Šios knygos autorius Victoras Sebestyenas – vengrų kilmės žurnalistas ir istorikas, su šeima dar vaikystėje palikęs Vengriją ir pabėgęs į Didžiąją Britaniją. Apie svarbius politinius pasaulio įvykius jis rašo daugeliui įtakingų Jungtinės Karalystės ir JAV laikraščių, yra trijų bestseleriais tapusių istorinių studijų autorius.
Jo knyga skirta Leninui – tai išsami biografija, pagrįsta ne Lenino politinių sprendimų analize, bet bandymu įsigilinti į jo asmenybę.
Leninas tikėjo, kad „politika yra asmeniška“; taigi autorius, jokiu būdu neaplenkdamas politinio ir visuomeninio Lenino gyvenimo, piešia jo kaip žmogaus portretą.
Žmogaus, kuris mylėjo gamtą beveik taip pat stipriai, kaip ir revoliuciją. Žmogaus, kurio gyvenimą labiausiai paveikė būtent moterys – motina, sesuo, žmona ir meilužė.
Prieš akis prabėga idiliška vaikystė su šachmatais ir anglų literatūros klasika, brolio egzekucija už pasikėsinimą į carą, remiantis istoriniais šaltiniais, autentiškais laiškais ir dokumentais rekonstruojama dramatiška valdžios užgrobimo istorija.
Kaip tikras žiaurios, tironiškos, korumpuotos Rusijos vadas jis ramiai siuntė į mirtį tūkstančius žmonių ir sukūrė sistemą, paremtą idėja, jog politinis teroras prieš oponentus yra pateisinamas idealo vardan.
Ilgai slėpta istorija apie jo gyvenimą trise su žmona Nadežda Krupskaja ir ilgamete meiluže bei bendražyge Inesa Armand, Lenino vaikystė, jaunystė ir ilgai trukusi egzilė – daugybė detalių atskleidžia naujus bolševikų revoliucijos vado bruožus.
Siūlome paskaityti knygos ištrauką apie įvykius besirengiant spalio revoliucijai.
* * *
Leninas nutarė paspartinti įvykių eigą ir kiek įmanoma greičiau atsidurti Petrograde. Jis teigė, kad „vadas privalo būti ten, kur sprendžiami svarbiausi dalykai“. Bet jo bendražygiai atsisakė tam pritarti. Šotmanas pranešė apie jų sprendimą ir tapo Lenino pykčio taikiniu. „Užtikrinu, aš šito taip nepaliksiu. Išdavikai [...], jie šito nepamirš.“
Pirmiausia jam reikėjo rasti būdą išvykti iš Suomijos sostinės. Taigi Leninas su policijos viršininku Rovio nuėjo pas teatro kostiumininką paprašyti, kad pagamintų jam tinkantį peruką. Bet paaiškėjo, kad tai gali trukti kelias savaites, o Leninui maskuotės reikėjo tučtuojau. Mieste pavyko rasti tik vieną „nešioti paruoštą“ ir jam tinkantį peruką – jis buvo žilų plaukų, tad keturiasdešimt septynerių revoliucionierius su juo atrodė kaip į pensiją išėjęs, dvidešimčia metų vyresnis klerkas. Iš pradžių parduotuvės savininkas net nenorėjo jo parduoti, nes Leninas su peruku atrodė be galo pilkas ir neišsiskiriantis, bet galiausiai nusileido. Rugsėjo 30 dieną Leninas išvyko į Vyborgą ir apsistojo pas Rovio draugus. Jo palydovas buvo Eino Rahja – Leninas jį pamėgo po dramatiškos kelionės į Suomijos sostinę liepos mėnesį. Vyborge jis ėmėsi kurti slaptą planą, kaip nusigauti į Petrogradą be bendrapartiečių pritarimo. Leninas nusipirko dar vieną peruką, paskui švarką su balta kieta apykakle ir juodą skrybėlę – su tokia maskuote jis tapo liuteronų pastoriumi iš Suomijos. Spalio 7 dieną Leninas sėdo į popietinį Petrogrado traukinį. Šį kartą sieną kirto be jokių nutikimų, pateikęs jau anksčiau naudotus kelionės dokumentus. Daugiau jis niekada nebeišvyko iš Rusijos.
