Klausytis užsienio radijo stočių, juo labiau skleisti išgirstą informaciją buvo rizikinga – tai laikyta nusikalstama veikla. Vidurio Rytų Europos šalyse besikurianti prosovietinė valdžia, siekdama informacijos monopolio, pirmiausia pareikalavo, kad gyventojai atiduotų radijo aparatus (grasinta bausmėmis, Lenkijoje vykdyta net mirties bausmė). (1)
Panaši situacija buvo ir Lietuvoje – abi sovietinės okupacijos pradėtos nuo skubaus radijo aparatų surinkimo, juos konfiskavo ir vokiečiai. Pačioje Sovietų Sąjungoje radijo imtuvai, „gaudantys“ užsienio stotis, buvo surinkti 1941 m. birželį, bet, teritoriją išlaisvinus, SSRS Liaudies komisarų tarybos 1945 m. kovo 14 d. nutarimu grąžinti savininkams, sudarant jų registrą. Tačiau vakarinėms teritorijoms, okupuotoms 1939 m., tarp jų ir Pabaltijui, šis nutarimas netaikytas. (2)
Nežinia, kada minėta išimtis buvo atšaukta, greičiausiai draudimas tiesiog atgyveno, nes kaimyniniuose regionuose žmonės laisvai įsigydavo radijo aparatus, plito trofėjiniai imtuvai. Vis dėlto pirmaisiais pokario metais Lietuvos SSR gyventojams drausta juos turėti. Informavimo bei indoktrinavimo tikslais miestų aikštėse, kitose viešose vietose buvo įrengti garsiakalbiai, keliskart per dieną transliuodavę žinias, muziką, politinių lyderių kalbas ir pan. (3) Butuose, įstaigose atsirado laidinio radijo taškai, vadinti „govorilkomis“.
„Kas tik galėjo, klausėsi prikišę ausis prie govorilkų – smaluotų, smala dvokiančių popierinių lėkščių. Jų skersmuo apie 30 ar 40 centimetrų, priekyje per visą skersmenį skardinė juostelė, jos viduryje – varžtelis, jį pasukus, lėkštė pagilėja, garsas sustiprėja“, (4) – apie valdžios platintus radijo aparatus rašyta viename dienoraštyje 1947 m.
Toks laidinių imtuvų tinklas užtikrino eterį sovietų režimo agitacinėms–propagandinėms laidoms. Iki 1947 m. Lietuvoje buvo įrengta 110 radijo mazgų ir beveik 23 tūkst. taškų, tačiau LKP(b) CK apgailestavo, kad vis dar neįgyvendintas planas radiofikuoti visų valsčių centrus. (5)
Sovietinė žiniasklaida atspindėjo tik oficialias cenzūruotas naujienas, visiškai nutylėdavo dalykus, kurie tuo metu labiausiai rūpėjo žmonėms. Todėl atkakliai ieškota alternatyvių informacijos šaltinių. Izoliuotoje Lietuvoje jų buvo nedaug – tik radijo laidos, transliuojamos iš užsienio šalių, ir partizanų leista spauda, kuri daugiausia vietos paprastai skirdavo pasaulio įvykių apžvalgai, parengtai pagal tų laidų pranešimus.
Taigi vienintelis langas į laisvąjį pasaulį buvo užsienio radijas. Ko žmonės klausėsi? Atsiminimuose dažniausiai minimas Amerikos balsas, sulaukęs daug kritikos, esą dezinformuoja gyventojus nerealiais pažadais, kurstydamas pasipriešinimą režimui.
Kunigas Jonas Jurgaitis rašė: „Per Amerikos balsą kasdien pranešdavo: „Vyrai, neikite į kilpas [t. y. į sovietų armiją]. Palaukite dar 5, 10 ar 15 dienų. Jus išvaduos amerikonai, kurie ateis iš Vokietijos. Šiomis radijo paskalomis daug ir labai daug Lietuvos jaunimo patikėjo: mažiau saugojosi ir drąsiau reiškė savo mintis, kad greitai iš miško sugrįš ir padarys Lietuvoje tvarką, ruskelius išvaikys.“ (6)
Lageryje rašytuose atsiminimuose miškininkas Juozas Markevičius „pranešėjus“ įvardijo aiškiau: „Daugelis tų, kurie buvo priešiški [sovietų valdžiai], dar prieš užeinant bolševikams pasitraukė į Vakarus. Dauguma iš jų pateko į Jungtines Amerikos Valstijas ir iš ten drauge su amerikiečiais ir Amerikoje gyvenančiais lietuviais per „Lietuvių balso“ radiją skelbė, kad tarybų valdžios viešpatavimui Lietuvoje greitai bus galas. Nemaža dalis žmonių tais gandais patikėjo ir pasitraukė į pogrindį.“ (7)
Naujausia Lietuvos istoriografija, atrodytų, nesunkiai paneigia tokius Amerikos balso kritikų teiginius, atkreipdama dėmesį, kad ši radijo stotis nuolatines lietuviškas laidas pradėjo transliuoti gana vėlai, tik 1951 m. vasario 16 d. Be to, panašiai kaip Vatikano radijas, apsiribojęs religine tematika, ji buvo varžoma vidinės cenzūros.
