XX a. 6-jame dešimtmetyje buvo suformuotas oficialus vieno svarbiausių Lietuvos XIX a. istorijos įvykių – 1863–1864 m. sukilimo – naratyvas. Teigta, kad sukilimas buvo liaudies masių socialinio išsivadavimo (klasių kovos) reiškinys, valstiečių kova prieš carizmą ir lenkų dvarininkiją už socialines ir ekonominės reformas bei lietuvių kalbos teises, kurioje sukilimo vadų glaudus bendradarbiavimas su rusų revoliuciniais demokratais stiprino lietuvių ir rusų tautų draugystę bendroje revoliucinėje kovoje.
Sukilimas vadintas „1861–1863 m. valstiečių sukilimu“, tiesiogiai susietas su baudžiavos panaikinimu 1861 m. Rusijoje ir įkomponuotas į Rusijos revoliucinį judėjimą. Stengiantis paneigti nacionalinį išsivaduojamąjį sukilimo pobūdį, sureikšmintas jo vadų idėjinis sąlytis su rusų revoliucionieriais, ignoruotas ar menkintas Lietuvos ir Lenkijos sukilėlių siekis išsilaisvinti iš Rusijos ir atkurti Abiejų Tautų Respubliką.
LKP nuosekliai diegė šią interpretaciją atminties kultūroje, bet kai kurių sovietinių istorikų aplinkoje ji vertinta kritiškai. „Atlydžio“ metais švelnėjant politinei ir ideologinei kultūrinio gyvenimo kontrolei, visuomenėje išryškėjo kita sukilimo samprata, suteikusi jam ne tiek socialinio, kiek nacionalinio išsivadavimo prasmę.
Sukilimo vaizdiniai rado atgarsį ir meninėje kūryboje. 1956 m. žurnale „Pergalė“ buvo išspausdintas Vinco Mykolaičio-Putino romano „Sukilėliai: kovų dėl žemės ir laisvės vaizdai, 1861–1864“ pirmasis tomas „Gana to jungo“. 1957 m. autorius ėmė rašyti antrąją jo dalį „Ginklai prabyla“. Kūrinys atitiko socialistinio realizmo kanoną ir oficialią „valstiečių sukilimo“ interpretaciją bei sulaukė oficialaus pripažinimo.
1958 m. Vincas Mykolaitis-Putinas buvo apdovanotas Lietuvos SSR valstybine premija. Visgi sukilėlių kovos už tautos laisvę motyvas romane nevisai atitiko oficialų sukilimo naratyvą, o knygoje atspindėta Rusijos tautinė politika ir lietuvių nacionalinis išsivaduojamasis judėjimas skatino paraleles tarp carinės ir sovietinės priespaudos. Tokios asociacijos kilo ir kompozitoriui Juliui Juzeliūnui, kuris sukilimą vertino kaip lietuvių tautos kovos dėl laisvės pasireiškimą ir ėmėsi sumanymo perkelti „Sukilėlius“ į operos sceną. Sovietinė valdžia palankiai sutikimo tokią mintį. Tikėtasi, kad opera reprezentuos oficialiame diskurse dominuojančią sukilimo versiją ir padės ją įtvirtinti oficialioje kultūrinėje atmintyje.
Tuo tarpu operos kūrėjams rūpėjo lietuvių tautos kovos dėl laisvės idėjos raiška, atliepianti to meto Lietuvos visuomenės tautinėms nuotaikoms. XX a. 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje išsiplėtė antisovietinis pasipriešinimas, 1955–1956 m. įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje skatino patriotinį nusiteikimą ir politinio protesto akcijas. Visa tai aktualino sukilimo vaizdinį, reprezentavusį lietuvių tautos nacionalinį išsivadavimą.
Operą ketinta 1957 m. pastatyti Lietuvos SSR valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre. Muziką kūrė J. Juzeliūnas, libretą pagal „Sukilėlių“ pirmąją dalį rašė rašytoja Aldona Liobytė, netrukus prisidėjo ir pats romano autorius. Operos kūrėjus stipriai varžė oficialus diskursas ir politinė kontrolė, todėl jie suvokė, kad tik panaudojus sovietinės ideologijos reikšmes, galės perteikti nacionalinę sukilimo prasmę ir išryškinti laisvės idėją.
Operos siužetas buvo įkomponuotas į liaudies masių klasinės kovos schemą. Nacionalinio išsivadavimo iš Rusijos jungo mintis išsakyta sukilimo vadovo, kunigo Antano Mackevičiaus eilėmis: „Žinau, kad visas mano kraštas, / Mieloji Lietuva, / Vergovėj carinio žandaro, / Dejuoja vos gyva. / Bet štai galingas laisvės balsas, / Jau skamba tūkstančiais aidų, / Ir eis kaip audra mano liaudis, / Ir pančiai sutrupės, / Ir mano pavergtai tėvynei / Tuoj laisvė sušvytės“. Pagrindinė kūrinio idėja apibendrintai išreikšta sukilėlių šūkiu „Už laisvę, už Lietuvą!“ ir A. Mackevičiaus bei jam antrinusio choro eilėmis finalinėje scenoje: „Mūsų kelias – ryžtinga kova, / Mūs žemė – bus laisva!“.
