T.Balkelio knyga „Lemtingi metai“ atskleidžia, kaip kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė ir jos visuomenė nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios iki 1923 m., kai pagaliau liovėsi smurtas Lietuvos ir Lenkijos pasienyje.
Autorius apie visa tai pasakoja remdamasis ne tiek politinio elito, kiek įvairių visuomenės grupių – ūkininkų, karo šauktinių, savanorių, šaulių, karo belaisvių ir pabėgėlių – patirtimis ir išgyvenimais. Jis atidžiai stebi, kaip karas pakeitė jų gyvenimus ir kaip jie keitė karo laikotarpiu besiformuojančią visuomenę.
Knygoje atskleidžiami mažiau žinomi, nedaug tyrinėti, prieštaringi ir skausmingi ano meto Lietuvos istorijos epizodai: carinė evakuacija, vokiečių okupacija, revoliucija, bolševikų invazija, teroras prieš civilius gyventojus, nepriklausomybės kovos ir gyventojų mobilizacija.
Autoriaus nuomone, Pirmasis pasaulinis karas ir po jo vykę audringi konfliktai buvo vieni iš svarbiausių veiksnių, formavusių moderniąją lietuvių bei kaimyninių tautų tapatybę ir nepriklausomą valstybingumą, tačiau jų padariniai buvo ilgalaikiai ir nevienareikšmiai.
Vieną iš svarbiausių Lietuvos istorijos laikotarpių nagrinėjančią Tomo Balkelio knygą „Lemtingi metai“ 2018 m. anglų kalba pirmą kartą išleido Oksfordo universiteto leidykla. Knyga skiriama tiek Vakarų, tiek Rytų Europos skaitytojams.
Humanitarinių mokslų daktaras Tomas Balkelis istorijos doktorantūros studijas 2004 m. baigė Toronto universitete, keliolika metų dirbo Mančesterio, Notingamo, Dublino ir Vilniaus universitetuose. 2015–2016 m. buvo vizituojantis mokslininkas Stanfordo universitete (JAV). Jo knygos ir straipsniai spausdinami Lietuvos ir užsienio leidyklose bei mokslo žurnaluose. Tomo Balkelio tyrimų akiratyje – nacionalizmo, istorinių mitų, priverstinių migracijų, karo ir paramilitarizmo temos. Pirmoji knyga „The Making of Modern Lithuania“ (Routledge, 2009) skirta ankstyvajai lietuvių tautinio judėjimo istorijai.
Siūlome knygos ištrauką apie masinius gyventojų išvarymus Lietuvos teritorijoje Pirmojo pasaulinio karo metais.
* * *
Vokietijos ir Rusijos armijos 1914 m. pabaigoje ir 1915 m. pradžioje beveik visą laikotarpį marširavo tai ten, tai atgal, ir toks ypač judrus karas sukėlė masinį civilių gyventojų iškeldinimą. Šiame krašte pabėgėliai tapo labiausiai matomu karo ženklu. Gyventojų iškeldinimo ar tiesiog išvarymo bangos dažnėjo, didėjo ir trukdavo vis ilgiau. Jos smarkiai destabilizavo krašto ekonomiką, socialinį gyvenimą ir neigiamai veikė žmonių pasaulėjautą. Jos pakeitė tradicinį etninį ir socialinį kaimo pasaulį, nes kai kurios tautybės (vokiečiai ir žydai) buvo paskelbtos imperijos priešėmis ir būdavo tiesiog išvejamos. Lietuvius katalikus valdžia laikė patikimesniais arba bent jau neutraliais.
Tokia politika skatino formuotis etninę tapatybę ir didino vietos gyventojų tarpusavio įtarumą. Dešimtmečius taikiai sugyvenę kaimynai dabar ėmė vieni į kitus žiūrėti kaip į galimus priešus.
Iš dabartinės Lietuvos teritorijos pirmiausia kaip „priešo subjektai“ buvo deportuoti Vokietijos gyventojai – 1914 m. liepos 25 d. įsakymu iš Suvalkų gubernijos jie buvo iškeldinti į centrinę Rusiją. Tačiau Suvalkų gubernatoriaus Kuprijanovo ir vietos rusų karininkų iniciatyva lapkričio 30 d. šis įsakymas buvo pakeistas ir pritaikytas visiems gubernijos vokiečiams (34 000) – net ir Rusijos gyventojams.