Lietuviškai transliavusių radijo stočių istoriją tyrinėjanti Inga Arlauskaitė-Zakšauskienė išsamiausiai atsakė į klausimą, kodėl partizanai (įterptina – ir visuomenė) ilgai tikėjo „Vakarų pagalbos mitu“. (8) Išanalizavusi pirminius šaltinius – Amerikos balso, Laisvosios Europos ir Laisvės radijo archyvus, – ji teigė, kad „Vakarų radijo transliacijų į Sovietų Sąjungą pradžios laikas, turinys ir techninių galimybių jo klausytis trūkumas liudija, kad Vakarų radijo stotys tiesiogiai neturėjo galimybės prisidėti prie Vakarų pagalbos partizanams pažadų skleidimo.“ (9)
Pasak autorės, minėtos JAV radijo stotys vadovavosi savo administracijos instrukcijomis, kurios „griežtai draudė skatinti bet kokį pavergtų šalių gyventojų pasipriešinimą ar suteikti jiems išlaisvinimo vilčių“. (10) Klausimus, susijusius su užsienio radijo transliacijomis į Lietuvą, yra tyrinėję ir kiti – žurnalistas Vytautas Kazimieras Alseika, (11) istorikai Kęstutis K. Girnius, (12) Juozapas Romualdas Bagušauskas, (13) magistro darbą VDU šia tema apgynė Egidijus Rimašauskas, (14) faktinius duomenis apie užsienio stočių lietuviškas transliacijas surinko ir paskelbė radijo ryšio specialistas Sigitas Žilionis. (15)
Vis dėlto radijo eteris pirmuoju pokario dešimtmečiu tebėra menkai ištirta sritis. Iki šiol neanalizuota, kokių užsienio stočių Lietuvoje klausytasi iki 1951 m., kokia buvo pagrindinės politinės atstovybės – lietuvių politines organizacijas vienijusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIKo, iš pradžių veikusio Vokietijoje, vėliau JAV) – „radijo politika“, kokiems tikslams partizanai naudojo turėtus radijo siųstuvus ir imtuvus.
Dienoraščiuose ir atsiminimuose atkakliai tvirtinama, kad vieną Lietuvos okupantą pakeitus kitam, žmonės per radiją girdėję kalbas apie greitą išvadavimą. Šių liudijimų nederėtų ignoruoti. Akivaizdu, kad klausytasi ne vien lietuviškų laidų, tad kyla klausimas, kokios stotys buvo pasiekiamos ir kiek lietuviškos tematikos būta jų eteryje, kokios lietuvių organizacijos teikė informaciją užsienio radijo stotims.
Tyrinėtinas ir lietuviškų, ir nelietuviškų laidų turinys. Prabėgus dešimtmečiams, tai gana sunki, bet vis dėlto įveikiama užduotis. Šis tyrimas grindžiamas amžininkų dienoraščiais ir atsiminimais, Lietuvos archyvuose saugomais dokumentais. Tarp jų – istorikų, regis, dar netyrinėti Lietuvos centrinio valstybės archyvo Garso ir videodokumentų skyriuje (LCVA GVS) esantys radijo stoties Amerikos balsas lietuviškieji įrašai.
Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos ir ilgamečio tos stoties darbuotojo Romo Sakadolskio pastangomis šio radijo Lietuvių redakcijos archyvas – daugiau kaip 2000 magnetinių garso juostų – 2008 m. iš Vašingtono buvo atgabentas į Vilnių. Jis yra suskaitmenintas ir prieinamas plačiajai visuomenei. (16)
Radijo stočių eteris Lietuvoje iki 1951 metų
Kokių stočių klausytasi? Šaltiniai liudija, kad po karo klausytasi visų įmanomų radijo stočių įvairiausiomis kalbomis. Nepaisydami griežčiausių okupacinės valdžios draudimų bei rekvizicijų, žmonės išsaugojo nemažai radijo imtuvų ir dalydavosi išgirstomis naujienomis. Dėl prasto girdimumo ir klausytojų vaizduotės jos dažnai virsdavo fantastiškais gandais.
Pavyzdžiui, MGB agentas taip atpasakojo Kazio Griniaus kalbą, vieno valstiečio nugirstą per Amerikos balsą (perskaitytą sūnaus, prezidentas jau buvo miręs): Grinius sakęs, kad 1951 m. liepos mėn. susitikus SSRS, JAV, Anglijos ir kitų šalių užsienio reikalų ministrams bus sprendžiamas Pabaltijo šalių klausimas; Lietuva nebūsianti savarankiška valstybė, bet įeisianti į Pabaltijo–Skandinavijos sąjungą; Grinius būsiąs Lietuvos prezidentas; prie socialdemokrato prezidento nebūsią dvarininkų ir stambių buožių,kiekvienas turėsiąs kelių hektarų asmeninę žemės nuosavybę; ištremti į Sibirą lietuviai bus grąžinti namo. (17)
Pogrindžio radijo stotys. Šis Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo istorijos aspektas iki šiol neanalizuotas, nors yra žinoma, kad partizanai turėjo radijo ryšį, šifruotomis radijo telegramomis keitėsi su VLIKo veikėjais, buvusiais Vokietijoje, Švedijoje. Duomenų apie konfiskuotus radijo imtuvus bei siųstuvus esama visose NKGB / MGB ataskaitose apie susidūrimus su partizanais (pavyzdžiui, 1945 m. NKGB perėmė 56 siųstuvus (18)).
