Praėjo 30 metų. Jo žodžiai užmiršti. Daugumos jis buvo laikomas keistuoliu. Nepritampančiu ir laisvoje Lietuvoje.
Bet į juos šiandien verta įsiklausyti. Ypač šiandien.
Šis interviu darytas 1988 metų spalio mėnesį. Mažytėje, vėjo perpučiamoje P.Cidziko palapinėje prie Katedros.
---
Petras Cidzikas neragavo tremtinio duonos. Jo mažamečio neatplėšė nuo tėvų, nedangino raudančiuose vagonuose į Sibiro platybes, neišmetė negyvenamoj saloj pražūčiai.
Ne 1941-aisiais jis srėbė putrą iš apipuvusių bulvių ir nukapotų žuvies uodegų, kurią pakeisdavo retsykiais buiza su plaukiojančiomis kiaulių akimis, valgė specialią „pjuvenų“ duoną, nuo kurios neapsakomai grauždavo rėmuo.
Ne 1949-aisiais jis buvo šaukiamas „gad voniučij“ ir dar smagiau, rišamas prie specialios lovos vonios kambary ir daužomas, o desertui – skutamas atšipusiu peiliuku be vandens ir muilo.
Ne 1951-aisiais jis gaudavo „profilaktiškai“ aminazino injekcijų (aminazinas – neuroleptikų grupės vaistas, slopina centrinę nervų sistemą, nuo jo išnyksta agresyvumas, kliedėjimas, sumažėja kraujospūdis), nuo kurių savaitę būdavo gyvas lavonas – prarasdavo sąmonę, suparalyžiuodavo liežuvį, be perstojo bėgdavo seilės, visiškai nereaguodavo į aplinką („Skrydis virš gegutės lizdo“?).
Visa tai ir dar daugiau jis patyrė ne Sibiro lageriuose, o Černiachovsko specialaus psichinio lagerio 2-ajame skyriuje. Lageryje, apie kurį Cidziko kameros draugas pasakė: „Osvencime buvo lengviau“. Mat likimo ironija – jis buvo kalėjęs ir ten.
Deja, visa tai vyko ne tais tolimais pokario metais, apie kuriuos mums jau leista kalbėti. O 1973-1977-aisiais, kai visu garsumu šalyje aidėjo žodžiai apie demokratiškiausią ir humaniškiausią valstybę, kurioje žmogus žmogui... ir t.t., kurioje nėra cenzūros ir politinių kalinių, o kitaip manantys – viso labo tik psichiniai ligoniai.
Petras Cidzikas nieko neužmušė. Neapvogė. Neišdavė. Nešmeižė. Jo veiksmai nebuvo aplinkiniams pavojingi. Jis studijavo universitete teisę ir jau tais laikais kaip mąstantis žmogus galvojo kitaip, o kaip neprotingas – sakė tai garsiai.
Čia buvo jo didžiausia nelaimė ir kaltė. Ir jis buvo izoliuotas. Kaip ir tie 1941-1951 m. represuotieji, kitaip mylėję savo žemę, kitaip supratę pareigą jai ir sau, kitaip vertinę darbą, dorumą, sąžiningumą.
Visa tai man pasakoja Petras Cidzikas vėlų vakarą Gedimino aikštėje, iš faneros sukaltame, vėjo siūbuojamame namelyje, plaikstantis trijų žvakių liepsnai.
Įvairiai galima reaguoti į neteisėtumą. Įvairiai galima išrėkti pasauliui savo ir kitų skausmą. Įvairiai galima kviesti gentainius atsikvošėti, išpažinti kaltes ir siekti atleidimo. Petras Cidzikas – badauja. Praėjus mėnesiui po pirmo bado streiko, 1988 m. rugsėjo 29 d. jis pasiskelbė badaująs antrą kartą. Jis nepriklauso nei Lietuvos laisvės lygai, nei Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinei grupei.
P.Cidzikas – 1988 m. rugpjūtį įsikūrusio Politinių kalinių gelbėjimo komiteto narys. Jis reikalauja paleisti konkrečius politinius kalinius.
Teatleidžia jis man – aš niekad nei prievarta, nei savo valia nepatyriau ir, matyt, niekad neišdrįsiu patirti, kaip turi jaustis žmogus, jau dešimt dienų geriantis tik vandenį, – o verčiu jį kalbėti, kalbėti, kalbėti.
Mūsų šneka plazdėjo, trūkinėjo, daug ji kainavo bado išsekintam žmogui. Mes ją rišom, saugojom, nes ji mums abiem buvo be galo reikalinga – jam išsipasakoti, man išklausyti, kad suvokčiau – kodėl?
Kodėl žmogus, perėjęs – neperdėsiu – devynis pragaro ratus žemėje, liko toks atlaidus, tolerantiškas, gailestingas kitiems, kai mes, mažiausios skriaudos paliesti, taip greit įsisukam pagiežos, kerštų, grasinimų verpetan, kaip akis išdegę puolam šauktis ne tik dangaus keršto (gal Cidziko atsakymas būtų ir atsakymas visų grįžusių tremtinių, kurie ir ten netapo visko pasaulyje nekenčiančiais, pagiežos kupinais, įniršio vejamais galvijais)?
Kodėl jis pasirinko tokį protesto būdą? Kas to žmogaus stiprybės versmė ir koks jo poelgio tikslas?
– Gandizmo filosofija, kuri, kaip Jūs sakot, Jums artima, teigia, kad visokioje veikloje svarbiau yra ne tikslas, o priemonės jam pasiekti. Tos priemonės rodo, koks yra jas naudojančio žmogaus ar visuomenės dorovinis lygis.