„Priešo subjektų“ kategorija buvo praplėsta – į ją įtraukti ne vien vokiečiai vyrai, bet ir jų šeimų nariai. Nors iš pradžių iškeldinimas buvo laikomas laikina saugumo priemone, kad Vokietijos kariuomenė nemobilizuotų vietos vokiečių, 1914 m. pabaigoje jis virto valstybės politika, kurios tikslas buvo „pakeisti tautinę ir žemėvaldos demografiją“ pasienio krašte. Vokiečių ūkininkų žemes valstybė paprasčiausiai konfiskuodavo.
Pirmoji išvarymų banga 1914 m. vasarą ir rudenį buvo prastai parengta, spontaniška ir apėmė daugiausia kautynių vietoves. Dauguma gyventojų namus paliko ir pasislėpė netoliese, kad galėtų grįžti pasibaigus kovoms. 1914 m. rudenį vokiečiams pavyko užimti kai kurias Vakarų Lietuvos vietoves. Jie visiškai iškeldino fronto linijoje atsidūrusių kelių kaimų gyventojus.
Kai kada gyventojai turėdavo išsikraustyti per penkiolika minučių. Lietuvis ūkininkas iš Gluobių kaimo pasakojo: „Vokiečių raiteliai atjojo į kiemą ir pareiškė, kad tuojau išsikraustytume. Nedavė jokio termino, nieko neleido išsinešti, tik liepė paleisti gyvulius ir nepamiršti šunies!“ Namai buvo iškart sudeginti, o šeima persikėlė pas kaimynus į gretimą kaimą. Raseinių, Tauragės ir Suvalkų Kalvarijos gyventojai buvo priversti susimokėti dideles „kontribucijas“, o paimti įkaitai turėjo užtikrinti, kad nebus jokio pasipriešinimo. Žmones turto nusavinimas įbaugino.
Tačiau šie pirmieji išvarymai buvo tik baisesniųjų pradžia. Kai 1914 m. spalį Rusijos armija antrą kartą įsiveržė į Rytų Prūsiją, vietos vokiečiai iš namų buvo varomi nuosekliai, organizuotai ir masiškai. Į vakarus nepasitraukę Rytų Prūsijos gyventojai būdavo suimami ir priverčiami žygiuoti į rytus. Maždaug 13 600 Vokietijos gyventojų, tarp jų 5000 vaikų ir moterų (daugiausia lietuvių), buvo išvaryti į Sibirą. Visą pasienio kraštą užtvindė liuteronai pabėgėliai, masiškai varomi Šiaulių link. Štai kaip Rusijos armijos sugrįžimą apibūdino vienas šių įvykių liudininkas: „Kur rusai perėjo, ten, rodos, žemės drebėjimas ar kitokios Dievo bausmės atsilankė.“
Šiaurinėje Rytų fronto dalyje 1915 m. balandžio 27 d. pradėję puolimą vokiečiai sutriuškino dvi Lietuvoje išsidėsčiusias Rusijos armijas. Rugpjūčio 8 d. krito Kauno tvirtovė – pagrindinė rusų gynybos atrama šiame regione. 10-oji vokiečių armija brovėsi gilyn į rytus – rugsėjo 18 d. buvo paimtas Vilnius. Rusų Didysis atsitraukimas tęsėsi iki rugsėjo pabaigos, gyventojų išvarymai pasiekė neregėtą mastą, kol fronto linija pagaliau sustojo prie Daugpilio (Dvinsko). Atsitraukimas buvo pats didžiausias „brutalizacijos“ įvykis Didžiojo karo pirmojoje pusėje. Pagal vienus duomenis, vien iš lietuviškų gubernijų 1914–1915 m. pasitraukė daugiau nei pusė milijono karo pabėgėlių.
Kautynės privertė pasitraukti tik dalį gyventojų. Daug jų buvo išvaryta prevencijos sumetimais, jos imtasi prieš nepatikimas gyventojų grupes (pirmiausia žydus). Kitus išvarė laikantis „išdegintos žemės” strategijos arba stengiantis evakuoti ar iškeldinti šaukiamojo amžiaus vyrus kartu su šeimomis.
Rusijos kariuomenės vyriausiojo štabo (Stavkos) viršininkas Januškevičius 1915 m. sausio 25 d. įsakė iš pafrontės zonos išvaryti visus žydus. Po šio įsako balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje buvo duoti dar du įsakymai išvyti visus Kauno ir Kuršo gubernijų žydus – iš viso apie 200 000 gyventojų.
