Minosvaidžiai be taikiklių. Trūksta pistoletų kulkosvaidžių ir pistoletų. Apskritai ginklų būklė pulke yra tokia apgailėtina, kad tai numuša karių nuotaiką ir sukelia jiems menkavertiškumo jausmą lyginant su priešo apginklavimu ir kaimyniniais daliniais“, – knygoje „Latvių legionas“ rašo jame tarnavęs Visvaldis Lācis.
Pateikiame šios knygos, kuri suteikia galimybę geriau pažinti tragišką kaimyninės šalies istorijos tarpsnį, ištrauką.
* * *
Pirmuosius latvių karinius dalinius, kuriuos sudarė tik savanoriai kariai, tarptautiniais ir vidaus politikos sumetimais vokiečiai pavadino pagalbinės policijos batalionais (Schutzmannschaftsbataillonen), nors šie daliniai nei esme, nei sudėtimi, nei veikla ar apginklavimu neturėjo nieko bendra su policija, kaip ji įprastai suprantama.
Dėl vidaus politikos jie pavadinti policijos batalionais, nes vokiečiai jokiu būdu nenorėjo latvių savanorių suformuotų dalinių vadinti kovos daliniais. Jie apskritai nenorėjo, kad šių dalinių pavadinimas kaip nors sietųsi su reguliariosios latvių kariuomenės dalimi.
Adolfas Hitleris, pradėdamas karą prieš Sovietų Sąjungą, jo pradiniame etape buvo pasiekęs tokių įtikinamų pergalių, o sovietų armija patyrusi tokių sunkių pralaimėjimų, kad Hitleriui atrodė, jog vokiečių ginkluotosioms pajėgoms neprireiks jokios bent kiek ryškesnės kovotojų iš vokiečių užkariautų Rytų Europos kraštų pagalbos.
Savo ruožtu tarptautinės teisės požiūriu, Vokietija, prieš Hitleriui ateinant į valdžią, buvo pasirašiusi nemažai tarptautinių sutarčių, draudusių jai okupuotoje teritorijoje šaukti karo tarnybon okupuotos valstybės gyventojus ir vadinti prie vokiečių prisijungusius dalinius ginkluotosiomis pajėgomis.
Nė vienam latvių kariui, patekusiam į šiuos dalinius, nepatiko pavadinimas „policijos batalionai“, nesvarbu, ar jis buvo savanoris, ar nuo 1942 m. – mobilizuotasis. Latvių kariai troško su ginklu rankose kovoti su nekenčiamu priešu, jie nenorėjo prisiimti jokių funkcijų, būdingų policijai, tai yra rūpintis visuomenine tvarka ir kovoti su kriminaliniais nusikaltėliais Latvijoje arba užfrontėje.
Pavyzdžiui, buvęs Latvijos vyriausybės teisingumo ministras, savivaldos teisingumo reikalų generalinis direktorius A. Valdmanis 1943 m. vasario 27 d. oficialiai paskelbė, kad policijos batalionų kariai nori būti kareiviais, o ne policininkais, nes nenori dalyvauti egzekucijose, į kurias juos fronto užnugaryje stengiasi įtraukti vokiečiai.
Policijos batalionų kariai išnaudojo tinkamas progas, pavyzdžiui, pasibaigus atostogoms arba pasigydę nuo sužeidimų karo ligoninėse, pereiti į Latvių legiono dalinius. Kai įsteigus Latvių legioną 1943 m. pradžioje policijos batalionų kariai primygtinai pareikalavo ir juos perkelti į legioną, o negavę sutikimo pradėjo dezertyruoti ir savavališkai bėgti į legioną, 1943 m. pabaigoje vokiečių generolo Jeckelno įsakymu policijos batalionai irgi buvo priskirti prie legiono.
Mobilizuotiesiems legionas taip pat buvo patraukliausias žodis bei pasirinkimas. 1943 m. kovą ir balandį Abrenės apskrityje pašaukti jaunuoliai daugiausia rinkosi tarnauti legione, tačiau jie nenorėjo tapti vokiečių kariuomenės pagalbininkais arba būti paskirti į ūkinius darbus.