Operos pastatymas nuo pat pradžių patyrė griežtą ideologinę cenzūrą. Lietuvos SSR valstybinio akademinio operos ir baleto teatro Meno tarybos 1957 m. gegužės 27 d. posėdyje operos kūrėjai kritikuoti už tai, kad nukrypo nuo oficialios sukilimo interpretacijos, pernelyg akcentavo nacionalinio išsivadavimo motyvą, neparodė tautų draugystės sukilėlių kovoje.
Autoriams pavyko apginti idėjinę-meninę kūrinio koncepciją ir opera buvo įtraukta į Spalio revoliucijos metinėms paminėti skirtą šventinį teatro repertuarą. Teatro LKP pirminės organizacijos vadovybė pareikalavo laikytis oficialaus sukilimo naratyvo ir ideologiškai prižiūrėjo operos pastatymą.
Po spektaklio peržiūros, 1957 m. spalio 2 d. partinis biuras nusprendė, kad librete yra ideologinių trūkumų ir „nacionalistinių tendencijų“, todėl operos rodyti negalima. Tuomet J. Juzeliūnas pasirūpino gauti Maskvos pritarimą, ėmė ieškoti paramos Lietuvos SSR kultūros ministerijoje, galiausia kreipėsi į LKP centro komiteto (CK) pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų. Perskaitęs operos libretą, A. Sniečkus nusprendė, kad kūrinys yra „tiesioginis nacionalistinis išpuolis“ ir inicijavo jo uždraudimą.
LKP CK biuro 1957 m. spalio 24–25 d. pasitarime buvo nuspręsta, kad operos „Sukilėliai“ koncepcija neatitinka oficialios sukilimo interpretacijos, kūrinys laikytinas „ideologine diversija“ ir „nacionalistiniu išpuoliu“. Nutarta uždrausti operą kaip sovietų valdžiai politiškai ir ideologiškai kenksmingą kūrinį.
Premjera buvo atšaukta. Jos kūrėjai kreipėsi laiškais į Lietuvos SSR vadovybę, prašydami paaiškinti operos uždraudimo priežastis, tačiau oficialaus atsakymo nesulaukė. Reaguodama į ideologinius reikalavimus, A. Liobytė pataisė libretą ir papildė tekstą eilėmis apie vieningą Rusijos imperijos tautų kovą už laisvę, tačiau tai padėties nepakeitė.
LKP CK biuro 1957 m. lapkričio 26 d. pasitarime nuspręsta, kad pataisyto libreto koncepcija ideologiškai ydinga. LKP CK biuro 1958 m. sausio 27 d. posėdyje libretas pasmerktas kaip sovietų valdžiai politiškai ir ideologiškai žalingas kūrinys. LKP vadovybei nepatiko tai, kad operoje iškeltos lietuvių tautos išsivadavimo iš Rusijos priespaudos ir kovos už laisvę idėjos, nepabrėžta tautų draugystė ir pažangus rusų vaidmuo klasių kovoje, sukeltos asociacijos, tapatinusios carizmą su rusų tauta, netinkamai pavaizduotas sukilimo vadovo A. Mackevičiaus paveikslas.
Atšaukus operos premjerą, LKP išvystė kūrinio ir jo autorių pasmerkimo kampaniją. Visuomenei operos uždraudimas buvo pateiktas kaip komunistų politinio budrumo ir jų įnirtingos ideologinės kovos su buržuazinėmis nacionalistinėmis koncepcijos bei jų įtakotais meno kūrėjais atvejis. LKP X suvažiavime 1958 m. vasario 12–15 d. kritikuota „buržuazinė nacionalistinė“ operos samprata ir jos autoriai apkaltinti „buržuaziniu nacionalizmu“. Lietuvos SSR kultūros ministerijos Meno kolegijos 1958 m. vasario 5 d. posėdyje, Lietuvos SSR valstybinio akademinio operos ir baleto teatro, rašytojų ir kompozitorių sąjungų, Valstybinės grožinės literatūros leidyklos LKP pirminių organizacijų 1957–1958 m. susirinkimuose sutartinai pasmerkta opera ir pritarta jos uždraudimui.
Operos uždraudimą nulėmė keletas priežasčių. Kūrinio koncepcija, išryškinusi 1863–1864 m. sukilimo nacionalinį išsivaduojamąjį pobūdį ir laisvės idėją, prieštaravo oficialiam diskursui. LKP ją suvokė kaip „nacionalistinę“ sukilimo sampratą, „buržuazinės ideologijos“ apraišką ir marksistinio „darbo žmonių laisvės“ supratimo reviziją. Operos libretas galėjo sukelti sovietiniam režimui nepriimtinas analogijas tarp carizmo ir rusų tautos, carinės ir sovietinės priespaudos bei paskatinti antirusiškas ir antisovietines nuotaikas.