Apie 30 000 civilių buvo išvyti iš kelių Gardino gubernijos apskričių. Kauno gubernijos žydai gyvuliniais vagonais buvo vežami iki Naujosios Vilnios, o iš jos traukiniais ir arklių traukiamais vežimais – į Poltavos ir Jekaterinburgo gubernijas. Išvaryti iš Kauno ir Kuršo gubernijų, vien Vilniaus gubernijoje 1915 m. birželį susirinko apie 200 000 pabėgėlių.
Vidurvasarį Vilnių, kuriame prieš karą gyveno apie 200 000 gyventojų, ir jo apylinkes užtvindė maždaug 100 000 karo pabėgėlių banga. Vienas iš žaibiškų šios priverstinės migracijos padarinių buvo tas, kad Lietuvos kaimai, išvarius žydus, tapo lietuviškesni, o miestai virto įvairių tautybių pabėgėlių prieglaudomis. Kita vertus, krašte smarkiai sumažėjo rusų, nes daugiau nei 90 000 rusų tarnautojų, žandarų ir kolonistų pabėgo drauge su besitraukiančia Rusijos armija. Kai kurie lietuviai inteligentai neslėpė savo džiaugsmo, kad miestą užplūdus pabėgėliams „Vilnius tai žymiai sulietuvėjo“.
Pasitaikydavo ir ypač žiaurių atvejų, kaip nutiko „traukinio vaiduoklio“ istorijoje. 1915 m. gegužės 7 d. iš Kauno gubernijos į Rovno (Rivnės) ir Hadiačo miestus (Poltavos gubernija) atvyko du ešelonai su žydų pabėgėliais. Vietos gubernatorius atsisakė priimti visus žydus ir gegužės 27 d. įsakė vieną traukinį su 600 žmonių grąžinti į Lietuvą.
Karinė valdžia jį sulaikė gegužės 30 d. Naujojoje Vilnioje. Tris dienas niekam neleido palikti ešelono, o birželio 3 d. vėl išsiuntė į Poltavos guberniją. Išsekę ir nevilties apimti žydai vyrai, moterys ir vaikai „traukinyje vaiduoklyje“ turėjo praleisti net kelias dienas. Vienuolika iš jų bandė pasprukti į Vilnių, bet buvo sulaikyti.
Galiausiai gegužės viduryje Stavka, spaudžiama premjero Ivano Goremykino ir visuomenės pasipiktinimo „evakuacijos“ sąlygomis, buvo priversta liautis vyti žydus iš Kauno ir Kuršo gubernijų. Tačiau tada kariuomenė ėmėsi mažiau drastiškos priemonės ir pradėjo įkaitais imti žymius žydų religinius ir bendruomenių vadovus.
Valstybės įstaigos, gamyklos, ligoninės ir mokyklos buvo evakuojamos su visais darbuotojais, pacientais ir moksleiviais. „Vilijos“ mechaninės dirbtuvės iškeliavo iš Vilniaus su visais darbininkais. Lietuviškos mokyklos iš Suvalkų gubernijos buvo išvežtos su mokytojais ir moksleiviais. O iš Naujosios Vilnios buvo evakuota psichiatrinė ligoninė su visais 150 pacientų. Iš viso iš lietuviškų gubernijų išvežta 160 gamyklų. Pirmenybė išvykti atiteko rusų valdžios įstaigoms ir tokiems viešiems carų galios simboliams kaip Jekaterinos II-osios ir Michailo Muravjovo paminklams, kurie iš Vilniaus „evakavosi“ 1915 m. rugsėjį.
Nuo gegužės iki liepos pabaigos armija trumpam vėl griebėsi „išdegintos žemės“ strategijos – iš kai kurių vietovių buvo išvaryti beveik visi gyventojai ir sunaikintas jų turtas. Ši strategija privertė trauktis lietuvius valstiečius, kurie Kauno gubernijoje sudarė gyventojų daugumą. 1915 m. liepą Kauno gubernatorius N. Griazevas įsakė evakuotis visiems Panevėžio miesto ir apskrities šaukiamojo amžiaus vyrams ir sunaikinti vertingiausią savo turtą.
Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė karą pergyveno savo dvarelyje netoli Panevėžio ir rašė karo metų dienoraštį. Ji papasakojo, kaip Rozalime per pamaldas kunigas perskaitė valdžios kreipimąsi į valstiečius, raginantį sudeginti savo pasėlius ir palikti namus. Po šio raginimo, „vyriausybė pasijuto praradusi žmonėse pasitikėjimą“. Privertus pasitraukti šaukiamojo amžiaus vyrus ir pafrontėje gyvenusius ūkininkus, kiti, apimti panikos, sekė jų pėdomis ir traukdami į rytus, užkimšo kelius arklių tempiamais daiktų perkrautais vežimais.
