Komunistų valdžios užkulisiai – kaip Algirdas Brazauskas nebuvo pakviestas į Antano Sniečkaus jubiliejų

Šios knygos pasakojimas pradedamas XX amžiaus penktojo dešimtmečio pabaiga, kai A. Brazauskas žengė pirmuosius žingsnius kaip politikas, o baigiamas 2010-ųjų – A. Brazausko mirties metų – Lietuvos politiniais įvykiais.

Lrytas.lt skaitytojams siūlome šios knygos ištrauką.

Atrodytų, nomenklatūros šeimininku vadinto A. Sniečkaus mirtis tiesiogiai niekaip nepaveikė A. Brazausko padėties. Tiesa, galbūt A. Brazauskas ir gerbė A. Sniečkų[1]. Kaip mena J. V. Paleckis, A. Brazauskas šalia savo darbo kabineto esančiame poilsio kambarėlyje laikė A. Sniečkaus portretą. J. V. Paleckio nuomone, tai buvo gana drąsu, nes tuometinį pirmąjį sekretorių P. Griškevičių neigiamai nuteikdavo bet koks priminimas apie jo pirmtaką. Todėl toks A. Brazausko elgesys galėjo atrodyti kaip išsišokimas: formaliai jis nieko bloga nedarė, bet iš tiesų rizikavo užsitraukti pirmojo sekretoriaus nemalonę. Šią grėsmę kiek menkino tai, kad P. Griškevičius ir jam artimi žmonės žinojo, kad A. Brazauskas nebuvo A. Sniečkaus aplinkos žmogus. Kaip jau buvo minėta, jis tuo laiku buvo per jaunas ir A. Sniečkui mažai žinomas. Peržvelgę visas Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas nuotraukas nerasime nė vienos, kurioje būtų A. Brazauskas ir A. Sniečkus – ne tik dviese, bet ir didesnėse kolektyvinėse buvusių veikėjų nuotraukose. Archyve taip pat nepavyko rasti A. Sniečkaus vizuotų lapelių, adresuotų konkrečiai A. Brazauskui, priešingai nei jo viršininkui A. Drobniui, su kuriuo A. Sniečkus konsultuodavosi nuolat.

Atrodytų, kad A. Brazauskas politikams žinomu galėjo tapti ir dėl 1966 m. prasidėjusios melioracijos kampanijos. Jo vadovaujama LTSR statybinių medžiagų pramonės ministerija buvo atsakinga už drenažo vamzdelių gamybą. Minėtą kampaniją respublikoje pristatančiame LKP CK plenume pranešimą šia tema skaitė Ministrų Tarybos pirmininkas M. Šumauskas, kalbėjo ministrai: žemės ūkio – Medardas Grigaliūnas, melioracijos ir vandens ūkio – Jonas Velička, taip pat kolūkių pirmininkai, rajkomų pirmieji sekretoriai ir vykdomųjų komitetų pirmininkai, rajonų žemės ūkio valdybų viršininkai. Renginio pabaigoje, kaip įprasta, apibendrinamąją kalbą pasakė A. Sniečkus[2]. Tačiau jaunas LTSR statybinių medžiagų pramonės ministras A. Brazauskas nebuvo pakviestas pasisakyti, nors turėjo net paruošęs kalbą.

Vis dėlto būtent 1966 m. A. Brazauskas galėjo tapti žinomesnis A. Sniečkaus aplinkai, galbūt ne tiesiogiai pačiam šeimininkui, bet jo šalininkams. Antai buvusio artimo A. Sniečkaus bendražygio Vlado Niunkos fonde saugomos nuotraukos liudija, kad minėtais metais šis Austrijos sostinėje Vienoje buvo sutikęs A. Brazauską, galbūt jie net kartu ir vyko į šią kelionę[3]. Tačiau 7-ojo dešimtmečio viduryje V. Niunkos politinė žvaigždė jau buvo prigesusi, jis jau nėjo LKP CK sekretoriaus ideologijai pareigų, nors, be abejonės, liko artimas A. Sniečkui.

