Vis dėlto disidentinio judėjimo, atvedusio prie Sąjūdžio, reikšmingumu istorikas neabejoja – Bažnyčia ir jų leidžiama „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, anot jo, yra didžiausias ir sėkmingiausias organizuoto disidentinio judėjimo pavyzdys Lietuvoje ir net Sovietų Sąjungoje.
Svarbiausia – kurti sudėtingus ir geriečių, ir blogiečių charakterius
Per LRT Televiziją sekmadieniais rodomas daugiaserijinis filmas „Laisvės kaina. Disidentai“ apima laikotarpį nuo 1956 m. iki maždaug 1983 m. Istorijos mokslų daktaro A.Kasparavičiaus įsitikinimu, jei siekiame ugdyti patriotišką Lietuvos pilietį, tokios meno formos kaip filmai ar serialai neturėtų būti kuriamos principu „juoda ir balta“ ar „geriečiai ir blogiečiai“, nes tai supaprastina situaciją.
„Žmonės, kurie žiūri tokius serialus, yra su savo vertybių sistemomis, asmenine gyvenimo patirtimi ir konkrečia istorine atmintimi. Jie puikiai supranta, kad tikrame gyvenime tokių išgrynintų tipinių personažų – labai geras patriotas disidentas ar labai blogi priešai – nebūna. Gyvenimas yra kur kas painesnis“, – kalėjo pašnekovas.
Jis sakė visada režisieriams ar scenaristams linkintis parodyti visą proceso sudėtingumą – kai formuojame tiesmukas primityvias klišes, jaunam žmogui kyla klausimas, kaip taip galėjo būti.
„Jeigu norima formuoti istorinę atmintį, paveikti jausmus, reikia kurti sudėtingas asmenybes ir vienoje, ir kitoje pusėje. Labai paprasta pavaizduoti, kad kokia Salomėja Nėris, Antanas Venclova ar dar kas buvo išdavikai. Labiau būtų paveiku suvokti, kad taip nėra. Sudėtingo charakterio, elgesio, dvasinio pasaulio personažai labai patrauklūs ir paveikūs“, – įsitikinęs mokslininkas.
Pasak A.Kasparavičiaus, kinas, sukurtas tokiu principu, paliečia gyvą tautos istorijos nervą: „Tas kelias produktyvus, analogišku keliu eina visas Vidurio ir Vakarų Europos istorinis kinas – kalbu ne apie propagandinį, bet tikrąjį gerą kiną su sudėtingais personažais, kuriuose toji vadinamoji tiesa, kas buvo išties patriotas, paaiškėja tik pačioje filmo atomazgoje.“
Istoriko nuomone, šiuolaikiniams lietuvių serialams trūksta gebėjimo išjausti ir suprasti, empatijos ne tik santykinai vadinamiems geriečiams, bet ir blogiečiams. Anot A.Kasparavičiaus, turime suvokti, kad žmonės yra permainingi, o įvairios istorinės situacijos juos daro dar sudėtingesnius.
„Vienareikšmio atsakymo gyvenime dažniausiai nebūna. Jeigu norime turėti istorijos politiką, ji turi būti labai jautri, subalansuota ir aiškiai orientuota į priekį, jokiu būdu ne vienaplanė“, – tikino istorijos mokslų daktaras A.Kasparavičius.
Disidentinis judėjimas radosi nedrąsiai ir pavėluotai
Kalbėdamas apie šį laikotarpį istorikas A.Kasparavičius išskyrė du svarbius aspektus: „Viena vertus, tuo metu Lietuva buvo aneksuota Sovietų Sąjungos, kita vertus, po Stalino mirties, maždaug 1956–1957 m., Sovietų Sąjungoje prasideda vadinamasis atšilimas, jis jaučiamas ir Sovietų Sąjungos aneksuotoje Lietuvoje.“
Tad, anot jo, nors Lietuva ir aneksuota, režimas keičiasi, jo varžtai šiek tiek atsipalaiduoja, žmonės įgauna daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi. Visa tai sukūrė sąlygas formuotis disidentiniam judėjimui.
„Vis dėlto sovietinis atšilimas buvo gana trumpas, nuvertus Nikitą Chruščiovą prasidėjo sąstingis. Ypač tai išryškėjo į valdžią atėjus Leonidui Brežnevui. Tokiomis sąlygomis atsirita antra disidentinė banga: Lietuvoje susikuria daug disidentinių sąjūdžių, kurie įvairiomis formomis bando kelti Lietuvos valstybingumo, nepriklausomybės atkūrimo klausimus, galų gale – žmogaus teisių klausimą“, – pasakojo mokslininkas.