Štai kaip Didįjį atsitraukimą aprašė vienas kunigas:
Patrankos dundėjo vis dažniau ir rimčiau. Jau matėme ir dūmus. Degė Tauragė, o vėliau ir Kvėdarna. Žmonių bėgimas buvo paniškas. Nuo pat vokiečių sienos keliai buvo perpildyti žmonių, vežimų, gyvulių, valdininkų ir, kiek juokinga, kunigų. Jei galima sau įsivaizduoti didįjį tvaną, tai manau, kad per Varnius žmonių tvanas, ypač balandžio 15 d., pasikartojo.
„Išdegintos žemės“ strategijos buvo greitai atsisakyta, tačiau daugiau nei 200 000 lietuvių buvo išblaškyti po įvairius Rusijos imperijos miestus ir gubernijas nuo Vladivostoko iki Rygos ir nuo Petrogrado iki Ukrainos ir Kaukazo.
Dvi aiškiausios šio gyventojų egzodo (1916 m. jau buvo sunku atskirti savanorišką traukimąsi ir priverstinius iškeldinimus) ypatybės buvo jį lydėjęs smurtas ir tai, kad jo griebėsi imperijos armija. Kazokai prieš išvarydami žydus dažnai iš pradžių surengdavo pogromus. Jų metu buvo nuolat prievartaujama, mušama ir plėšiama.
Įkandin kazokų ir lietuviai valstiečiai paprastai nesibodėjo pasisavinti išvarytų kaimynų žydų turto. Įvairių žydų draugijų duomenimis 1915 m. balandžio–spalio mėnesiais Vilniaus gubernijoje įvyko dvidešimt tokių pogromų, Kauno gubernijoje – penkiolika, o Gardino – trys. Daugelį įvykdė kazokai. Minima keli šimtai egzekucijų ir išprievartavimų. Pavyzdžiui, Smargonyse, Glubokoje ir Vidžiuose prievartavimai buvo masinio pobūdžio.
Ši smurto ir išvarymų banga lėmė kelis dalykus, atvėrusius prarają tarp pasienio gyventojų įvairių grupių ir imperijos. Ilgą taikos ir ekonominio stabilumo laikotarpį, trukusį po 1863 m. sukilimo (išskyrus 1905 m. neramumus), nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, pasienio krašto gyventojams sukėlęs emocinį šoką, ekonomikos nuosmukį, socialinę katastrofą ir tūkstančius išvaręs iš namų.
Be to, nors ir buvo tikėtasi trumpos ir pergalingos kampanijos, Rusijos armija, priešingai – ne tik nepasiekė reikšmingesnių pergalių, bet ir, krašto žmonių akimis, atsigręžė prieš savos šalies gyventojus. Nuo pat pirmųjų karo dienų nuolatinis smurtas prieš civilius kėlė kančias, nusivylimą ir sielvartą. Joshua Sanbornas teigia, kad 1915 m., po Didžiojo atsitraukimo, žlugo „šventoji“ Rusijos valdžios ir jos politinių partijų sąjunga. Panašus likimas ištiko ir carinės valdžios bei Lietuvos gubernijų gyventojų sambūvį.
Represinė Rusijos politika vietos vokiečiams parodė, kad dabar jie tapo svarbiausiais „priešo subjektais“, ir jų lojalumas ir ateities politinės viltys nuo šiolei turėtų būti nukreiptos ne į Rusiją, o į Vokietiją. O šnipų gaudymo manija, pogromai ir išvarymai iš namų žydus išskyrė iš kitų imperijos gyventojų ir privertė nepalankiau vertinti Rusiją. Jie vis daugiau dėmesio skyrė savitarpio pagalbos draugijoms.
Panašiai į valdžios politiką reagavo ir lietuviai – kaip vėliau matysime, karo smurtą, ekonominį nepriteklių ir iškeldinimus jie įvertino kaip galimybę imtis savitarpio pagalbos ir kultūrinės, o paskui ir politinės mobilizacijos. Nuo pat karo pradžios imperija su šiais gyventojais elgėsi kaip su paskiromis etninėmis grupėmis, o ne kaip su imperijos pavaldiniais. Tą parodė valdžios sukurta aiški etninio lojalumo hierarchija. Todėl karas padėjo atsirasti terpei, kurioje galėjo rastis ne vien tautinė, bet ir politinė gyventojų tapatybė.
