Ketvirtadienį Valdovų rūmų muziejuje atidaroma M.Meškausko fotografijų paroda „Žmonės, grąžinę praeitį. M.Meškausko ferotipų magija“.
Ji skirta muziejaus 10-mečiui ir Valdovų rūmų teritorijos sistemingų mokslinių tyrimų 30 metų sukakčiai. Tai toks kamerinis ir kartu jubiliejinis Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų projektas, kuriam pagreitį suteikė Lietuvos kultūros taryba.
Pasak muziejininkų, reikšmingos sukaktys padiktavo parodos idėją – pristatyti visuomenei tuos muziejaus žmones, be kurių nebūtų nei eksponatų, nei ekspozicijų, be kurių nebūtų buvę įmanoma taip sėkmingai įgyvendinti Valdovų rūmų atkūrimo projektą.
Tiesa, parodoje pristatyti ne visi muziejaus darbuotojai ir bendradarbiai, o tik 30 Valdovų rūmų tyrinėtojų portretų. Mat būtent tiek metų sukanka nuo oficialios Valdovų rūmų teritorijos mokslinių tyrinėjimų pradžios.
Tuos prabėgusius metus atspindi ir portretų parodą papildo vitrinose rodomi įdomiausi muziejaus eksponatai ir įvairūs įrankiai, kurie kartu su tyrinėtojais įamžinti M.Meškausko fotografijose. Čia pat galima pamatyti ir nemažai 1987–2018 m. Valdovų rūmų ir jų aplinkos vaizdų, kuriuos daugybę metų fiksavo fotografai Kazimieras Vainoras, Aloyzas Bertašius, Vytautas Abramauskas ir Mindaugas Kaminskas.
Tačiau parodos centre – archeologai, restauratoriai, architektai – tie žmonės, kurie savo rankomis prisilietė prie pačioje Vilniaus širdyje aptiktų radinių, juos atgaivino ir prakalbino.
„Lietuvos rytui“ davęs interviu 47 metų M.Meškauskas labiau žinomas ne kaip fotografas, o kaip televizijos režisierius ir scenaristas, kuriantis tokias laidas kaip „X faktorius“ ar „Lietuvos talentai“.
– Kodėl nusprendėte tokia egzotiška technika įamžinti ne kokias nors scenos ar televizijos žvaigždes, o savo kabinetuose užsidariusius istorikus ir restauratorius?
– Su Valdovų rūmais esu vykdęs ne vieną projektą. Tai ir šios vietos istorija virtualioje realybėje, kurią galima pamatyti su specialiais akiniais, ir Lietuvos istorijai skirtas 3D kūrinys, porą metų rūmų kiemelyje rodomas Liepos 6-ąją.
Esu sukūręs ir dokumentinį filmą apie Valdovų rūmus, kuris šiemet buvo pristatytas Knygų mugėje.
Man atsivėrė nepaprastai daug įdomių dalykų, išgirdau gausybę istorijų. Pamačiau, kokios unikalios asmenybės tyliai dirba savo kabinetukuose. Ir niekas apie juos nieko nežino.
O juk būtent jie iškasa neįkainojamas istorines brangenybes, restauruoja jas, kai kuriuos daiktus sulipdo tiesiog iš dulkių.
Todėl ir sumaniau sukurti seriją portretų ir pavadinti ją „Žmonės, grąžinę istoriją“.
– Nemažai žmonių, kurie iš pradžių skeptiškai vertino Valdovų rūmų atstatymą, susidūrę su ten dirbančiais specialistais ir jų atgaivinta istorija pakeitė savo nuomonę. Gal ir jums nutiko kas nors panašaus?
– Tikrai taip. Aš buvau vienas tų, kurie garsiai šaukė, kad mums nereikia to gipskartonio niekalo, kuris užstos Gedimino pilį.
Buvau iš tų, kurie žadėjo gyvenime kojos nekelti į tuos butaforinius rūmus, kuriuose nėra autentikos. Nesusimąstydavau, kad jos nėra, nes tie autentiški dalykai iš mūsų buvo tiesiog pagrobti.
Tik pradėjęs bendrauti su muziejininkais supratau, kad Valdovų rūmų esmė – ne tas atstatytas namelis, o svarbios valstybei vietos atgavimas, vietos, kuri buvo ištrinta iš mūsų galvų.
Tarsi po Žygimanto Augusto nebuvo nei Vazų, nei kitų valdovų. Tarsi niekada ir neturėjome nei rūmų, nei visą Europą stebinančių turtų, tarsi ne Vilniuje nuskambėjo pirmosios operos.
Sovietams buvo patogu visa tai nutylėti, kad nesuvoktume, kokia iš tiesų galinga buvo Lietuva.
Todėl dabar, matydamas, kiek darbų čia nuveikta, jaučiu net šiokią tokią gėdą, kad buvau skeptikas. Šita paroda – tarsi koks atsiprašymas.
– Kaip kilo mintis XXI a. kurti fotografijas pasinaudojant XIX a. išradimu – šlapio kolodijaus procesu?
