Vilniaus universitetui priklausantiems keturiems senosios observatorijos gaubliams, menantiems XVII–XVIII amžių, reikia specialistų dėmesio.
Išgyvenusius sudėtingus istorinius laikotarpius ir išlikusius iki šių dienų gaublius būtina ne tik restauruoti, bet ir apsaugoti specialiais gaubtais nuo kenksmingo aplinkos poveikio.
Kad gaubliai išliktų ateities kartoms, reikia 18 tūkst. eurų.
Dalį lėšų – 7 tūkst. eurų – restauravimui skyrė universitetas, tačiau jų vis dar trūksta.
Laikomi labai vertingais
Du Šv.Jonų bažnyčioje esantys poriniai dangaus ir žemės 1622 metais pagaminti gaubliai – Willemo Janszono Blaeu (1571–1638), kiti du – Johanno Friedricho Enderscho (1705–1769).
W.J.Blaeu yra vienas žymiausių olandų kartografijos aukso amžiaus kūrėjų ir XVII amžiaus Europos spaustuvininkų.
Universitete saugomi gaubliai sukurti W.J.Blaeu kartografijos dirbtuvėse Amsterdame.
Šie gaubliai labai vertinami visame pasaulyje dėl meistriškai išraižytų spalvintų vario graviūrų ir dėl to, kad buvo nuolat pildomi naujausiais atradimais.
Beje, visa Blaeu šeima buvo viena svarbiausių žemėlapių kūrėjų. Labiausiai ji išgarsėjo dėl atlasų ir gaublių. Jų pagaminti dangaus gaubliai ypač vertingi todėl, kad iki tol naudotą Ptolemėjaus žvaigždėlapį papildė naujais, tikslesniais danų astronomo Ticho Brahe duomenimis.
Kiti du poriniai gaubliai 1750 metais pagaminti vokiečių kilmės kartografo, mechaniko, karališkojo matematiko J.F.Enderscho ir dedikuoti Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Augustui III. Šie gaubliai atspindi ypatingą laikotarpį ir yra itin reti – J.F.Enderschas juos pagamino vos kelis.
Pasaulyje reta atvejų, kad būtų abi gaublių poros. Vilniaus universitete saugomi W.J.Blaeu ir J.F.Enderscho gaubliai sovietmečiu buvo restauruojami. Jau tada jie buvo laikomi labai vertingais – tokių sovietinėse respublikose daugiau nebuvo nė vieno.
Suskaičiavo visus darbus
Kad gaubliams reikia specialistų pagalbos, matyti plika akimi. Kai kurių gaublių medinės kojos skilusios.
Nuo lankytojų sukiojimo jie išėję iš savo sferų, kai kuriose vietose nusitrynęs popierius.
Kokius restauravimo darbus teks atlikti, paaiškės po tyrimų. Jų metu specialistai tirs gaublių vidinę dalį, kurioje, kaip manoma, yra papjė mašė – plastiška popieriaus skiautelių pavidalo masė.
Vilniaus universiteto Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriaus vadovė Milda Liubinienė baiminosi, kad dėl kintančių aplinkos sąlygų papjė mašė masė gali būti susitraukusi ir dėl to galėjo atsirasti vidinių įtrūkimų.
Jiems pašalinti tektų išmontuoti gaublių kupolus.
Be to, ties siūlėmis atsiranda įtampa, todėl gaubliai tose vietose susiraukšlėję. Tad specialistams teks padirbėti, kad raukšlių neliktų.
Medinės gaublių detalės pagamintos iš trijų rūšių medžio – buko, ąžuolo ir beržo. Tiktai vieno W.J.Blaeu gaublio jos yra neoriginalios. Dėl metalinių detalių restauratoriams kils mažiausiai problemų – jos nepažeistos korozijos. Jos tik aptrauktos natūralia patina, kurios geriau nevalyti.
Popierinių detalių restauravimo imsis universiteto specialistai, o medinių ir metalinių – P.Gudyno restauravimo centro restauratoriai.
Mini liustracijos akte
Kaip vertingi gaubliai atkeliavo į Vilnių? Vilniaus universiteto komunikacijos specialistės Nijolės Bulotaitės žodžiais, atsakyti į šį klausimą sunku, nes daug dokumentų dingę, sunaikinti. Yra išlikę užuominų, kad gaubliai – iš Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelewelio kolekcijos, tačiau tuo abejojama.
1773–1774 metų universiteto liustracijos akte minimi gaubliai. Taip pat jie įrašyti į universiteto rektoriaus ir observatorijos vedėjo Martyno Počobuto XVIII amžiaus inventoriaus knygas.
Beje, M.Počobutui atrodė, kad gaubliai mokslui jau nereikalingi, ir aprašė juos kaip universiteto inventorių.
„Mokslas sparčiai žengė į priekį, labai greitai viskas keitėsi“, – aiškino N.Bulotaitė. Ji spėjo, kad gaublius galėjo kas nors nupirkti arba padovanoti.
Gaubliai buvo labai populiarūs turtingųjų sluoksniuose ir labiau buvo vertinami kaip statuso simbolis nei mokslo instrumentas.
N.Bulotaitė pasakojo, kad iš pradžių gaubliai buvo pastatyti observatorijoje, vėliau sakė, kad jie buvo laikomi netinkamomis sąlygomis: „Jų vieta buvo bokšteliuose, kur net paukščių atskrisdavo. Stepono Batoro universiteto laikais du gaubliai stovėjo bibliotekoje, du – J.Lelewelio salėje.
Matyt, jie buvo šiek tiek paremontuoti, nes nuotraukose neatrodo apleisti.“
Per karus gaubliai niekam nebuvo įdomūs, nes buvo apdulkėję, apleisti. Be to, jie buvo dideli, juos sunku išvežti.
Anot M.Liubinienės, apie gaublių vertę sunku kalbėti. Gerokai mažesnės tokių gaublių senosios kopijos kainuoja keliasdešimt tūkstančių eurų.
Restauravo sovietmečiu
1970 metais gaubliai buvo restauruojami P. Gudyno restauravimo centro specialistų, nes jų būklė buvo apverktina. Tais laikais Lietuvoje nebuvo galimybių atlikti tyrimus, tad gaubliai keliavo į Maskvą.
Pasak M.Liubinienės, tuomečiai pažeidimai buvo gerokai didesni nei dabar. Tiesa, sovietmečiu restauruojant gaublius jiems buvo pagaminti apsauginiai gaubtai, tačiau dabar reikia naujų.
Iš karto po restauravimo gaubliai keliaus po gaubtais.
„Tiek, kiek buvo darbo 1970-aisiais, dabar nebus. Tikimės, kad restauravimo procesas užtruks apie pusmetį“, – aiškino M.Liubinienė. Vilniaus universiteto specialistai rastauravimo imsis tada, kai bus surinkti pinigai.
Sovietmečiu nešvarumai nuo gaublių buvo valomi kaštonų nuoviru. Pasak M.Liubinienės, tai patikima priemonė, tad jos nebus atsisakyta ir šio restauravimo metu.
Universitete kaštonų nuoviru buvo valomi ne tik gaubliai, bet ir J.Lelewelio salės sienos.
