Kovo14 d. LTMK muziejus kviečia į šio katalogo pristatymą. Jame dalyvaus prof. dr. Vida Palubinskienė, kanklininkė Agota Zdanavičiūtė ir jos vedamas „Kanklių ratas“, muzikuos kanklininkė Lina Žilinskaitė, Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ kanklininkės.
Apie katalogo sumanymą, turinį, leidinio atsiradimą kalbėjomės su katalogo sudarytoja, etnomuzikologe, nuo 2002 m. LTMK muziejaus Muzikos skyriaus muziejininke, daugelio parodų bendraautore, kultūros projektų dalyve, edukatore Vilma Vilūnaite.
– Kodėl iš gausybės Lietuvos muziejuose saugomų liaudies instrumentų savo tyrimui pasirinkote būtent kankles?
– Nes kanklės – tai daugiau nei muzikos instrumentas. Tai lietuvybės simbolis, visais laikais teikęs dvasinės stiprybės, be to, kai kuriais atvejais – net gyvenimo būdas, tikslas ir prasmė.
Viena pateikėja pasakojo, kad trėmimų, Rainių žudynių laiku namuose instrumentą net laikyti buvo pavojinga. Paveldėtas iš senelio kankles ji su sese bandė slėpti visur, kol galiausiai neištvėrusi įtampos apie 1955 m. sudegino. Vėliau tų kanklių jos labai gailėjusios.
Pasitaikydavo, kad muzikantas dėl kanklių apleisdavo savo šeimą ir ūkį. Kanklių ratelių organizatoriui, kanklininkui ir instrumentų meistrui Valentinui Kalvaičiui taip fanatiškai rūpėjo kanklės, kad net visai apleido namus, o kaimynai jį pravardžiuodavo Medžiagonu, nes visada ieškodavo kanklėms medienos.
Visą savo gyvenimą paskyręs kanklėms populiarinti Pranas Puskunigis paprašė įvykdyti paskutinę jo valią – palaidoti su kanklėmis.
Kanklės kaip gyvas liudytojas primena apie kankliavusiųjų dvasinį palikimą.
– Kas paskatino sudaryti būtent tokio pobūdžio leidinį, katalogą?
– Mane visada domino liaudies muzikos instrumentai kaip materialaus paveldo dalis. Juo labiau kad mokiausi pas etnomuzikologą Evaldą Vyčiną, kuris savo paskaitose instrumentus aptardavo įvairiapusiškai – tiek muzikavimą jais, tiek jų naudojimo tradicijas ir papročius.
Be to, pati dirbdama muziejuje daugiau kaip 15 metų mačiau spragą, kad tokiam reikšmingam instrumentui, plačiai aptartam moksliniuose darbuose, naudojamo visoje Lietuvoje, skirto katalogo nebuvo. Savo tikslu laikiau į vieną vietą surinkti visuose Lietuvos muziejuose saugomą turtą – kankles.
– Kam, manote, šis katalogas bus svarbus?
– Aišku, visų pirma etnine muzika besidomintiems skaitytojams, tikiuosi, – ir muzikos instrumentų meistrams. Taip pat visiems, besidomintiems etnine kultūra.
– Kokiu principu sudarytas leidinys?
– Šiame leidinyje remtasi prof. Romualdo Apanavičiaus kanklių klasifikacija. Instrumentus klasifikuoti nėra lengvas uždavinys, nes tradicija nėra sustingęs reiškinys ir kataloge jų priskyrimas kuriai nors grupei kai kuriais atvejais diskutuotinas. Ypač kalbant apie modifikuotas kankles, kai instrumento pokyčius lemia meistro sprendimas ar susiklostę istoriniai veiksniai, pavyzdžiui, pradėję Lietuvoje plisti bendratautiniai instrumentai.
– Kurių Lietuvos muziejų kolekcijas išskirtumėte kaip ryškiausius, labiausiai instrumento raidą Lietuvoje atspindinčius rinkinius?