Tačiau ar daug žinoma apie pogrindžio radiofonines transliacijas, girdėtas gyventojų? Tokių irgi būta. Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) rengė jas dar vokiečių okupuotoje Lietuvoje. 1944 m. vasarį ir kovą LLKS foninio radijo transliacijos buvo girdimos Stokholme, jos prasidėjo vasario 13 d. rytą pranešimu „Čia kalba Laisvosios Lietuvos radijas.“ (19)
Pranešimai iš okupuotos Lietuvos kėlė didelį susidomėjimą, juos operatyviai skelbdavo švedų spauda, jie būdavo siunčiami užsienio šalių pasiuntinybėms ir Lietuvos diplomatams Šveicarijoje, Anglijoje, Amerikoje. (20) Laisvosios Lietuvos radijo transliacijas iš Vilijampolės, Kauno priemiesčio, LLKS rengė iki 1944 m. gegužės pradžios, laidos nutrūko, kai transliuotojus suėmė gestapas. (21)
Liudijimų apie pogrindžio stoties klausymąsi šaltiniuose yra ir daugiau. Antai Vilūnuose gyvenęs kunigas Jonas Žvinys atsiminimuose rašė apie 1945 m. pradžioje girdėtą laidą: „O kitą vakarą ir vėl klausausi. Ir vėl išgirstu lietuviškai [čia ir toliau paryškinta mano. – R. L.], bet jau ne tą pačią, o pogrindžio stotį. Pasakė žinias, naujienas, paragino laikytis vieningai, o apie išvadavimą – nė žodžio. Dar pridūrė: „Jei kas mus girdite, prašykite Lietuvos kunigų, kad melstųsi už Lietuvos pogrindžio kariuomenę, už jos sunkią, labai sunkią dalią...“ (22)
Lietuviškos laidos Trečiojo reicho radijo stočių eteryje 1944–1945 m. pradžioje. Vokiečiai, Raudonosios armijos vejami iš okupuotų šalių, kaip įmanydami skatino pasipriešinimą bolševikams – bandė formuoti karinius dalinius, diversantų rengimo centruose apmokydavo ir atgal į SSRS skraidindavo vyrų grupes. Radijo stočių gyvybingumą nacių veikėjai, atsakingi už propagandą, palaikė iki paskutinio momento.
Iki Vokietijos sutriuškinimo tekstus, raginančius priešintis Sovietų Sąjungai ir žadančius pagalbą, transliavo į Lietuvą greičiausiai Reicho radijas. Lietuviškas laidas ši stotis rengė nuo 1944 m. liepos 25 d. iki 1945 m. balandžio 16 d. Jas transliavo iš pradžių iš Rygos, Liepojos, vėliau – iš Vokietijos teritorijos (Dancigo, Stolpo, Rostoko).
Reicho radijo potvarkiu organizuotose laidose dirbo Kauno radiofono darbuotojai ir lietuvių karo korespondentai. (23) Jų pranešimų turinį atspindi kunigo Žvinio atsiminimai: „Šiaip beveik visi radijo aparatai paimti, retai kas slapta klausosi. Vakare kamarėlėn einu klausytis ir aš [autorius 1945 m. vasario–kovo mėn. klausėsi kaimyno detektorinio imtuvo, – R. L.], vokiškai gaudausi. O ką nors išgirsti įdomu. Buvo jau gavėnia. Klausausi patamsyje užsidėjęs ausines – čia išgirstu ką nors, čia vėl negirdžiu nieko. Kartą išgirstu aiškia lietuvių kalba: „Broliai lietuviai, jūs kenčiate baisią vergiją, bet jūsų kančioms artėja galas. Liko jau ne mėnesiai, ne savaitės, net ne dienos, o tik valandos. Viskas jau paruošta ir surikiuota, tik laikykitės – greit būsite laisvi!..“ Baisiai nudžiugau, išgirdęs tokią naujieną: viskas paruošta, surikiuota! [...] Parėjęs pasakiau broliui, džiaugiamės abudu.“ (24)
Reguliarios laidos lietuvių kalba 1944 m. rudenį skambėjo ir per valstybinį Berlyno radiją. Jos buvo skirtos Amerikos lietuviams, tačiau gerai girdėtos ir Lietuvoje. (25)
Kalbėti per Berlyno radiją buvo kviečiami žinomi lietuvių veikėjai, Vokietijoje ir Austrijoje apsistoję kaip karo pabėgėliai. Rugsėjo–lapkričio mėn. kalbėjo buvęs finansų generalinis tarėjas Jonas Matulionis, generolas Kazys Musteikis (rugsėjo 14 d. jiedu pirmieji įrašė savo kalbas), (26) prof. Mykolas Biržiška (apsigyvenęs Berlyne jis pradėjo paskaitų ciklą, planuodamas tam skirti visą savo laiką (27)), prof. Jurgis Elisonas, dainininkė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, ekonomistas dr. Juozas Leimonas. (28)
Šios kalbos neabejotinai buvo persmelktos aštria bolševizmo kritika. Pasitarimus su vokiečiais dėl laidų, jų cenzūravimo savo dienoraštyje aprašęs Matulionis pabrėžė, kad juos nustebinusi lietuvių argumentacija: „Jie dar, matyti, yra nepatyrę rusiško botago skonio. Mūsų nurodomieji faktai, kuriais norime remtis, kalbėdami per radiją, atrodo neįtikėtini, propagandiški.“ (29)
Daugiau žinoma apie tautinio atgimimo veterano dr. Jono Šliūpo pasisakymą. Ligotas senolis, iškviestas iš Austrijos, į sąjungininkų bombarduojamą Berlyną atvyko, lydimas artimųjų. Perskaityti savo kalbos nesuspėjo, nes įrašo rytą, lapkričio 6 d., mirė, tačiau buvo ją parengęs, aptaręs su Mykolu Biržiška ir Jonu Paukščiu, buvusiu socialinės apsaugos generaliniu tarėju, kuris Berlyne mėgino vykdyti paskutinius politinius nacių režimo užsakymus lietuviams.
Jiedu įkalbinėjo Šliūpą praleisti samprotavimus apie Lietuvos viziją, kurioje matė šalį su 8–10 mln. gyventojų, kantonų teisėmis prisijungus Latvijai ir daliai Gudijos. Pasak Biržiškos, savo kalboje Šliūpas labai griežtai smerkė bolševizmą, ragino „amerikiečius remti mūsų pastangas nepriklausomybei atgauti“. (30)
Panašūs galėjo būti ir kitų asmenų pasisakymai. Tad 1944 m. rudenį radijo bangomis iš Lietuvai žinomų asmenų lūpų lietuviškai skambėjo žodžiai „Amerikos parama“, „nepriklausomybės atgavimas“. Nežinia, kada šios transliacijos nutrūko, bet lapkričio 6 d. Matulionis dienoraštyje rašė: „Kalbėtojų verbavimas dar vyksta pilnu tempu.“ (31)
Kitos užsienio radijo stotys. Šaltiniuose minima, kad 1944–1951 m. buvo klausomasi Londono, Romos, Niujorko, Maskvos, Ankaros, Švedijos, Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos (32) radijo stočių. Jų pranešimai aktualiausi buvo partizanams. Jie ir patys sekė naujienas (Bronius Kemeklis-Kerštas apie gyvenimą bunkeryje rašė: „Kai storiau mūsų slėptuvę apsnigdavo, skambėdavo akordeonas, klausydavomės radijo, turėjome aukštoje eglėje po žieve išvestą anteną, todėl net labai trukdomas užjūrio radijo laidas girdėdavome gerai“ (33)), ir naudojosi ryšininkų parengtomis suvestinėmis.