Istorikas pabrėžė, kad, palyginti su kitais kraštais, disidentinis judėjimas Lietuvoje buvo silpnesnis: vėlesniais metais jis kalėsi nedrąsiai ir pavėluotai, neapėmė tokios didelės visuomenės dalies, kaip, pavyzdžiui, Lenkijoje. Tai, anot jo, lėmė faktas, kad Lietuvoje labai ilgai vyko tikras karinis pasipriešinimas, ir didelė dalis žmonių, potencialiai galėjusių priklausyti lietuviškam disidentiniam judėjimui, žuvo.
„Disidentinio pasipriešinimo laikotarpiu apie 1 500 lietuvių buvo ištremti į Sibirą, į Tolimuosius Rytus, didelė dalis nužudyta čia, Lietuvoje, uždaryta į kalėjimus, o didžioji dalis sugrįžusiųjų buvo palaužti ir neprisidėjo prie disidentinio judėjimo“, – pasakojo A.Kasparavičius.
Ir pačios Lietuvos visuomenės požiūris į pasipriešinimo formas buvo prieštaringas: „Dalis pasisakė už ginkluotą kovą, partizaninį judėjimą. Kitą strategiją turėjo Stasys Lozoraitis, Lietuvos diplomatijos šefas. Jis teigė, kad lietuviams nereikia išsišaudyti, būtina susitelkti ir priešintis taikiai: puoselėti lietuvišką kultūrą, tautiškumą, religiją, dvasingumą.“
Nors tuo metu Romoje rezidavęs S.Lozoraitis turėjo įtakos užsienyje veikusiam diplomatiniam korpusui, jo santykiai su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu (VLIK) buvo komplikuoti – jo strategija nebuvo išgirsta, viršų paėmė „vlikiška“ radikali strategija.
„Tai išvargino Lietuvos visuomenę. Kai į kovą kyla Lenkija su Lecho Valensos partija „Solidarność“, sukviečiančia į masinį taikų pasipriešinimą, į Lietuvos disidentinį judėjimą įsitraukia labai menkai žmonių. Manyčiau, didžioji dalis visuomenės gyveno susitaikėliškai“, – sakė pašnekovas.
Šio silpno disidentinio judėjimo padarinius, jo manymu, Lietuva jaučia ir šiandien: didelė dalis Vidurio Europos politinių partijų susijusios su vykusiu dideliu disidentiniu pasipriešinimu, o Lietuvoje tokių partijų nėra – viskas buvo pradėta nuo nulio ir tai, anot istoriko, silpno disidentinio judėjimo padarinys.
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ turėjo palaikytojų net Maskvoje
Pasak A.Kasparavičiaus, disidentinis judėjimas Lietuvoje vystėsi dviem keliais: viena kryptis buvo religinė, vykdoma per Bažnyčią ir leidinį „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, kita – laicistinė, arba pasaulietinė.
Tai, kad „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ buvo leista pogrindyje, anot istoriko, ir lėmė leidinio sėkmę. Ją leidę žmonės per spaudą kalbėjo apie Bažnyčios persekiojimą, katalikų diskriminaciją, karingąjį ateizmą, jo perversijas ir tikinčiųjų gyvenimą.
„Nereikia pamiršti, kad leidimui vadovavo dvasininkai. Lietuvos katalikų bažnyčia turėjo didelę disidentinio veikimo patirtį – iš esmės visą XIX a. Lietuvos katalikų bažnyčia laikėsi disidentinės pozicijos prieš Rusijos imperiją, ji puikiai žinojo, kaip kovoti, galų gale ji organizavo ir knygnešystę. Susiformavę įgūdžiai padėjo veikti ir XX a. viduryje“, – pasakojo A.Kasparavičius.
Tad, pasak jo, nenuostabu, kad „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidimo ir platinimo procesas buvo toks sėkmingas: nors žmonės įkliūdavo, redaktoriai keitėsi, pagrindiniai leidėjai nebuvo galutinai demaskuoti – jį leido tam reikalui itin atsidavę, ištikimi žmonės, kurie sovietų organizuotuose procesuose laikėsi labai oriai ir neišduodavo bendradarbių. Šis leidinys turėjo palaikytojų net Maskvoje – tai rusų disidentai, prisidėję prie leidybos sėkmės.