XX a. 6-jame dešimtmetyje sustiprėjus antisovietiniam pasipriešinimui, labiausia baimintasi politinių pasekmių: kad sukilimo vaizdinys operoje bus suprastas kaip lietuvių tautos kova už laisvę, užslėptas raginimas oponuoti sovietiniam režimui ar netgi sekti sukilėliu pavyzdžiu kovojant „Už laisvę, už Lietuvą!“.
Operos uždraudimas turėjo rimtų padarinių. Buvo sugriežtinta sovietų valdžios kultūros politika ir „atlydžio“ laikotarpiu susilpnėjusi kultūrinio gyvenimo kontrolė, nubrėžtos kūrybos leistinumo ribos. Pagreitį įgijo komunistų kova su atgyjančio „buržuazinio nacionalizmo“ apraiškomis inteligentijos aplinkoje.
Dėl nuolatinės priežiūros V. Mykolaitis-Putinas nebaigė rašyti romano antrosios dalies – jos tekstas paskelbtas po rašytojo mirties 1967 m. Moralinis gniuždymas ir ideologinė kontrolė apsunkino tolesnę J. Juzeliūno kūrybą. Didžiausią spaudimą patyrė A. Liobytė: ji paversta pagrindine „nacionalistinio išpuolio“ kaltininke, aršiausiai kritikuota viešoje erdvėje, svarstyta Valstybinės grožinės literatūros leidykloje dėl „ideologinių klaidų“ darbe, galiausia 1961 m. priversta palikti darbą leidykloje.
Nuslopus kritikos audrai, kūrėjai tęsė pastangas pastatyti operą. V. Mykolaitis-Putinas parašė naują libretą, tačiau Lietuvos SSR valstybinio akademinio operos ir baleto teatro LKP pirminės organizacijos biuro 1961 m. sausio 10 d. posėdyje buvo konstatuota, kad jo koncepcija nepakito ir liko politiškai ydinga. Palankesnės sąlygos operos pastatymui susiklostė tik XX a. 8-jame dešimtmetyje, kai oficialiame diskurse paplito sukilimo interpretacija, pripažinusi jo nacionalinį siekį. Tuomet leista pastatyti operą pagal anksčiau parašytą libretą ir 1977 m. spalio 29 d. įvyko jos premjera. Operos spektaklis sulaukė nemažo pasisekimo.
Sovietinės okupacijos metais J. Juzeliūno opera „Sukilėliai“ buvo vienas ryškiausių lietuvių tautinės savimonės raiškos ir kultūrinio oponavimo reiškinių. Režimo kontroliuojamos kultūros ir atminties erdvėje, panaudojus sovietinės ideologijos reikšmes, operos autoriai sukūrė sukilimo paveikslą, bylojantį apie lietuvių tautos kovą už laisvę, žadinantį tautinę savimonę ir atliepiantį to meto visuomenės tautinėms nuotaikoms. Režimui oponuojanti visuomenės dalis sukilimo vaizdinį operoje suvokė kaip tautos kovos už laisvę simbolį, kuris padėjo jai puoselėti kitokią nei oficiali sukilimo sampratą, ugdyti tautinę tapatybę ir atmintį, stiprinti pasipriešinimo okupacijai dvasią.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė.
Visą Lietuvos ypatingojo archyvo virtualią parodą galite apžiūrėti štai čia.
PANAUDOTA LITERATŪRA:
1863–1864 m. sukilimas: istorija ir atmintis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2016, 276 p.
DAUJOTYTĖ, Viktorija. Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai: kūrybos studija. Vilnius: Tyto alba, 2003, 249 p.
JUZELIŪNAS, Julius. Straipsniai. Kalbos. Pokalbiai. Amžininkų atsiminimai. Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2002, 672 p.
STALIŪNAS, Darius. Savas ar svetimas paveldas? 1863–1864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta. Vilnius: Mintis, 2008, 144 p.
STREIKUS, Arūnas. Istorinės atminties sovietizavimo ypatybės Lietuvoje. Prieiga per internetą:
https://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005–11–16-arunas-streikus-istorines-atminties-sovietizavimo-ypatybes-lietuvoje/5678.
STREIKUS, Arūnas. Minties kolektyvizacija. Cenzūra Sovietų Lietuvoje. Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2018, 438 p.
Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė. Publicistika, laiškai, atsiminimai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995, 325 p.
TININIS, Vytautas. Sniečkus. 33 metai valdžioje (Antano Sniečkaus biografinė apybraiža). Vilnius, 2000, 284 p.