Duomenų apie jas yra išlikę Lietuvos Ypatingajame archyve. Majoras Jonas Motiejūnas-Valevičius, gavęs du radijo imtuvus, 1945–1947 m. rengė partizanams naujienų apžvalgas, klausydamasis laidų iš Londono lenkų kalba ir iš Niujorko rusų kalba. (34) Kunigas Mykolas Buožius, slapstydamasis savo tėviškėje, rengė Londono radijo žinių apžvalgas (35) ir t. t.
Kokia tuo metu buvo užsienio radijo stočių transliuojamų naujienų politinė kryptis, turint omenyje, kad karas baigėsi, praėjus beveik metams po to, kai Lietuvą 1944 m. vasarą okupavo SSRS?
JAV ir Didžiosios Britanijos radijo stotys karo metais vengė Sovietų Sąjungai priešiško turinio – antai BBC Lenkijos tarnyba privalėjo laikytis oficialios britų vyriausybės politinės linijos ir pozityviai pristatyti SSRS, antisovietinis turinys ar kontroversiški klausimai (dėl Lenkijos–SSRS sienų, dėl Katynės aukų ir pan.) nebuvo toleruojami. (36)
Tačiau ši politinė linija ėmė keistis dar prieš Japonijos sutriuškinimą. Europos šalyse ir JAV įkurdinti SSRS Informacijos biuro (Sovinformbiuro) darbuotojai savo vadovybei Maskvoje jau 1945 m. vasarą ėmė siųsti pranešimus, kad anglų ir amerikiečių propaganda yra atvirai priešiška Sovietų Sąjungai.
Anot pranešimų, ji suaktyvėjusi visose pasaulio šalyse ir yra nukreipta prieš Raudonąją armiją (viešinami jos nusikaltimai), kritikuojamas SSRS vidaus gyvenimas (nedemokratiškas valdymas) ir užsienio politika (pirmiausia okupuotose Rytų Europos šalyse). (37)
Istoriografijoje pabrėžiama, kad propagandinę konfrontaciją išprovokavo pati Sovietų Sąjunga, nesutikusi su sąjungininkais dalytis jos okupacinėje zonoje buvusio Berlyno radijo centro įranga ir nedelsdama pradėjusi prosovietines transliacijas. (38)
Tad radijo eteryje dar gerokai prieš oficialią Šaltojo karo pradžią buvo užsienio kalbomis girdimos antisovietinio pobūdžio žinios, rodančios pašlijusius sąjungininkų santykius, didėjančią įtampą, o tai leido tikėtis, kad kils karinis JAV ir Anglijos konfliktas su SSRS.
Bene ankstyviausią „lietuvišką“ pažadą greit išvaduoti Lietuvą fiksavo kanauninkas Povilas Dogelis, 1944 m. gruodžio 21 d. savo dienoraštyje rašęs apie Kauno teatralų nugirstą žinią: „Per radiją kalbėję iš Švedijos gen. raštikis ir gen. Nagius. raštikis taip kalbėjęs: daug esate iškentėję, lietuviai, dar turėkite kantrybės, slapstykitės – greit būsite išvaduoti. Toji žinia atėjusi iš teatro.“ (39)
Iš atsiminimų ir kitų šaltinių žinoma, kad abu šie generolai tuo metu gyveno Vokietijoje ir dalyvaudavo lietuvių politikos veikėjų pasitarimuose Berlyne. Jų darbotvarkėje būta svarstymų ir apie karo pabėgėlių mobilizavimą į lietuvišką karinį dalinį. (40)
Ar šie generolai galėjo kalbėti per Švedijos radiją? Techninės galimybės, atrodo, buvo – tuo metu Berlyno radiofonas kaip tik rengė minėtas lietuviškas transliacijas, kalbėtojų pasisakymus įrašydavo į juostelę. (41) Ryšys tarp Berlyno ir Stokholmo nebuvo nutrūkęs – Antanas Valiukėnas, tuomet vienas aktyviausių lietuvių veikėjų Berlyne, 1944 m. gruodžio mėnesį diplomatiniu paštu išsiuntė tris raportus LLKS atstovui Švedijoje Vladui Žilinskui. (42)
Yra duomenų ir apie tai, kad Vokietijoje veikę lietuvių veikėjai, artėjant karo atomazgai, mėgino perkelti veiklą į laisvąjį pasaulį, tuo tikslu generolas Raštikis su kitais rengėsi vykti į Švediją. Nepavykus užsitikrinti antinacinio danų pogrindžio pagalbos, paskutiniu momentu šios kelionės atsisakyta. (43)
Tad nors tiesioginių duomenų apie generolų kalbas iš Švedijos neturime, trumpa Dogelio žinutė su žodžiais „Raštikis“, „Švedija“, „pastangos veikti“ neatrodo visiškai atitrūkusi nuo realybės.