Tik keli žmonės žinojo, kad Leninas grįžo į sostinę: Nadia, partijos sekretorius Jakovas Sverdlovas, Lenino seserys ir Anos Uljanovos draugė Margarita Fofanova, sutikusi apgyvendinti jį savo bute netoli Suomijos stoties. Kitą dieną partijos vadovybei buvo pranešta, kad Leninas grįžo, – jis pareikalavo tučtuojau susitikti. Iš pradžių keli įtakingi partijos nariai prieštaravo. Bet Leninas privertė juos nusileisti ir paskyrė susitikimą po dviejų dienų, vėlyvą nakties metą.
Pasak Fofanovos, priimti tokį svečią kaip Leninas nebuvo lengva. „Jis liepė man kiekvieną dieną, ne vėliau kaip 8.30, gauti visus Petrogrado laikraščius, taip pat ir buržuazinius. Buvo paskirtas labai konkretus pusryčių ir priešpiečių laikas – „pirmą savaitę jums bus sudėtinga, viskas guls ant jūsų pečių“, – pasakė jis man. Ir buvo teisus. Pirmas tris dienas Leninas neišėjo iš buto. Nadia jį lankė kasdien, rūpestingai žiūrėdama, kad niekas jos nesektų. O jis nuolat siuto ant savo bendrapartiečių: „Jie svyruoja bijodami kovoti dėl valdžios.“2
Spalio 10 dieną, trečiadienį, 22 valandą vis dar pastoriumi persirengęs Leninas atvyko į mažą upės pusėn atsisukusį Petrogrado daugiabutį Karpovkos krantinėje Nr. 32. Leninas žinojo, kad butas trečiame aukšte saugus: jis priklausė garsiam menševikų žurnalistui ir griežtam bolševikų vado kritikui Nikolajui Suchanovui; tai buvo paskutinė vieta, kur Kerenskio šnipai sugalvotų ieškoti Lenino. Suchanovo žmona Galina Flakserman buvo ištikima bolševikė ir tą vakarą švelniai užsiminė vyrui, kad jam galbūt derėtų likti miegoti kur nors netoli savo biuro, ką jis kartais darydavo, užuot pėdinti namo devynis kilometrus, kai jau nebevažiuoja tramvajai.[1]
Istorija kartais būna dramatiška ir jaudinanti, pilna įkvepiančių poelgių mūšio laukuose ar barikadose, o kartais ji kuriama tiesiog komiteto posėdžiuose. Iš viso bolševikų centro komitetą sudarė dvidešimt vienas narys, bet tik dvylika iš jų susėdo aplink apskritą stalą po lempa Suchanovo svetainėje ir priėmė sprendimą pradėti Rusijos revoliuciją. Tai buvo mažumos mažuma.
Leninas kalbėjo apie valandą ir vėl pakartojo, kad perversmą reikia pradėti tučtuojau. Jis nekantravo ir nuolat buvo prie įsiūčio ribos, bet, kaip vėliau prisiminė Trockis, „akivaizdžiai bandė susivaldyti“.