– Kone kiekviename Lietuvos regione yra muziejų, kuriuose rasime jų kraštui būdingų kanklių. Biržų krašto muziejuje „Sėla“ gausi šiaurės rytų aukštaičių kanklių kolekcija, Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Žemaičių muziejuje „Alka“ – žemaitiškos, Veiverių laisvalaikio ir kultūros centre gausi Skriaudžių kanklių kolekcija. Didelis kanklių rinkinys saugomas Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje.
– Ar, jūsų nuomone, į muziejus kanklės atkeliauja atsitiktinai, ar vis dėlto yra formuojamos nuoseklios kolekcijos?
– Labai įvairiai – kartais atsitiktinai, kartais – rengiant ekspedicijas. Labai rimta komanda dirba Kauno miesto Tautinės muzikos skyriuje – renka kryptingai, tyrinėja ir pristato visuomenei.
– Ar rengiant katalogą, lankant muziejų saugyklas buvo atradimų?
– Man asmeniškai atradimai buvo maži muziejai, kurie laikosi entuziastų pastangomis. Vienas jų – Tamošaičiuose įsikūręs mokyklinis muziejus, kurio įkūrėjas buvęs direktorius Gediminas Klangauskas. Šiuo metu, kiek žinau, mokyklos patalpos uždarytos, o muziejaus reikalai pavesti Veliuonos gimnazijai. Neramu, kad visi tokie jungimai ir pokyčiai gali neigiamai paveikti muziejų, o eksponatai išsibarstyti.
Įdomus Upynos liaudies amatų muziejus, kuriuo rūpinasi muziejininkas iš pašaukimo Klemensas Lovčikas.
– Kokių žinomiausių meistrų gamintų kanklių pristatymą rasime leidinyje?
– Ankstyviausių kanklių autoriai nėra žinomi, nes kankles gamindavosi patys kankliuotojai. Vėliau, tarpukario laiku, augant miestams radosi daugiau kanklių meistrų, iš kurių buvo galima įsigyti instrumentų. Kataloge užfiksuota arti 50 skirtingų meistrų.
Ypač daug muziejuose Juozo Lašo ir Stasio Rudžio darytų kanklių. Yra duomenų, kad S.Rudis pagamino net apie 2000 kanklių. Jis kartu su savo žmona, garsia kanklininke Ona Rudiene kūrė kanklių ornamentus. Kai kurias kankles paženklino monogramomis iš užsakovo vardo ir pavardės pirmųjų raidžių.
Norisi pabrėžti, kad identiškų kanklių yra labai mažai. Net darytos to paties meistro ar to paties laikotarpio kanklės gali skirtis kad ir viena nedidele detale.
Tarp vėlesnių kanklių autorių minėtini šiandien besidarbuojantys Egidijus Virbašius, Jonas Bugailiškis, Šiauliuose – Albertas Martinaitis; jaunas, bet jau turintis patirties meistras Skalmantas Barkauskas, jau restauravęs kankles ir Kauno miesto muziejuje. Dar ruošiant katalogą kreipėsi jaunų meistrų, kurie laukė leidinio kaip informacinės priemonės ir pagalbininko savo darbe.
– Aplankėte visus Lietuvos muziejus, kuriuose saugomos kanklės. Ar buvo įdomu?
– Buvo ir sunkumų, ir atradimų. Visada įdomu važiuoti ir pamatyti dar neskelbtą instrumentą. Kaip turbūt dažnai būna kultūros projektams, būta finansinių sunkumų, kuriuos padėjo išspręsti Lietuvos kultūros taryba. Tačiau savo akimis pamatyti ir paliesti senovines kankles – unikali patirtis.
– Keletu žodžių pristatykite savo komandą, padėjusią įgyvendinti šį projektą.
– Nors komanda nebuvo didelė – fotografas Henrikas Sakalauskas, dailininkė maketuotoja Nijolė Vilkišiūtė, mokslinė redaktorė mokslininkė V.Palubinskienė, jaučiau geranorišką palaikymą daugelio žmonių – savo kolegų ir net visai su etnomuzika nesusijusių žmonių.
Katalogo „Kanklės Lietuvos muziejuose“ pristatymas. Kovo 14 d. 17 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.