„Bažnyčia, manyčiau, per visą sovietmetį nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. buvo didžiausias, nuolatinis sovietinio režimo disidentas, o „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ – sėkmingiausias organizuoto disidentinio judėjimo pavyzdys Lietuvoje ir, ko gero, visoje Sovietų Sąjungoje“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrėa, kad, žiūrint iš pasyviosios disidentijos pusės, visi tikintieji, lankę bažnyčią ir praktikavę katalikybę, iš esmės buvo disidentai.
Pasaulietinė disidentijos pusė kalbėjo plačiau, ne tik apie katalikų diskriminaciją – juos domino žmogaus teisių, kiti politiniai klausimai. „Lietuvoje atsirado Helsinkio grupė, vėliau susiformavo Lietuvos laisvės lyga, tačiau šių judėjimų idėjos ir veikla nepalietė tiek lietuvių, kiek „Kronika“, jie buvo lokalesni“, – pasakojo A.Kasparavičius.
Jis paminėjo ir garsųjį 45 pabaltijiečių memorandumą, įteiktą Jungtinių Tautų sekretoriui Kurtui Valdhaimui, kuriame gana tiesiai buvo keliamas klausimas dėl Baltijos valstybių nepriklausomybės ir valstybingumo atkūrimo.
Sufalsifikuodavo ligą ir išsiųsdavo į psichiatrinę ligoninę
Didelę paslaugą disidentiniam judėjimui Lietuvoje padarė ir Vakarų spauda: „Laisvė“, „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“ – kartais būdavo tiesiogiai skaitomi atskiri tekstai iš „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ apie sovietų nusikaltimus.
Pasak istoriko, vyko ir individualus, pavienis disidentinis pasipriešinimas: iškeliama trispalvė, mokomasi giedoti „Tautišką giesmę“... Prie šio judėjimo yra tekę prisidėti ir pačiam A.Kasparavičiui.
„Puikiai prisimenu, kaip kažkuris iš bendraklasių į mokyklą atsinešė perrašytą „Tautišką giesmę“. Ją paslapčiomis skaitėme – tai buvo kažkas, ko nebuvo galima daryti. Apie tai tik vėliau sužinojo mokyklos administracija, mus išsikvietė, bet visi apsimetė, kad niekas nieko nežino. Vienas į kitą žiūrėdami visi suprato, kad taip buvo, bet niekas neprisipažino“, – prisiminė jis.
Buvo ir kitų disidentinio judėjimo formų – nedalyvavimas sovietinėse šventėse, nestojimas į komjaunimą: „Prie neformaliojo disidentinio judėjimo Lietuvoje turime priskirti ir Justiną Marcinkevičių, Lietuvos nacionalinį dramos teatrą – Just.Marcinkevičius rašė pjeses, tokias kaip „Katedra“, „Mindaugas“, o teatras statė spektaklius. Visi atėję jautė, kad juos vienija tautiškumas, sovietinio gyvenimo būdo ir vertybių sistemos nepriėmimas.“
Pasak A.Kasparavičiaus, šie kitaip mąstantys žmonės buvo alternatyvioji visuomenės dalis, jie atmetė sovietinę tikrovę formaliai nepasireikšdami. Sovietinis režimas prieš kitaip mąstančius ėmėsi visų įmanomų kovos priemonių: žmonės būdavo įspėjami, iškviečiami pasikalbėti, sulaukdavo grasinimų, mokyklose, institutuose ir universitetuose sovietinės sistemos tarnai tyčiojosi iš tikinčiųjų. Jautresni nedrįsdavo rodyti įsitikinimų ir tapdavo tyliais sovietinio režimo bendrakeleiviais.
Istorijos mokslų daktaras A.Kasparavičius pabrėžė, kad sovietinis režimas, kovodamas su disidentais, buvo tikrai išradingas: keldavo bylas, vykdydavo teismus, sodindavo į sovietinius lagerius, o kai kurie disidentai buvo išsiunčiami į psichiatrines ligonines sufalsifikavus ligą ar net nužudomi: „Puikiai žinome kunigo Broniaus Laurinavičiaus atvejį – jis žuvo neaiškiomis aplinkybėmis 1981 m. lapkritį pačiame Vilniaus miesto centre.“
Daugiaserijinis filmas „Laisvės kaina. Disidentai“ rodomas sekmadieniais 21 val. 30 min. per LRT Televiziją ir LRT.lt. Režisierius – Alvydas Šlepikas. Filmas pritaikytas neregiams (būtina įjungti garsinio vaizdavimo funkciją).