Žinios apie Lietuvą užsienio kalbomis. Klausydamiesi užsienio radijo stočių, žmonės nugirsdavo šiek tiek informacijos ir apie padėtį Lietuvoje, skambėdavusi net Tautiška giesmė. Mat užsienio šalyse dirbę lietuvių politikai, diplomatai palaikė nuolatinius ryšius su tų šalių radijo stotimis – VLIKo Vykdomoji taryba (sudaryta 1946 m.) leido Eltos biuletenį lietuvių, vokiečių ir italų kalbomis, teikė informaciją demokratinių valstybių radijo stotims. (44)
Vasario 16-ąją, kitomis išskirtinėmis progomis, politikai turėdavo galimybę kreiptis į Lietuvos žmones per užsienio radijo stotis. Antai prezidento Kazio Griniaus kreipimasis į visus lietuvius 1946 m. Vasario 16-ąją buvo išverstas į anglų, prancūzų, italų, ispanų kalbas ir išsiuntinėtas į šias šalis, perduotas Vatikano radijui ir Amerikos balsui. (45) Į „garso plokštelę“ įrašytas jo sveikinimas su Naujaisiais metais 1949-ųjų gruodžio 31 d. į okupuotą Lietuvą buvo transliuojamas per Amerikos balsą lenkų, vokiečių, rusų kalbomis. (46)
Lietuvos diplomatų sveikinimai su Vasario 16-ąja skambėdavo ir per Prancūzijos radiją (1949 m.).(47) 1951 m. specialios programos, skirtos nepriklausomybės dienai, transliuotos per Štutgarto, Hamburgo, Madrido, Vatikano radijo stotis. (48) 1953 m. VLIKo pirmininkas buvo informuotas, kad šio komiteto Informacijos tarnyba naudojosi Vakarų Vokietijos radijo stotimis: „ypatingai rIAS Berlin, Free Europe Munchen ir Voice of America Munchen. Stuttgarto stot. pasinaudojame rečiau, nes ji Lietuvoje negirdima. Kitų Vokietijos stočių [paslaugomis] naudotis tegalima retkarčiais, nes pastovių propagandinių transliacijų siųsti vokiečiai nesutinka.“ (49)
Okupuotos Lietuvos žmonėms aktualūs tekstai užsienio radijo stočių eteryje neretai pasigirsdavo ir be kokių nors lietuvių veikėjų pastangų. Antai 1945 m. pradžioje Birštono klebonas išgirdo (greičiausiai per BBC) žinią apie Anglijos vyriausybės posėdį, kuriame „vienas ministras pranešęs, kad lietuviai atkakliai gina savo nepriklausomybę, ir kova plečiasi. Negalima neparemti tos tautos veržimosi būti savarankiškai. [...] Mums irgi pasirodė tas anglų pareiškimas reikalingas. Dar tuomet anglų prestižas nedaug ką skyrėsi nuo amerikonų...“ (50) Kunigas užsirašė išgirstą naujieną ir susijaudinęs nuvyko į Kauną pasidalyti ja su kitais.
Politikų ir diplomatų kalbos lietuviškose Amerikos balso laidose
Nederėtų ginčyti teiginio, kad Amerikos balso Lietuvių redakcijos laidose vengta tekstų, atvirai skatinančių pasipriešinimą okupantams, vis dėlto Lietuvos politikai ir diplomatai skelbė vien optimistines politines prognozes. Dabar jų kalbas galima išklausyti Lietuvos centriniame valstybės archyve Vilniuje.
Ne vien VLIKo vadovų, bet ir kitų politikų, diplomatų lūkesčiai dėl Lietuvos ateities iš esmės nesiskyrė nuo vilčių, kuriomis pokariu gyveno Lietuva, – tvirtai tikėta išlaisvinimu. Antai 1950 m. vasario 16 d. įrašytame ir po metų vasario 18 d. per Amerikos balsą transliuotame atsišaukime į lietuvių tautą Kazys Grinius kalbėjo: „Laisvosios pasaulio tautos suprato ir pamatė, kas yra tikrasis žmonijos priešas. Jos suskato organizuotis ir tvirtai pasipriešinti jo užmačioms. Laisvojo pasaulio politiniai veiksmai eina Lietuvos išlaisvinimo kryptimi. Lietuvos suverenumas nėra palaidotas.“
Pabrėžęs, kad Amerika, Didžioji Britanija ir daugybė kitų valstybių nepripažįsta Lietuvos okupacijos, šalies diplomatai toliau eina savo pareigas, o užsienio lietuviai Tėvynės laisvės kovai telkia gausias lėšas, buvęs prezidentas savo kalbą baigė žodžiais: „Todėl [...] nenustokite vilties, kantrybės ir pasitikėjimo lietuvių tautos išlaisvinimu.“ (51)
Pradedant lietuviškas Amerikos balso iš Niujorko transliacijas, 1951 m. vasario 16 d. į Lietuvą kreipėsi diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis: „Negali būti abejojimo, kad civilizuotas pasaulis laimės, tada mūsų troškimas grįžti į laisvos Europos tautų tarpą bus įvykdytas. To susilaukti kuo greičiausiai yra Lietuvos diplomatijos atstovų svetur ir mano karščiausias linkėjimas.“ (52)
Panašiai tądien kalbėjo ir Amerikos lietuvių tarybos pirmininkas Leonardas Šimutis, linkėjęs, „kad nepalūžtų jūsų dvasia kovoje su piktuoju lietuvių tautos pavergėju ir kad nenustotumėte vilties, jog nepriklausoma demokratinė Lietuvos respublika bus atstatyta.“ (53)
Buvęs diplomatas Edvardas Turauskas 1952 m. įrašė tokį kreipimąsi į lietuvius: „Norėčiau pasakyti kad ir vienų vienam broliui ar sesei Tėvynėje, kurie nuklausė šį pašnekesį, kad visi laisvojo pasaulio lietuviai visomis prieinamomis priemonėmis dirba ir kovoja už Lietuvos išlaisvinimą, už jos nepriklausomybės atstatymą, kad, mano giliausiu įsitikinimu, tas atstatymas ateis, ir ateis greičiau, negu spėlioja vadinamieji realistai, o ypač mūsų tautos engėjai bolševikai.“ (54)