Kartais pabrėždamas savo žodžius Leninas tvodavo kumščiu į stalą. „Nuo rugsėjo pradžios jaučiamas kažkoks abejingumas sukilimo idėjai“, – pareiškė jis. Paskui aiškiai ir išsamiai išdėstė: „Mes privalome užgrobti valdžią dabar, o ne laukti tarybų ar kokio nors suvažiavimo [...] Dabar yra tinkamas laikas ir atėjo akimirka, kai reikia priimti sprendimą. Masės pavargo nuo kalbų ir rezoliucijų. Dabar dauguma palaiko mus. Rusijos ir pasaulio revoliucijos sėkmė priklauso nuo dviejų ar trijų dienų kovos.“
Ginčas tęsėsi septynias su puse valandos. Kartais buvo daroma trumpa pertraukėlė, per ją Flakserman atnešdavo arbatos arba prieskoniais pagardintų dešrelių, o susirinkimo sekretorė jauna tarnautoja Varvara Jakovleva tuo metu galėdavo pailsėti. Vidurnaktį, kaip įprasta Petrograde tokiu metų laiku, sutemo, o elektra buvo tiekiama tik po keletą valandų per parą. Taigi jie tęsė posėdį užsidegę aliejinę lempą ir žvakes.[2]
Leninas palenkė savo pusėn daugumą abejojančiųjų. Iš pradžių Trockis norėjo palaukti, kol baigsis Tarybų suvažiavimas, kuriam pats turėjo pirmininkauti. Bet Leninas įtikino jį, kad tada bus per vėlu. „Kai vyks suvažiavimas, bus sudėtinga surinkti didelį būrį žmonių, galinčių veikti greitai ir ryžtingai. Turime pradėti 25 dieną, kai rinksis suvažiavimas, nes tada galėsime jiems pareikšti: „Štai valdžia! Ką jūs ketinate su ja daryti?“
Nepasidavė tik seniausi Lenino bendražygiai – Kamenevas ir Zinovjevas. Jie nesutiko dėl perversmo ir iš principo, ir dėl praktinių priežasčių. „Liaudis nejaučia sukilimo poreikio“, – teigė Kamenevas. Viską galima pasiekti tiesiog „palaukiant kelias savaites iki Steigiamojo susirinkimo pradžios – turime puikią galimybę ten gauti didžiąją ir teisėtą daugumą. Draugo Lenino planas reiškia, kad ant kortos statome ne tik mūsų partijos, bet ir Rusijos ir pasaulio revoliucijos likimą.“ Zinovjevas pritarė ir tiesiog pridūrė, kad jeigu nepasiseks, „mes visi būsime sušaudyti“.
Balsavimas vyko jau beveik švintant. Leninas laimėjo dešimt prieš du – jo plano nepalaikė tik Zinovjevas ir Kamenevas. Leninas pasilenkė prie stalo ir paėmė pieštuką. Popieriaus nerado, tad, kaip plačiai žinoma, svarbiausią bolševikų sprendimą užrašė ant vaikiškos pratimų knygutės: „Pripažindamas, kad ginkluotas sukilimas yra neišvengiamas ir metas jam jau visiškai pribrendo, centro komitetas siūlo visoms partijos organizacijoms imtis atitinkamų veiksmų ir šiuo aspektu aptarti ir išspręsti visus praktinius klausimus.“3
[1] Vėliau Suchanovas į tai, kad jo namuose vyko vienas svarbiausių posėdžių Rusijos istorijoje, o jis tuo metu nakvojo kažkur kitur, žiūrėjo kaip į savotišką pokštą. Tikėtina, kad tai vienas svarbiausių kada nors šalia įvykių epicentro buvusio žurnalisto pražiopsotų nutikimų. „Įdomus šmaikščiosios istorijos mūzos pokštas“, – pasakė jis sužinojęs apie posėdį.
[2] Be Lenino, posėdyje dar dalyvavo šie centro komiteto nariai: profesinių sąjungų veikėjas Andrejus Bubnovas, Feliksas Dzeržinskis, vėliau tapęs visiems baimę kėlusios žvalgybos tarnybos ČK vadovu, Kamenevas, Kolontaj, Maskvos bolševikų vadovas Georgijus Lomovas, vienas iš „Pravdos“ redaktorių Grigorijus Sokolnikovas, Stalinas, Sverdlovas, Trockis, Moisejus Urickis, vėliau taip pat tapęs sovietinių šnipų vadovu, ir Zinovjevas.
* * *
Victor Sebestyen. Leninas. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2019. Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė.
