Kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko teigimu, atrasti palaikai bus laidojami šių metų rudenį Vilniuje, Rasų kapinėse, centrinėje koplyčioje kolumbariume. Esą bus rengiamos iškilmingos laidotuvės, į kurias bus kviečiami ir Lenkijos, Baltarusijos bei Ukrainos vadovai.
1863-1864 m. Lukiškių aikštėje mirties bausmė pakariant arba sušaudant buvo įvykdyta 21 sukilimo dalyviui, tarp jų ir vadams – Z. Sierakauskui ir K. Kalinauskui.
Manoma, kad sprendimas nužudytų sukilėlių kūnus užkasti ant Gedimino kalno nebuvo atsitiktinis – taip galėjo būti siekiama paslėpti nuo artimųjų ir visuomenės jų palaidojimo vietą.
Po 1831 m. sukilimo imperatoriaus Nikolajaus I nurodymu Vilniaus pilių teritorijoje buvo įrengta tvirtovė. Visuomenės lankymui ji buvo neprieinama iki pat XIX a. 10 dešimtmečio pabaigos.
Hipotezę, kad Gedimino kalne gali būti palaidoti 1863 m. sukilėliai, dar 1904 m. iškėlė istorikas ir gydytojas Vladislovas Zahorskis. Vėliau leidinyje „Przewodnik po Wilnie“ („Vadovas po Vilnių“) jis teigė, kad Gedimino kalne palaidotas 1863 m. sukilimo vadas Z. Sierakauskas, taip pat kunigas S. Išora, Boleslovas Kolyška.
1917 m. rugpjūčio 17 d. buvo pastatytas kryžius S. Išoros ir Z. Sierakausko atminimui įamžinti, tačiau vokiečių valdžia dar tą pačią dieną kryžių pašalino.
Atstatytas jis buvo tik 1921 metais. O 1925 m. šalia kryžiaus buvo atidengtos dvi plokštės: viena – su įrašu lenkų kalba „Nežinomam kareiviui“, o kita – su Lukiškių aikštėje mirties bausme nubaustųjų 1863 m. sukilėlių pavardėmis.
1940 m. birželio mėnesį ant Gedimino kalno stovėjęs 1863 m. sukilėliams skirtas kryžius buvo pašalintas.