Šaukimui mobilizuotieji pakluso noriai, nors Abrenės apskrityje raudonųjų partizanų rėmėjai ir vieną kartą (Kacėnų valsčiuje) patys raudonieji partizanai buvo sulaikę vyrus, kad šie nevyktų į komisiją. Aktyvus latvių užsirašymas į legioną Abrenės apskrityje, nors ir vyko mobilizacijos keliu, aiškiai parodė šio krašto vyrų patriotinį nusiteikimą.
Pirma, jie pasirinko legioną, nors kovodami jame galėjo netekti gyvybės, o ne vokiečių kariuomenės pagalbinio tarnybą ar išvis ūkinius darbus. Abiem pastaraisiais atvejais pavojus netekti gyvybės ar sveikatos, žinoma, buvo nepalyginamai mažesnis.
Antra, dėl užsirašymo tarnauti legione jų artimiesiems retai apgyvendintos Abrenės apskrities vienkiemiuose grėsė pavojus iš raudonųjų partizanų ir komunistiškai nusiteikusių rusų – partizanų rėmėjų – pusės, nes latvių santykinė dalis Abrenės apskrities valsčiuose buvo maža, kai kuriuose net visiškai menka.
Pavyzdžiui, Augšpilio valsčiuje latviai sudarė 4 proc. gyventojų, rusų buvo 94 proc., Gaurų valsčiuje latvių – 4, rusų – 93 proc., Linavos valsčiuje latvių – 5, rusų – 95 proc.; Kacėnų valsčiuje šis santykis buvo 17 ir 82 proc., o Purvmalos valsčiuje ne ką geresnis – 33 ir 66 proc. Be to, raudonųjų partizanų rėmėjai 1943 m. pavasarį jau atvirai stengėsi sutrukdyti šauktiniams latviams atvykti į šaukimo komisiją, o Kacėnų valsčiuje šauktiniams pasiekti mobilizacijos komisiją sutrukdė patys raudonieji partizanai.
Nė vienam latvių kariui nepatiko pavadinimas „policijos batalionai“, tad jis buvo ignoruojamas arba minimas nenoriai. Todėl ir šių batalionų pavadinimuose buvo daug neaiškumo ir įvairovės. Pavyzdžiui, kuriant 16-ąjį Žiemgalos batalioną jis buvo vadinamas tiek 1-uoju Rygos pagalbinės policijos batalionu, tiek 1-uoju Latvių kovos batalionu, vėliau 16-uoju Latvių pagalbinės policijos batalionu, pagaliau susirašinėjant latvių kalba – 16-uoju Žiemgalos batalionu, o vokiečių kalba – 16. Lett. Schutzmannschaftbataillon (arba 16. Lett. Polizeibataillon).
Patys latvių kariai, kaip jau minėta, visada stengėsi tiek žodžiu, tiek raštiškai ignoruoti pavadinimus Schutzmannschaft arba Polizei ir prie vokiečių suteiktų batalionų eilės numerių nenukrypstamai vartojo Latvijos geografinių vietovardžių pavadinimus.
Pagrindinė priežastis, kodėl buvo daug latviškų batalionų ir daug latvių, tarnaujančių juose, buvo Didžiosios Vokietijos aukščiausiojo SS ir policijos viršininko Heinricho Himmlerio 1941 m. spalio 13 d. raštiškas potvarkis dėl latvių dalinių, kurie galėtų būti panaudoti kovai su bolševikų partizanais arba Raudonąja armija už Latvijos teritorijos ribų, kūrimo: „1. Legiono niekada. 2. Policijos dalinių labai daug.“
Ši Himmlerio nuostata atitiko tuometinį Hitlerio ir nacionalsocialistų partijos viršūnėlės požiūrį, kad Vokietija kare laimės viena savo jėgomis ir kad okupuotų rytinių kraštų vyrams negalima duoti į rankas tiek ginklų, kad jie netolimoje ateityje nekeltų grėsmės Didžiajai Vokietijai – vokiečių trečiojo reicho valdžios įtvirtinimui ir kolonizacijos planams rytuose.
Kai 1943 m. sausį iš trijų savanoriškų policijos batalionų H. Himmleris įkūrė Latvių brigadą, kurią aprengė Waffen SS uniformomis ir pavadino Latvių SS brigada, policijos batalionų kovotojus veikė ir įvairios kitos aplinkybės, ne tik nemalonus policijos pavadinimas.
