1969-ųjų sausio 22-ąją L.Brežnevas Maskvoje iškilmingai sutikinėjo kosminių laivų „Sojuz-2“ ir „Sojuz-5“ ekipažus. Prieš įvažiavimo į Kremlių kortežą apšaudė sovietų armijos jaunesnysis leitenantas Viktoras Iljinas.
Išpuoliui rengėsi kruopščiai
Dieną prieš tai V.Iljinas iš dalinio, kuriame tarnavo, prie tuomečio Leningrado (dabar – Sankt Peter burgas) pagrobė du pistoletus su šoviniais.
Priemiestiniu traukiniu nuvažiavo iki oro uosto. Tuomet prieš skrydžius keleivių dokumentai nebuvo tikrinami, todėl jis sėkmingai pasiekė Maskvą.
SSRS sostinėje V.Iljinas apsistojo pas savo dėdę milicininką, paaiškinęs, jog atvažiavo atostogų.
Kariniame dalinyje prie Leningrado jau ieškojo su ginklais dingusio jaunesniojo leitenanto, bet neskubėjo kelti aliarmo platesniu mastu – tikėjosi susitvarkyti patys.
Sausio 22-ąją V.Iljinas slapčia persirengė dėdės milicininko uniforma. Taip užsimaskavęs jis sugebėjo nepastebėtas įsiterpti tarp būrio pareigūnų, atitvėrusių gatvę nuo smalsuolių.
Šaudė ne į tą automobilį
Priartėjus kortežui V.Iljinas šoko į kelią ir ėmė šaudyti į antrąją mašiną, kurioje, kaip jis manė, ir turėjo važiuoti L.Brežnevas.
Bet tame automobilyje sėdėjo kosmonautai, kuriems Kremliuje buvo paruošti ordinai.
„Važiavome gražiomis gatvėmis, žmonės mus sveikino, mėtė gėles. Nors buvo labai šalta – sausis, važiavome atvirais automobiliais – pasakė, kad žmonės nori mus matyti. Tik priartėjus prie Kremliaus buvo persodinti į uždaras mašinas“, – vėliau pasakojo kosmonautas Borisas Volynovas.
Kai jis išgirdo pokštelėjimus, pamatė „kiekvienoje rankoje po pistoletą laikiusį ir šaudžiusį žmogų milicininko uniforma“.
V.Iljinas pirmiausia nušovė Ilją Žarkovą, vairavusį automobilį, kuriam sėdėjo kosmonautai Aleksejus Leonovas, Andrijanas Nikolajevas,Valentina Tereškova ir Georgijus Beregoviojus. Pastarasis išoriškai buvo kažkiek panašus į L.Brežnevą.
Nuaidėjus šūviams vienas kortežo palydos motociklininkas staigiai apsisuko ir pabandė taranuoti V.Iljiną. Šis šovė, sužaistas motociklininkas griuvo.
Užpuolikas iš viso spėjo iššauti 11 kartų, dar sužeidęs kosmonautus G.Beregovojų ir A.Nikolajevą, kol jį nesipriešinantį pargriovė saugumo pareigūnai.
L.Brežnevas išliko ramus
Pats L.Brežnevas, važiavęs trečiojoje kortežo mašinoje, nenukentėjo.
Kosmonautą Aleksejų Jelisejevą tada pribloškė generalinio sekretoriaus reakcija į išpuolį.
„Įėjome į rūbinę. Iškart po mūsų įžengia Brežnevas, o jo veido išraiška tokia, tarsi nieko nebūtų įvykę. Sako: „Vaikinai, mes sutarėme elgtis lyg nieko nenutiko“. Tokia savitvarda mane apstulbino“, – prisiminė A.Jelisejevas.
Tuo metu per SSRS centrinę televiziją iš Kremliaus vyko tiesioginė transliacija, kuri vos nuaidėjus šūviams buvo tuoj pat nutraukta. Apie pasikėsinimą visuomenė sužinojo tik praėjus dviem dešimtmečiams.
Tada sklandė versija, kad išpuolį suorganizavo KGB, nes norėjo pasižymėti L.Brežnevo akyse ir taip sustiprinti savo įtaką. Esą būtent dėl šios priežasties generalinio sekretoriaus automobilis ir buvo nukreiptas į kolonos galą.
Mirties bausmės išvengė
1948-aisiais gimusiam V.Iljinui, kuriam per pasikėsinimą buvo 21-eri, grėsė mirties bausmė pagal Baudžiamojo kodekso straipsnius už terorizmą, nužudymą, ginklo pagrobimą, dezertyravimą.
Bet kariškis teisme buvo pripažintas nepakaltinamu. Psichiatrinėse ligoninėse jis praleido beveik 20 metų.
Kodėl V.Ijino nesušaudė? Kaip teigiama, tardytojai nustatė, jog kariškis veikė sąmoningai iš idėjinių paskatų. O pripažinti, kad sovietų pilietis sveiku protu šaudė į L.Brežnevą būtų reiškę patvirtinimą, jog šalyje bręsta nepasitenkinimas komunistine santvarka.
Todėl nuspręsta parodyti, kad į generalinį sekretorių galėjo kėsintis tik beprotis.
Kazanės psichiatrinės ligoninės personalas vėliau prisiminė, kad pacientas paprastai buvo kuklus, nors ir pasižymėjo keistu elgesiu, besiribojančiu su polinkiu į didybės maniją.
V.Iljinas vylėsi, kad L.Brežnevo nužudymas paskatins SSRS demokratines reformas.
Sutapimas, bet būtent SSRS griūtis ir atvėrė V.Iljinui kelią į laisvę. 1990-aisiais jis išėjo iš ligoninės ir apsigyveno gimtajame Sankt Peterburge.
Prieš porą metų V.Iljiną kalbino Rusijos žurnalistai.
„Jei grįžčiau į 1969-uosius, nieko nebūčiau žudęs. Ačiū Dievui, turiu galimybę dabar tą pasakyti. Juk kai šaudžiau į kortežą, apie jokią ateitį negalvojau. Tai buvo savižudiškas poelgis. Bet, laimei, man buvo duoti du gyvenimai“, – sakė V.Iljinas.
Pavojus grėsė ir užsienyje
Sovietų sąjungoje, be V.Iljino, daugiau niekas nesikėsino į L.Brežnevą. Tačiau buvo bandymų nužudyti SSRS vadovą užsienyje.
1977-aisiais L.Brežnevo vizito į Prancūziją išvakarėse KGB gavo žinių apie rengiamą pasikėsinimą šalia Triumfo rankos Paryžiuje, kur generalinis sekretorius turėjo padėti vainiką prie Amžinosios ugnies.
Anot specialiųjų tarnybų, į L.Brežnevą turėjo šauti snaiperis, įsitaisęs vienoje iš dvylikos gatvių, vedančių prie Triumfo arkos.
Todėl aplink buvo sutelkta apie 15 tūkst. policijos pareigūnų, daugybė saugumo agentų.
1977-ųjų birželio 21-ąją L.Brežnevas padėjo vainiką prie Amžinosios ugnies ir sėkmingai išvyko.
Po metų, 1978-ųjų gegužę, L.Brežnevas viešėjo tuometėje Vakarų Vokietijoje. KGB tapo žinoma apie rengiamą pasikėsinimą Augustburgo pilyje po sovietų lyderio pietų su kancleriu Helmutu Schmidtu.
Buvo nuspręsta L.Brežnevą išvesti pro atsarginį išėjimą – galbūt tai išgelbėjo jam gyvybę.