Jūsų protesto (kovos?) priemonė šiandien, didingų mitingų, aistringų reikalavimų ir kalbų metu yra neįprasta – Jūs badaujate ir gulite ant grindinio kryžiumi...
– Tas pats gandizmas tvirtina, kad politika turi būti grindžiama dorove. Kiekvieną kovą turi gaubti visuotinė meilė, sąmoningas pasiaukojimas, pasirengimas kentėti. Ir šios tiesos yra mano religija.
Visokie politiniai šūkiai, reikalavimai yra paviršutiniški. Jų poveikis paprastai trunka neilgai. Minia, audringai plojusi vienam oratoriui, ryt gali nusisukti ir nutrepsenti paskui kitą, skelbiantį populiaresnes idėjas. Manau, kad be dvasinio atgimimo nebus tautos Atgimimo.
Joks žmogus nebus laimingas, jei bus laisvas tik fiziškai. Politinė pergalė – ne viskas.
Vokietija buvo laisva, bet joje įsigalėjo fašizmas. Žmogaus dvasia turi tapti laisva. Tik tada įmanomas tautos Atgimimas, ir tik po to suklestės jos ekonomika, kultūra.
– O kaip pažadinti ne vieno žmogaus, o visos tautos dvasines galias, kad įvyktų Prisikėlimas? Juk mes esam linkę greit pasigauti garsesnį politinį šūkį, idėją, bet dažnai visai nekreipiam dėmesio į dvasios dalykus, visų pirma jau vien todėl, kad šiandienei kartai, aktyviausiai dalyvaujančiai persitvarkyme, kalte įkalta į galvą – jokios dvasios nebuvo, nėra ir nebus.
– Manau, kad čia privalo pagelbėti bažnyčia. Ji turi atverti žmogaus sielos erdves, skatinti mūsų vidinį Atgimimą, primindama mums Evangelijos tiesas.
Bet klerikalizmas, davatkiškumas – baisiausi bažnyčios priešai. Šv.Jeronimas apie davatkiškumą yra pasakęs, kad tai – dešinioji šėtono ranka, o šiandien galėtume tarti, kad tai ir visas kūnas. Mums reikia ne fariziejų, o žmonių, tikinčių ir tvirtų savo dvasia, meile sprogdinančių blogį.
Nesupraskit bažnyčios kaip plytų krūvos, ji – žmonių kankinių širdyse, žmonių, kurie eina pirmieji ir neša save ant aukuro. Atgimimui reikalinga žmogaus Auka.
– Jūs sakėte, kad badausite tiek, kiek reikės, kol Jūsų auka palies mus ir nepaliks jau niekada abejingų. Taip aukodamasis, Jūs visai realiai pasmerkiat save mirčiai.
Ar tai neprieštarauja religijos mokymui, kad žmogus neturi teisės atimti sau gyvybės, Dievo dovanotos?
– O kai moteris gimdo kūdikį, ar nepraranda sveikatos, ar nerizikuoja gyvybe?
Sakydamas, kad Atgimimui reikalinga žmogaus auka, aš noriu pabrėžti – sąmoninga auka. Ir kuo daugiau ji bus žmogaus sąmoningai įprasminta, tuo bus veiksmingesnė.
Kiekvienas žmogus turi būti paliestas tos aukos, suskambėti kaip varpas, prabilti vidumi. Prasminga auka nėra nusidėjimas Dievo mokymui.
– Analizuodami priežastis, kurios atvedė mūsų tautą ir visą šalį į aklavietę, o mus, jos piliečius, – prie visiško dorovinio, dvasinio nuosmukio slenksčio, kalbame apie politikos klaidas, partijos kurso iškraipymus, kultą ir pan.
O kaip Jūs paaiškintumėt, kodėl mums buvo lemta tiek iškentėti?
– Mes esam atskirti nuo prigimties ir nebejaučiam šio ryšio. Kaip motina vaiką, taip turim jausti, kas yra sąžinė, kas yra dora.
Sąmoningas dieviškos prigimties neigimas, mitologijos, tautos tradicijų, viso to, kas žmogų daro kilnesnį, pamynimas – štai sukerojusio blogio priežastys. Nuo žmogaus turi nubyrėti apnašos, turi vėl apsinuoginti esmė.
„Jei mūsų tauta neatgims dvasia, ji daug kentės“, – yra pasakęs filosofas Stasys Šalkauskis. Matyt, Atgimimui reikia didelių sukrėtimų ir kančių.
– Ko jūs palinkėtumėt jaunam šiandienos žmogui, aktyviai dalyvaujančiam persitvarkymo darbuose, grįžtančiam prie savo šaknų, ieškančiam kelio savęs?
– „Tegu dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė“, – šie žodžiai iš apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams. Atsiverskit Naująjį testamentą ir pacituokite tą laiško vietą, kuri vadinasi „Himnas meilei“. Tegu tai ir bus mano palinkėjimas, - pasakė Petras Cidzikas.
Aš išpildau šį prašymą:
„Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą, jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“.
Žiūrėjau į Petro Cidziko namelį tą dieną, kai džiaugsminga minia susirinko Gedimino kalno bokšte iškelti tautinės vėliavos.
Gedimino aikštę užtvindžiusioj žmonių galybėj Petro Cidziko namelis atrodė trapus ir bejėgis, man net smilktelėjo – nedaug tereikia, plūstelės nieko po kojomis nematanti, akis į bokštą įsmeigusi minia ir nušluos...