Policijos batalionai, kurių nepaliaujamai daugėjo, buvo išdėstyti visame plačiame Rytų fronto užnugaryje nuo Ladogos ežero šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose. Šie batalionai įvairiose užfrontės srityse buvo pavaldūs įvairiems vokiečių generolams ir pulkininkams. Kartais jie buvo toli nuo likusių latvių dalinių ir dažnai priklausė nuo vokiečių vyresnybės savivalės.
Iš pradžių jie bataliono formavimo vietose Latvijoje gavo Latvijos kariuomenės uniformas ir apavą, kur kas geresnės kokybės nei melsvai pilki vokiečių policijos medvilniniai drabužiai, kaip ir batai geležiniais vinukais kaustytais padais.
Kai Latvijos kariuomenės apranga ir apavas susidėvėjo, vokiečių komendantūros ūkio dalių karininkai policijos batalionų karius aprengė jau naudotomis, neretai net pusiau sudriskusiomis vokiečių policijos uniformomis ir batais, kitur ir vokiečių sausumos karinių pajėgų – Vermachto uniformomis.
Kadangi okupuotų Rusijos ir Ukrainos, kaip ir Baltarusijos srityse karo eigoje vokiečių kariniuose sandėliuose nugulė ir 1939 bei 1940 m. nugalėtų Europos valstybių kariuomenių intendantūros atsargos, neretai latvių policijos dalinių karys, pavyzdžiui, kur nors Vidurio Rusijoje arba Ukrainoje, atrodė tarsi paukščių baidyklė – ant kojų vokiečių duoti geležiniais vinukais apkalti batai, žalios vilnonės kelnės, kaip patvariausios dar iš Latvijos kariuomenės uniformos, ant galvos – čekiškas šalmas, švarkai – vieno melsvas vokiečių policininko munduras, kito toje pačioje rikiuotėje šalia stovinčio, po sužeidimo iš Vermachto karo ligoninės išėjusio, – Vermachto „frakas“ ir trumpi minkšti suvarstomi batai.
Latvių legiono 15-osios ir 19-osios divizijų karių aprūpinimas apavu ir drabužiais taip pat ne visada buvo sklandus. Tačiau šių divizijų kariai buvo nepalyginamai geriau aprūpinti nei policijos batalionų vyrai. Išeivijoje išleistoje knygų serijoje „Latvių karys Antrojo pasaulinio karo metais“ yra labai daug pavyzdžių apie policijos batalionų karių prastą aprangą ir apavą.
(...)
Man, 1924 m. gimusiam jaunuoliui, gavus šaukimą, buvo nurodyta atvykti į gydytojų komisiją Lāčplēša gatvėje, Rygoje, Knygų leidėjų name. Kadangi buvau aktyviai sportavęs, fiziškai išsivystęs, vidurinę mokyklą taip pat jau pabaigęs, mane nusiuntė į policijos batalionų instruktorių rengimo kuopą Buolderajoje.
Ją sėkmingai baigęs ir gavęs kapralo tarnybos laipsnį, tapau būsimo naujų instruktorių srauto mokytoju, tačiau 1944 m. balandį mane perkėlė į būrio vadų kursus ten pat Buolderajoje. Turiu išlikusią tų laikų nuotrauką, kurioje, be manęs, matosi dar aštuoni kiti šių kursų dalyviai – kapralai, seržantai, vyresnieji seržantai, viršilos.
Štai keturi iš šių devynių vilki vokiečių policijos melsvą uniformą, du aprengti pilna vokiečių Vermachto uniforma, du dar su Latvijos kariuomenės apranga, o vienas karys jau buvo spėjęs apsivilkti Waffen SS vyresniojo seržanto rūbą. Bendra mūsų išvaizda atitiko liaudies posakį – raibas kaip genio pilvas.
Policijos pulkų ir batalionų kovotojai pavydėjo paskirtiesiems į Waffen SS Latvių legioną jiems išdalytos vienodos ir kur kas tvarkingesnės aprangos bei apavo. Be to, šalia legionierių neskambėjo tikram kariui susirūpinimą keliantis žodis – policija.
Latvių legiono istorija itin įtikinamai rodo, kad 1944 m. pradžioje vokiečių vadovybė naujai suformuotą 15-ąją diviziją, dar negavusią tiek, kiek reikia ginklų, metė į mūšių laukus Rusijoje. Tačiau pagal ginkluotę policijos batalionai ir pulkai negalėjo prilygti Latvių legiono daliniams. Policijos batalionų ir pulkų istorijoje liko daug įrodymų, kad latviai sąmoningai buvo siunčiami kautis su daug gausesnėmis, stipresnėmis ir geriau ginkluotomis priešo pajėgomis.