– Tai viena seniausių ir įdomiausių fotografijos technikų. Ja susidomėjau prieš šešerius metus, išgirdęs apie tą procesą iš draugo.
Iš pradžių studijavau literatūrą, kurią buvo galima rasti internete. Skaičiau daug XIX amžiaus knygų. Pusmetį net nedrįsau išbandyti. O kai pamėginau – pavyko. Užsikabinau.
Parodoje matysite originalus – ferotipus, vienetinius vaizdus ant metalo plokštelės. Tiesa, padariau ir skaitmenines tų portretų kopijas, kurios bus įteiktos kiekvienam nusifotografavusiajam.
– Skaitmeninei fotografijai sukurti prireikia akimirkos, o kiek laiko užtrunkate jūs?
– Dažniausiai apie valandą. Fotografuoju senovine medine dumpline kamera, kurią gavau dovanų iš draugo. Tuomet ji buvo labiau panaši į malkų krūvą, todėl pats ją ir restauravau.
Dirbdamas šlapio kolodijaus metodu turiu naudoti įvairias chemines medžiagas, dėl kurių ant stiklinės (ambrotipo) ar metalinės (ferotipo) 18x24 cm dydžio plokštelės išsiskyręs sidabras sukuria trimatį vaizdą.
Dažniausiai dirbu savo studijoje. Jeigu važiuodavau fotografuoti Valdovų rūmuose, turėdavau vežtis visą fotolaboratoriją.
Mat reikia ir paruošti plokštelę, ir ją įjautrinti chemikaluose, ir nufotografuoti, ir išryškinti, kol ji dar šlapia. Jei tik išdžiūsta – visas darbas perniek.
Užtrunka ir pasiruošimo procesas. Reikia sustatyti šviesas, paruošti kadrą, sutvarkyti kompoziciją. O fotografuojamam žmogui tenka ilgokai pasėdėti prieš kamerą. Ne taip lengva ištverti nesujudėjus kokias 15 sekundžių.
– Mokslininkus fotografavote su jų atrastais ar restauruotais eksponatais. Kaip juos pasirinkdavote?
– Norėjau sukurti pasakojimą – susieti žmogų su jo iškastu, atkurtu daiktu ar darbo įrankiais.
Medžio dirbinius ir keramiką restauruojančią Deimantę Baubaitę fotografavau su ką tik baigtu restauruoti moliniu dubeniu. Dabar jį jau galima pamatyti Valdovų rūmų virtuvės ekspozicijoje.
Kitas restauratorius fotografavosi su kažkokiumindaugas mešk metalo gabalu su keistais kabliais. Pasirodo, tai buvo Valdovų rūmų teritorijoje rastas metalinis laikiklis iešmams, ant kurių kepdavo mėsą.
Juvelyrika užsiimanti archeologė Rasa Valatkevičienė nusifotografavo su tigliais – senoviniais keraminiais puodeliais, kuriuose buvo lydomi brangūs metalai.
Architektą restauratorių Kazį Napaleoną Kitkauską nufotografavau prie sienos įskilimo Valdovų rūmų rūsyje. Tas plyšys žymi ribą. Mat dalis Valdovų rūmų stovi sausumoje, o kita – pelkėtoje teritorijoje, ant polių. Pasakojama, jog ta antroji dalis gerokai nusėdusi, todėl ir atsirado plyšys sienoje.
Sąjūdžio pradžia – Žemutinės pilies požemiuose
1988 m. birželio 3 d. susibūrė 35 žmonių iniciatyvinė grupė ir įsteigė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį.
Tų pačių metų birželio 7 d. šie žmonės surengė posėdį Valdovų rūmų požemiuose, kuriuose tuo metu buvo prisiglaudęs juos tyrinėjantis „Talkos“ klubas. Taip buvo susieta senosios Lietuvos ir atgimstančios Lietuvos valstybinė tradicija.
Su šia tautinio atgimimo banga sutapo ir Valdovų rūmų teritorijos nuoseklių mokslinių tyrinėjimų pradžia. Šie tyrimai domino ne tik mokslininkų grupelę, bet ir didelę dalį visuomenės. Dėl entuziastingo visuomenės palaikymo Valdovų rūmų tyrimai ir atkūrimas buvo įtraukta į Kultūros paramos fondo veiklos programą.
Lietuvos mokslų akademijos prezidiumas 1988 m. priėmė nutarimą, kuriuo įpareigojo Lietuvos istorijos institutą koordinuoti mokslinius tyrimus bei istorinės medžiagos kaupimą ir patvirtino plačią mokslinių tyrimų programą, numatančią Žemutinės pilies objektų tyrimų eigą.
Instituto direktoriaus dr. V.Merkio pasiūlymu sudaryta archeologo dr. V.Urbanavičiaus vadovaujama Pilių tyrimų grupė. Joje dirbo dr. A.Tautavičius, taip pat dr. K.N.Kitkauskas, dr. A.Kuncevičius, kiti iškilūs mokslininkai.
Tai buvo oficiali Valdovų rūmų teritorijos sistemingų ir nuoseklių tyrinėjimų pradžia.