1952 m. vasario 15 d. kreipimąsi į Lietuvą per Amerikos balsą perskaitė įgaliotasis ministras Londone Bronius Kazys Balutis. Užtikrindamas, kad laisvajame pasaulyje žinoma, kas darosi Lietuvoje, ir ji nėra pamiršta, dėl jos dirbama, ragino nenusiminti: „Lietuvos laisvė bus atgauta, o tuo tarpu būkite kantrūs ir vieningi, taupykite savo jėgas ir gyvybes, nebarstykite jų bereikalingai.“ (55)
Panašius optimistinius tekstus per Amerikos balsą, Vatikano, Madrido radijo stotis dažnai skaitydavo VLIKo pirmininkas prelatas Mykolas Krupavičius. Per 1951 m. Kalėdas jis drąsino lietuvius: „Kiekvienas pralietas kraujo lašas ir prarasta gyvybė yra laisvės laimėjimo laidas. [...] Tikėkite, Broliai ir Sesės, – kovą laimėsime ir nenustokite vilties.“ (56)
1952 m. per Amerikos balsą teigė: „Pasipriešinti bolševizmui, kuris provokuoja karą, laisvasis pasaulis šiandien rengiasi kaip niekad anksčiau. Nors karo niekas nenori, bet bolševikų veržlumas jį artina. [...] Tik nepraraskime tikėjimo laisve.“ (57)
1954 m. pabrėžė: „Mes tikim, kad jis [Dwightas Eisenhoweris] kaip ir jo pirmtakas [Woodrow Wilsonas] savo pažadus pavers realybe ir išgelbės mus iš žiauriosios bolševikų nelaisvės. [...] Laukite nepalūždami šviesiosios laisvės valandos. Ji ateis.“ (58)
VLIKo vadovai ilgai svarstė Vakarų šalių ir SSRS konflikto galimybes. Argumentus, kad karas neišvengiamas, jie dėstė ir privačiuose laiškuose, ir tarptautinės padėties apžvalgose, rengtose organizacijos vardu. (59) Bandyta modeliuoti valstybės, kai ji bus atkurta, politinę ir ekonominę sistemą. Lietuvoje girdimi jų balsai turėjo stiprinti tautos nusiteikimą priešintis okupaciniam režimui. Tačiau ilgainiui žodžiai, vis labiau prasilenkiantys su realybe, ėmė kelti nusivylimą.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo knygoje rašė: „Išėjo taip, kad šiandien dar vis tebekartojamais Vakarų pasaulio gražiais pažadais jau labai mažai kas betiki [...] Ačiū, ponai! [...]. Mes jau įsitikinome, ką reiškia jūsų žodis „tuoj“, „greičiau negu tikitės“, o ką besakyti apie tikrąją prasmę jūsų žodžių „amžinas“ ar „galop.“ (60)
Nors VLIKo „radijo politika“ iki šiol istorikų netyrinėta,61 vis dėlto galima daryti prielaidą, kad 1956 m. joje įvyko lūžis, nulemtas ir situacijos Lietuvoje, ir įvykių Vengrijoje (radijo stotims teko teisintis, kad jos nekurstė vengrų sukilimo pranešimais apie karinę Vakarų pagalbą, imta keisti transliacijų turinį).
Lietuvos išlaisvinimo veikėjai irgi peržiūrėjo savo strategiją. Vieni planavo kurti naują radijo tarybą, bet Krupavičius laiške Juozui Brazaičiui rašė: „Turim radijų, kurie randasi VLIKo žinioje. Per juos pakankamai galim ir kalbėti, ir drąsinti likusius Lietuvoje. [...] Bet pasakyk, ką šiandieninėse sąlygose mes galim padrąsinamo pasakyti. Teisybę išrėžti. Tos teisybės tikrai per užsimotą radijo tarybą nepasakysi.“ (62)
Tokia skeptiška politikos veterano pozicija ir minėtos aplinkybės greičiausiai paveikė tolesnes su VLIKu susijusias lietuviškas transliacijas. Pabaigai atkreiptinas dėmesys į viešojoje erdvėje girdimus teiginius, kad „Vakarų pagalbos mitu“ buvusi suinteresuota SSRS propaganda, kad pasipriešinimą kurstančias užsienio radijo stočių laidas imitavusi NKGB / MGB. Tą patvirtinančių duomenų nėra, nors transliacijos turėjo palikti pėdsaką jas organizavusios valstybinės institucijos archyve (apie skirtą finansavimą, kadrus, veiklos rezultatų vertinimus ir pan.).
Be to, okupacinės valdžios politinė linija buvo diametraliai priešinga – daug pastangų dėta, lėšų skirta pozityvioms žinioms apie sovietų sistemą skleisti, skatinta, kad besislapstantieji legalizuotųsi, o pasitraukusieji į Vokietiją – repatrijuotų. Propaganda stengėsi ištrinti žinias ir atmintį apie partizanų pasipriešinimą, tarsi jo nė nebūtų buvę.
* * *
1951 m. pradžioje pradėtos transliuoti lietuviškos Amerikos balso laidos nebuvo vienintelės, kurių klausytasi okupuotoje Lietuvoje. „Gaudytos“ visos įmanomos radijo stotys įvairiausiomis kalbomis. Išgirstos naujienos formavo politinę nuovoką, lūkesčius, jomis dalytasi ir pogrindžio leidiniuose.
Radijo eteryje antisovietinės retorikos padaugėjo, kai JAV ir kitos valstybės stojo į Šaltojo karo propagandos frontą. Dar prieš pradedant lietuviškas transliacijas per Amerikos balsą, buvo galima išgirsti tarpukario Lietuvos politikų pasisakymus lietuvių, anglų, lenkų, rusų ir kt. kalbomis.