1944 m. sausio 2 d. Rygos latvių savanorių policijos pulko vadas, Lačplėsio karo ordino kavalierius, pulkininkas leitenantas Osvalds Meija slaptame pranešime Latvių SS legiono generaliniam inspektoriui Rūdolfui Bangerskiui rašė: „Pulko ginklai nepavydėtinos būklės. Automatai ir kulkosvaidžiai išsiklibino, išsidėvėjusiais vamzdžiais, kurių graižtvos kulkos neišsuka ir todėl iššovus daugelis kulkų verčiasi, atsarginių dalių išvis nėra. Iš viso nėra ežektorių automatiniams ginklams.
Minosvaidžiai be taikiklių. Trūksta pistoletų kulkosvaidžių ir pistoletų. Apskritai ginklų būklė pulke yra tokia apgailėtina, kad tai numuša karių nuotaiką ir sukelia jiems menkavertiškumo jausmą lyginant su priešo apginklavimu ir kaimyniniais daliniais. (...) Pulko karių nuotaika visą laiką buvo gera. Dėl pačios kovos tęsimo kariai nedvejoja. Visi supranta, kad pulkas vykdo svarbią ir šventą pareigą savo tėvynei.“
Apie 2-ąjį Liepojos policijos pulką, kuris 1944 m. vasarį buvo dislokuotas artimame fronto užnugaryje Rusijoje tarp Polocko ir Drisos, skaitome: „Karių apginklavimo pakako kovai su teroristais, tačiau jis buvo visiškai skurdus kovai su Raudonosios armijos reguliariaisiais daliniais. Automatiniai ginklai buvo senų vokiškų modelių, jų buvo nedaug ir nepatenkinamos būklės. Mūšio metu šie ginklai netrukus tapo netinkami, dėl to vieninteliu kovotojų ginklu liko šautuvas.“
Noras pereiti iš pagalbinės policijos į legiono dalinius dar labiau išaugo, kai be vokiečių SS tarnybos laipsnių ženklų, ant kairės legionierių rankovės atsirado antsiuvas – nacionalinis raudonas–baltas–raudonas skydas su užrašu „Latvija“, o ant švarkų dviejų SS raidžių antsiuvų vietoje 15-ajai divizijai – tekanti saulė, o 19-ajai – senovinis latvių ugnies kryžius.
Apie 25-ąjį policijos batalioną skaitome: „25-ajam batalionui vadovauja pulkininkas leitenantas Plikausis, adjutantas kapitonas Šteinbriks. Sudėtis: 302 eiliniai, 96 instruktoriai, 11 karininkų. Visi nori pereiti į Legioną. Pasitaiko perbėgimų su visais ginklais. Jie užeina į Marijas gatvę 16 ir komisijoje užsiregistruoja kaip netarnavę. Visi siekia patekti į aktyvius dalinius – Legiono diviziją ir brigadą.“
* * *
Visvaldis Lācis. Latvių legionas. Iš latvių kalbos vertė Rokas Sinkevičius. – Vilnius: Briedis. – 436 p. iliustr.
Leidykla „Briedis“ išleido serijos „II pasaulinis karas“ naujieną – Visvaldžio Lācio knygą „Latvių legionas“. Vasario 23 d. autorius svečiuosis Vilniaus knygų mugėje ir 12 val. 1.3 salėje pristatys savo knygą.
Mus su artimiausiais kaimynais latviais sieja bendra baltiška kultūra, gimininga kalba, panaši tautosaka. Nors esame giminės, apie latvių ir jų šalies istoriją, taip pat XX a. pirmosios pusės įvykius žinome nepakankamai. Latviai, lygiai kaip lietuviai, patyrė sovietų ir nacių okupacijas, tačiau kai kurie tų metų įvykiai kaimynams klostėsi kiek kitaip.
Buvęs Latvijos legiono karys, istorikas, publicistas, Saeimos narys Visvaldis Lācis šioje knygoje pasakoja apie vokiečių okupacijos laikotarpiu suburtą Latvių SS legioną. Po vos metus trukusios, kruvinų žaizdų Latvijos kūne palikusios pirmosios sovietų okupacijos, vadinamos Baisiaisiais metais, istoriškai vokiečiams niekada nesimpatizavę latviai pasitiko Vermachtą kaip išvaduotojus nuo trėmimais ir žudynėmis jų kraštą niokojusio stalinistinio maro.