Tai, kad A. Brazauskas net ir 8-ojo dešimtmečio viduryje nebuvo dažnas LKP CK rūmų lankytojas, rodo ir partijos dokumentai. Antai 1975 m. LKP CK biuro nutarimo pirminiame variante praleista A. Brazausko pavardė[4]. Iš pažiūros ši aplinkybė galėtų liudyti, kad A. Brazauskas partiniam aparatui nebuvo gerai žinomas.

Nesisukiodavo A. Brazauskas ir aukščiausiesiems partiečiams įprastose sueigose – susirinkimuose, jubiliejuose, bendrai lankomose parodose. V. Astrausko tvirtinimu, A. Brazauskas nebuvo pakviestas į A. Sniečkaus 70-mečio jubiliejų, kuris buvo švenčiamas „Draugystės“ viešbutyje 1973 metais. LTSR plano komisijos pirmininko pirmojo pavaduotojo statusas formaliai prilygo ministro rangui, o tuometinių veikėjų net buvo vertinamas kaip aukštesnis už eilinio ministro statusą. Kaip mena V. Astrauskas, peržiūrėdamas kviečiamų asmenų sąrašą pats A. Sniečkus pasiūlė išbraukti iš jo A. Brazauską[5], bet ne todėl, kad buvo neigiamai nusiteikęs jo atžvilgiu. Pirmasis sekretorius A. Brazauską tiesiog mažai pažinojo, o A. Brazausko užimamos pareigos lyg ir neleido jo kviesti – tuomet galėtų įsižeisti kiti nepakviesti LTSR komitetų vadovai.

Įdomu yra tai, kad A. Brazauskas ne tik neturėjo partinio darbo žemesniosiose grandyse patirties, bet ir jau tapęs LKP CK sekretoriumi nepradėjo neakivaizdžiai studijuoti partinėje mokykloje. Žinoma, tuo metu jis jau buvo ekonomikos mokslų kandidatas, o tai galėjo būti suprantama kaip alternatyva partiniam išsilavinimui. Tačiau A. Brazausko kolegos – kitų respublikų CK sekretoriai pramonei ir statyboms – neakivaizdžiai studijavo aukštosiose partinėse mokyklose. Pavyzdžiui, Gruzijoje šias pareigas ėjęs Zurabas Čchidzė įstojo į aukštąją partinę mokyklą, nors buvo technikos mokslų daktaras.

A. Sniečkui esant gyvam A. Brazauskas tebuvo kandidatas į LKP CK narius. LKP CK nariu A. Brazauskas buvo išrinktas tik 1976 m. sausį vykusiame LKP XVII suvažiavime, taigi tik darbo Plano komisijoje pabaigoje. Tai buvo pirmas partijos suvažiavimas vadovaujant P. Griškevičiui. Išrinkimas į LKP CK narius neabejotinai rodė augantį A. Brazausko politinį reitingą.

1974 m. vis dėlto įvyko kažkas svarbaus. Naujasis LKP CK pirmasis sekretorius P. Griškevičius ir V. Charazovas ėmė žvalgytis naujo LKP CK sekretoriaus pramonei ir statyboms, ir jų žvilgsnis apsistojo būtent ties A. Brazausku.

[1]  S. Grybkausko pokalbis su Justu Vincu Paleckiu, autoriaus asm. archyvas.

[2]  LKP CK 1966 m. birželio 14 dienos 2 plenumas, LYA, f. 1771, ap. 235, b. 30, l. 1, 2.

[3]  Už šią informaciją esame dėkingi kolegei Rūtai Grišinaitei.

[4]  LKP CK biuro 1975 m. kovo 31 d. nutarimo „Dėl LTSR liaudies ūkio vystymo 1976–1980 m. plano“ pirmajame variante A. Brazausko pavardės nėra, ji vėliau įterpta – ranka užrašyta šone prie teksto, LYA, f. 1771, ap. 250, b. 52, l. 2.

[5]  S. Grybkausko interviu su Vytautu Astrausku, autoriaus asm. archyvas.