Vėliau jau lietuviškame eteryje skambėjo jų patikinimai, kad kova dėl Lietuvos nepriklausomybės Vakaruose tęsiama, valstybė neabejotinai bus atkurta. Okupuotoje Lietuvoje tokie pareiškimai ėjo iš lūpų į lūpas, žadindami laisvės viltį, tačiau jos išsipildymo sulaukė jau kitos kartos.
Šaltiniai ir nuorodos:
1 Anne Applebaum. Geležinė uždanga. Rytų Europos sužlugdymas 1944–1956. Vilnius: Tyto alba. 2013, p. 229, 234.
2 Prieiga per internetą: <https://fishki.net/2627985-kogda-radio-v-sssr-bylo-pod-zapretom.html>; žiūrėta 2018–10–11.
3 Akmenė: kraštas ir žmonės. Sudarė Leopoldas Rozga. Utena: Utenos Indra. 2012, p. 335.
4 Jonas Grinevičius. Vilkijoj, Vydūno alėjoj matyta, girdėta... 2010, l. 104 (atsiminimų rankraštis iš dr. Egidijaus Sauliaus Juodžio kolekcijos).
5 1947–04–09 (?) LKP(b) CK sekretoriaus Antano Sniečkaus ataskaita VKP(b) CK. Lietuvos sovietizavimas 1947–1953 m.: VKP(b) CK dokumentai. Sudarė Mindaugas Pocius. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. 2018, p. 131–132.
6 Jonas Jurgaitis. Aukos keliu. Vilnius: ENKO. 1992, p. 8.
7 Juozas Markevičiaus. Mano autobiografija. Rašiau Sibire, Taišeto apyl. 1953–1956 metais. Parengė Gediminas Rudis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, p. 319.
8 Inga Arlauskaitė-Zakšauskienė. Vakarų pagalbos Lietuvos partizanams mito analizė. Genocidas ir rezistencija. 2014, nr. 1, p. 109–124; Inga Zakšauskienė. Vakarų radijo transliacijos į sovietinę Lietuvą 1950–1990 metais. Daktaro disertacija. Vilnius. 2015.
9 Inga Arlauskaitė-Zakšauskienė. Vakarų pagalbos Lietuvos partizanams mito analizė, p. 122.
10 Ten pat.
11 V. Als. [Vytautas Kazimieras Alseika]. Radijo transliacijos. Lietuvių enciklopedija, t. 24. South Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla. 1961, p. 344–347.
12 Kęstutis K. Girnius. Radijo laidos Lietuvai. Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1998). Sudarė Izidorius Ignatavičius. Vilnius: Vaga. 1999, p. 532–534.
13 Juozapas Romualdas Bagušauskas. Užsienio radijo laidos tautos kovoje dėl laisvės sovietinio režimo metais. Genocidas ir rezistencija. 2001, nr. 2, p. 62–91 Prieiga per internetą: <https://www.genocid.lt/Leidyba/10/juozapas. htm>; žiūrėta 2018–09–23.
14 Egidijus Rimašauskas. Vakarų radijo stočių lietuviškos transliacijos ir KGB atsakas į jas Šaltojo karo metais. Magistro baigiamasis darbas Vytauto Didžiojo universitete. Kaunas. 2008. Prieiga per internetą: <https://vb.vdu. lt/object/elaba:2050473/>; žiūrėta 2018–09–05.
15 Sigitas Žilionis. Laidos Lietuvai iš užsienio. Prieiga per internetą: <https:// www.zilionis.lt/lituanica/Lietuvai.htm>; žiūrėta 2018–09–13.
16 Romas Sakadolskis. Garso archyvai išeivijoje: kas saugo, tas prižiūri. Draugas. 2011, nr. 108, p. 7.
17 1951–07–11 Šiaulių srities MGB skyriuje gautas agentūrinis pranešimas. LYA, f. K-19, ap. 1, b. 942, l. 24.
18 1945–11–29 Lavrentijaus Berijos ir SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro Vsevolodo Merkulovo pranešimas Josifui Stalinui, Viačeslavui Molotovui ir Georgijui Malenkovui apie politinę padėtį Lietuvoje. Lietuvos sovietizavimas 1944–1947 m.: VKP(b) CK dokumentai. Sudarė Mindaugas Pocius. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. 2015, p. 404.
19 Algirdas Vokietaitis. LLKS atidaro duris į Vakarus. Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga 1940–2000. Kaunas: Judex. 2001, p. 132–136; Remigijus Motuzas. Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje. Vilnius: Versus aureus. 2011, p. 431.
20 Algirdas Vokietaitis. LLKS atidaro duris į Vakarus, p. 135–136.
21 Ten pat, p. 143; Vladas Žilinskas. Švediškoji paunksmė nacių okupacijos metais. Ten pat, p. 75–76.
22 Jonas Žvinys. Mano gyvenimo užrašai. Vilnius: Mintis. 1993, p. 170.
23 Daugiau apie šias transliacijas, jų girdimumą žr.: V. Als. [Vytautas Kazimieras Alseika]. Radijo transliacijos. Lietuvių enciklopedija, t. 24, p. 344–345.
24 Jonas Žvinys. Mano gyvenimo užrašai, p. 170.
25 Dėkoju radijo istorijos bei aparatūros specialistui trumpabangininkui Sigitui Žilioniui už konsultacijas, rašant šį straipsnį.
26 Jonas Matulionis. Neramios dienos. Toronto: Tėvynės žiburiai. 1975, p. 453–456.
27 Vygintas Bronius Pšibilskis. Mykolas Biržiška. Patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakais. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 2009, p. 366.
28 Jonas Matulionis. Neramios dienos, p. 496.
29 Ten pat, p. 454.
30 Mykolas Biržiška. Pasimatymas su Dr. J. Šliūpu. Europos lietuvis. 1994, nr. 45, p. 6 (publikuojami 1944–11–11 užrašai).