Tačiau netrukus vokiečiai, kaip ir visi okupantai, griebdamiesi šantažo ir grasinimų, savo karo mašinai pradėjo reikalauti vis daugiau gyvosios jėgos. Latviams, kaip ir jų kaimynams estams bei lietuviams, iškilo dilema: kovoti petys petin kartu su vokiečiais ar, atmetus nacių administracijos mobilizacinius reikalavimus, sulaukti griežtų represijų?
Latvijoje ir Estijoje, kitaip nei Lietuvoje, kur antinacinės nuotaikos buvo kur kas stipresnės, pavyko suburti tautinius legionus. V.Lācis pripažįsta, kad SS divizijų nesutikę formuoti lietuviai pasielgė teisingai, nes išsaugojo daugybę gyvybių ir potencialą pokario partizaninei kovai. Vietinės rinktinės vadas generolas Povilas Plechavičius griežtai atsisakė, kad jo vyrai taptų SS policijos kariais. Autorius apgailestauja, „kad latviai, deja, neturėjo tokių žmonių kaip lietuviai, kurie būtų mokėję politiką panaudoti savo Tėvynės labui“.
Knygoje V.Lācis aptaria visas pagrindines priežastis, paskatinusias jaunus latvius stoti į formuojamas SS kariuomenės divizijas, taip pat akcentuoja, kad didelė dalis legionierių buvo mobilizuoti priverstinai. Daugelis per sovietų okupaciją prarado artimuosius ir siekė atkeršyti, kiti tikėjo, kad kaudamiesi kartu su vokiečiais jie stabdo prie Latvijos vėl artėjančią Raudonąją armiją, sėjusią žudynes, plėšimus ir prievartavimus.
Į Legioną stojo pačios įvairiausios socialinės padėties ir profesijų žmonės: kaimo ūkininkai, gamyklų darbininkai, garsūs sportininkai, inteligentijos atstovai, taip pat gydytojai, mokytojai, tarpukario Latvijos kariuomenės karininkai ir puskarininkiai.
Leningrado, Volchovo, Vidžemės frontuose kovęsi vyrai, kurių daugelis buvo sužeisti ar žuvo mūšiuose, kariavo ne už Trečiąjį reichą, kuriam nejautė jokių simpatijų, o už Latviją. Daugeliui legionierių nacių idėjos buvo svetimos, jie įtariai, o kartais net ir priešiškai žvelgė į vokiečius. Nemaža dalis karininkų puoselėjo viltis, kad sovietams ir naciams galutinai išsekus, latviams kartu su komunizmo grėsmę pasauliui supratusių Vakarų sąjungininkų pagalba pavyks atkurti nepriklausomybę.
Deja, toms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Raudonasis tvanas vėl užtvindė Latviją. Į nelaisvę pakliuvusius legionierius sovietai vertino kaip „tarybinės tėvynės“ išdavikus, todėl dažniausiai šaudė vietoje. Kremliaus propaganda pradėjo formuoti legionierių – idėjinių „fašistų“, beginklių gyventojų žudikų ir marodierių įvaizdį, nors Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje SS kariuomenės divizijose tarnavę latviai ir estai, ypač priverstinai mobilizuoti, nevertinti nei kaip karo nusikaltėliai, nei kaip nacių kolaborantai.
V. Lācis savo knygoje griežtai paneigia dabartinei Rusijai patogius mitus, kad legionieriai buvo SS organizacijos nariai, jog vykdė šmeižikiškai jiems priskiriamus tariamus ar svetimus nusikaltimus. Skaitytojai knygoje ras atsakymus į daugelį svarbių klausimų.
V. Lācis – unikali asmenybė. 2014 m. jis tapo Latvijos mokslų akademijos nariu. Autorius iki šiol gina savo paties ir kovų bendražygių garbę nuo nepelnytų užgauliojimų ir kaltinimų, jo tekstai nuolat publikuojami Latvijos spaudoje. Nors 2019 m. kovą jam sukaks 95-eri, V. Lācis aktyviai sportuoja ir dalyvauja bėgimo maratonuose.
