dienomis ir netgi valandomis tiesą apie baisius padarinius, daugelis iš mirties zonos būtų pasitraukę, išsisaugoję.
O avarijos zonoje atsidūrusių zekų likimas apskritai niekam nerūpėjo... Man buvo aštuoniolika, kai patekau į zoną. 1957-ųjų rugpjūtį su draugis nuėjome į kaimyninį kaimą. Susidūrėme su vietiniais. Įžeidimų dosniam vaikinui trenkiau...
Jis pargriuvo ir trenkėsi galva. Mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. Mane apkaltino „padarius sunkų kūno sužalojimą, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį“. Skyrė maksimalią bausmę: dešimt metų. Turėjau sunkinančių aplinkybių: boksavausi, laimėdavau varžybas.
Treneris dažnai sakydavo, kad bokso veiksmų neleistina taikyti kasdieniame gyvenime. Bet kas aštuoniolikos klauso vyresniųjų? Bausmė buvo pelnyta. Už savo poelgius reikia atsakyti.
Man teko kalėti keturiuose kalėjimuose keturiuose lageriuose. Šis patyrimas tapo tikra gyvenimo mokykla. „Gestapinių“ santykių tarp administracijos ir zekų, kaip rodoma kine, niekur nemačiau. Kiekviena pusė turėjo teisių ir pareigų ir griežtai jų paisė
Deja, laisvėje teisės ir pareigos dažnai tėra deklaracijos. Baisu, kai tai tampa valstybės politika. Pareigos ginti piliečių teises nepaisymas (arba kaip „Majak“ avarijos atveju – neveiklumas, o tai tas pats) atima iš nekaltų žmonių brangiausią teisę... Teisę gyventi.“
Beje...
Čeliabinsko 40 miestas ir chemijos kombinatas „Majak“ – vieni sovietinės atominės pramonės pirmeivių. Kaip tik ten, Pietų Urale, netoli Kyštymo miesto, buvo pastatytas pirmasis pramoninis plutonio gamybos kompleksas.
Radioaktyviųjų atliekų talpyklos sprogimas „Majak“ kombinate 1957 m. turėjo labai rimtų padarinių. Rytų Uralo radioaktyvusis pėdsakas po sprogimo nusidriekė 400 kilometrų – nuo Čeliabinsko iki Tiumenės. Jis vis dar pavojingas.