31 Jonas Matulionis. Neramios dienos, p. 496.
32 Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis. 1948 m. birželio 23 d.–1949 m. birželio 6 d. Parengė Algis Kašėta. Vilnius: LGGRTC. 2002, p. 22, 61 – partizanas rašo apie Ankaros ir Londono radijo stotis. Kunigas Pranas Bieliauskas dienoraštyje mini, kad Vilniuje 1946 m. gruodžio 22 d. išklausė popiežiaus laikomas šv. Mišias iš Romos, po poros dienų klausėsi kalėdinių giesmių iš Varšuvos (Pranas Bieliauskas. Dienoraštis. 1920–1957. Parengė Jūratė Burokaitė ir kt. Vilnius: Homo liber. 2012, p. 551, 552). Povilas Šilas. Mano kryžiaus kelių odisėja. Vilnius: Katalikų pasaulis. 1994, p. 114 ir kt.
33 Bronius Kemeklis-Kerštas. Nesipriešinti genocidui negalėjom. Eilinio partizano atsiminimai. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, LGGRTC. 2015, p. 54.
34 1947–07–23 Jono Motiejūno-Valevičiaus apklausos protokolas. LYA, f. K-1, ap. 58, b. P15941LI, l. 71–72.
35 1948–04–22 Mykolo Buožiaus apklausos protokolas. LYA, f. K-1, ap. 58, b. P15505LI, l. 13–14.
36 Agnieszka Morriss. The BBC Polish Service During the Second World War. Media History. 2015, Volume 21:4, p. 459–463. Prieiga per internetą: <https://doi.org/10.1080/13688804.2015.1077108>; žiūrėta 2019–02–19.
38 David J. Mecham. The Birth of Radio in the American Sector (RIAS) and Its Role During the Berlin Blockade. All Theses and Dissertations. 3643, 2012, p. 17–18. Prieiga per internetą: <https://scholarsarchive.byu.edu/etd/3643>; žiūrėta 2019–01–06.
39 Povilas Dogelis. Kas pergyventa. 1930–1949 metų dienoraštis. Parengė Regina Laukaitytė. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. 2017, p. 510.
40 Jonas Matulionis. Neramios dienos, p. 455–456, 464–465; Stasys Raštikis. Kovose dėl Lietuvos, t. 2. Los Angeles: Lietuvių dienos. 1957, p. 437–447.
41 Julius Būtėnas. Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas. Vilnius: Žara. 2004, p. 219.
42 Vladas Žilinskas. Švediškoji paunksmė nacių okupacijos metais. Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga 1940–2000, p. 82.
43 Stasys Žymantas [Žakevičius]. Garbingą lietuvį ir laisvės kovotoją prisimenant. Prieiga per internetą: <https://partizanai.org/i-laisve1977–69–106/2148-susitikimai-su-pranu-padaliu>; žiūrėta 2018–12–01. Autorius – VLIKo užsienio delegatūros narys, organizavęs kelionę.
44 Gediminas Ilgūnas. Steponas Kairys. Vilnius: Vaga. 2002, p. 339.
45 Ten pat, p. 475.
46 Gediminas Ilgūnas. Kazys Grinius. Vilnius: Pradai. 2000, p. 512; Juozas Banionis. Lietuvos laisvinimo veikla XX a. penktame dešimtmetyje Vakaruose: Amerikos lietuvių taryba 1940–1950 m. Genocidas ir rezistencija. 2006, nr. 2, p. 95.
47 Ramojus Kraujelis. Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940–1953 metais. Vilnius: Vilniaus universitetas. 2008, p. 161.
48 Eltos biuletenis. 1951, nr. 5, l. 1.
49 1953–10–29 VLIKo Informacijos tarnybos valdytojo Martyno Gelžinio raštas VLIKo pirmininkui Mykolui Krupavičiui. Lietuvos istorijos instituto Rankraščių skyrius (LII RS), f. 54, b. 331, l. 2.
50 Petras Rauda. Nesuprantami mums Tavo, Viešpatie, keliai. Vilnius: Katalikų akademija. 2000, p. 201.
51 1950–02–16 Kazio Griniaus atsišaukimas. Lietuvos centrinio valstybės archyvo Garso ir videodokumentų skyrius (LCVA GVD), saug.v. MG 011759–1.
52 Pirmoji Amerikos balso laida lietuvių kalba. 1951 m. vasario 16. LCVA GVD. Mg 011935–4.
53 Ten pat.
54 Edvardo Turausko kreipimasis į lietuvius. LCVA GVD, saug.v. Mg 012212 (laida nedatuota, joje minimi 1952 m.)
55 Balutis Lietuvai. Radio kalba Vasario šešioliktą. Išeivių draugas. 1952, nr. 6, p. 1.
56 1952–12–11 Miunchene įrašyta Mykolo Krupavičiaus kalba, paskelbta per Amerikos balsą 1952–12–26. LII RS, f. 54, b. 15, l. 36. M. Krupavičius išsaugojo 1951–1955 m. savo kalbų per radiją tekstus.
57 Ten pat, l. 37.
58 Ten pat, l. 84.
59 Gediminas Ilgūnas. Steponas Kairys, p. 275, 347.
60 Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Daugel krito sūnų... Partizanų gretose. Vilnius: LGGRTC. 2007, p. 547, 549.
61 Radijo eteriui VLIKas skyrė daug dėmesio – 1953 m. Reutlingene įsteigta jo radijo tarnyba aprūpindavo informacija Vatikano, Romos, Madrido, Amerikos balso stotis, nuo 1955 m. sausio jo žinioje buvo sava kasdienines transliacijas rengusi VLIKo radijo valandėlė per tautinį Madrido radiją.
62 1956–12–21 Mykolo Krupavičiaus raštas Juozui Brazaičiui. LII RS, f. 54, b. 566, l. 80.
